„Sekimo“ direktyva ir paranoja

Kai pirmąkart perskaičiau Rokiškio ir Commonsense.lt tekstus apie naująjį Valstybės saugumo departamento siūlymą automatizuoti elektroninių ryšių tinklų valdytojų kaupiamų duomenų perdavimą teisėsaugos institucijoms, natūrali reakcija buvo pritarti nuostabai ir reikšti nepasitenkinimą. Tačiau kai pradėjau nagrinėti faktus, šviesa persirito į kitą barikadų pusę. Tad iš eilės.

ES elektroninių ryšių „sekimo“ modelis

Europos Sąjungoje 2006 -ųjų kovą priimta direktyva 2006/24/EB buvo patvirtinta po ilgų ginčų ir oponentai iš karto ją pakrikštijo „sekimo“ direktyva, nes valstybėse narėse veikiantys elektroninių ryšių tinklų operatoriai tapo įpareigoti kaupti duomenis apie naudojimąsi šiais tinklais. Direktyvos 5 straipsnis nustatė duomenų kategorijas, kurias operatoriai privalėjo kaupti:

  1. duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
  2. duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti;
  3. duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
  4. duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti;
  5. duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
  6. duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.

Lietuva direktyvos reikalavimus įgyvendino 2008 metų lapkritį priėmus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus. Įstatymo 1-ajame priede detaliai išvardinti tinklų operatorių kaupiami duomenys.

Situacija šiandien

Pagal Elektroninių ryšių įstatymą teisėsaugos institucijos gali gauti duomenis, kurie 6 mėn. laikotarpiu atgalios atskleis – su kuo ir kada bendravote, kokius įrenginius naudojote, kur kada buvote. Suprantama, visi šie duomenys yra apie galinius telekomunikacijų įrenginius – mobiliuosius telefonus, asmeninius kompiuterius ir kitus prietaisus. Tačiau daugeliu atvejų šių įrenginių naudojimas tiesiogiai nurodo į savininką, t.y. jus.

Visą šią informaciją teisėsaugos institucijos gali gauti tik su teismo leidimu, t.y. turi būti įstatymų numatytas pagrindas šią privačią informaciją gauti teisinio tyrimo tikslais. Pagrindinės abejonės dėl veikiančios sistemos susijusios su šiais elementais:

  1. abejonės dėl VSD vykdomų tyrimų teisinio pagrįstumo (pavyzdžiui, „žurnalistų-vanagų“ pasiklausymo atvejai);
  2. abejonės dėl VSD „kišeninių“ teisėjų, kurie sankcijas šių duomenų gavimui ir (ar) pokalbių pasiklausymui galimai teikia ne dėl turinio, bet bijodami jautrios informacijos paviešinimo ar teisinio proceso prieš juos asmeniškai.

Šiandien surinktus duomenis teisėsaugai pateikia tinklo operatorius. Tai ilgoka procedūra, nes viskas vykdoma vos ne popieriniu būdu, todėl procesas užtrunka. Visiems suprantama, jog šiais laikais tai gali būti pernelyg ilgas laiko tarpas.

Ką pakeistų automatizuota sistema?

VSD pasiūlymą Vyriausybė svarstė lapkričio 3 dieną – priimto nutarimo, matyt, nebuvo, nes anonsas, kurį padarė BNS (via alfa.lt) nebuvo palydėtas oficialiu LRV pranešimu apie patvirtintą naująją tvarką. Tad kas pasikeistų, jeigu naujajai tvarkai būtų pritarta?  Pirma, panaikinamas tarpininkas – tinklo operatoriaus administratoriai. Todėl sekimas automatizuojamas, tinklo operatorius nebegalės būti vartotojus ginančių subjektu. Antra, sumažės atitinkamos informacijos nutekėjimo galimybė ir kartu padidės VSD įtaka.

Formaliai procesas nesikeičia, tačiau… Didysis Brolis stebi jus?!

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.