Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.

Lietuvos priklausomybė 2030-aisiais

Viena teta, tarybiniais laikais sugebėdavusi ne darbo metu (sako, nelabai ir dirbo) pelningai pirkti ir parduoti, labai piktinosi, kai pyplys pareiškiau užaugęs būsiąs milicininku. Teta amžiną atilsį, o teisės studijos – įvykęs faktas. Tikroji Lietuva 2030-aisiais taip pat daug kam nepatiks, tačiau nereiškia, jog jie iki tol temps. Nėra nė kiek daugiau garantijų, kad tą laikmetį pamatysime aš ir Tu, skaitytojau. Dar daugiau – nėra jokių garantijų, jog Lietuva ir apskritai 2030-ieji bus. Tą lems 3 nežinomieji.

Baziniai ištekliai

Pamenate Maslow piramidę? Seniai Tavo, skaitytojau, būste buvo dingusi elektra? 10 minučių? O gal pusdieniui? Ar teko patirti, jog dingus elektrai po tam tikro laiko nustoja veikti vandens tiekimo ir surinkimo (paprastai tariant – kanalizacijos) sistemos? Jeigu pirmosios negandas dar galima tverti, tai antroji labai greitai pakeičia šiandien gamtos valdovais save bevadinančių iliuzijas. Veltui nepasakosiu apie šilumą žiemą ir šylančioje Sibiro žemėje trūkinėjančius dujų vamzdžius. Naftotiekis „Дружба“ – tik politiniai žiedeliai. Ką jau kalbėti apie galimybes užsitikrinti pakankamą ir ilgalaikį perdirbtos urano rūdos tiekimą.

Techninis tarybinių gaminių garantinis terminas dažniausiai neviršydavo 30-50 metų. Realiam vertinimui reikėtų prisiminti, jog paskutinį tarybinį dešimtmetį išplitęs brokas tą garantiją dar ženkliai sumažino. Todėl 2030-aisiais gyvensime ir patirsime daug nenuobodžių akimirkų. Tiesa, ne visos jos bus smagios – kai kurios šaltos, kitos kvapnios, trečios panaikinančios virtualaus ir globalaus pasaulio vizijas.

Naftos piko pakalnėje

Daugelis iš karto atsakys, kuo skiriasi LPG ir CNG. Juokauju, žinoma. Dar mažiau galės paaiškinti, kodėl vieno iš jų 2030-aisiais praktiškai neliks. Paslaptis paprasta – LPG gamybai reikalingas naftos perdirbimas bus ženkliai sumažėjęs, todėl jo pramoninis ir privatus (pavyzdžiui, lengviesiems automobiliams) naudojimas bus pranykęs. Kaip pranykusi bus ir prabanga laisvu nieko neveikimo metu „pasivažinėti po miestą“. Važiuojantys, o ne „galintys važiuoti“ automobiliai bus retos prabangos dalykas. Kodėl?

Naftos pikas, kuris pasiektas apie 2010 metus (su 5 metų paklaida), reiškia drastiškai augančias naftos kainas. O nafta – šiuolaikinio modernaus (2010-ųjų samprata) gyvenimo pagrindas. Nuo maisto, vaistų, drabužių iki buities ir, svarbiausia, ūkio plėtros. Pasaulinio ūkio plėtros pagrindas – kuo daugiau suvartoju naftos, tuo daugiau pagaminu „kažko“. Kuo daugiau pagaminu ir parduodu – tuo daugiau naftos vėl galiu nusipirkti. Tai universali valiuta, kol ji neišnyks. Naftos kiekis ribotas ir išžvalgyti ištekliai nuosekliai mažėja – minėtas naftos pikas reiškia, jog sunaudojama daugiau naftos, nei atrandama naujų išteklių. Tai reiškia – kuo toliau, tuo labiau naftos trūks, o rinkos ekonomikoje tai reikš didėjančias kainas. Neatsitiktinai JAV demokratiją neša į ten, po kur slūgso apčiuopiami naftos rezervai. Nes kai reikės, „įsodinta demokratija“ parduos tą naftą pigiau ir, jei reikės, paspaudžiant durtuvais. Tuo metu visų turimų Lietuvos išteklių, kaip žinia, užtektų gal vieneriems metams Mažeikiams.

Žaidimas „Dievas“

GMO – daug kam maisto pramonėje konkurencinį nerimą keliantis siaubas. Man ir Tau, skaitytojau, tai turėtų rūpėti dėl kitos priežasties. Tiek, GMO, tiek dirbtinės bakterijos, klonuoti gyvuliukai ar žaidimai su žmogiškomis ausimis, augančiomis ant laboratorinių pelių nugarų – visa tai yra bandymai pakartoti Dievo rūpestėlį sukurti žemę per septynias dienas.

Bandymai sukurti gėrį nėra baisūs. Baisiau, kad gėrį kuria ribotų gebėjimų žmonės. Žinoma, jie žymiai geriau už mus išmano, kaip pakeisti DNR struktūros segmentą A į B, tačiau stokoja žinojimo, kuo visa tai gali baigtis. Skaitantys Šventraštį turėtų prisiminti grasinimus apie bausmes už nuodėmes, sekančias net septynias kartas į priekį. 7 * ~25 = beveik pora šimtų metų. O kokią įtaką gali turėti „nekaltas“ triušis, laivo paleistas kelionės pabaigos uoste? Panagrinėkite Australijos istoriją ir šiandienos rūpesčius.

Todėl bandymai tapti Dievu yra gana erzinantys. Kaip erzina visos revoliucijos, suvalgančios vaikus. Duokdie, atrastume bulves, panaikinusias badą viduramžių Europoje. Nes nesinorėtų gyventi genetinių homo sapiens pokyčių metais. Jau geriau būsiu dulke ir ja virsiu..

3 nežinomieji ir 2030-iųjų Lietuva (arba Išvados)

2030-aisiais man sukaks penkiasdešimt. Arba būtų sukakę, jeigu į Anapilį išeisiu anksčiau. Tačiau pusamžis vis tiek bus/būtų keistas, nes gyvenimas Lietuvoje, kokį Tu, skaitytojau, matai šiandien, bus visiškai kitas. Tikras maistas bus išimtis, nes išbrangusias trąšas reikės kompensuoti genetiškai modifikuotomis ir kenkėjams atspariomis maisto kultūromis. Pagrindiniai energijos šaltiniai pasikeis, tačiau lengvai perkeliamų ir pagal mūsų norą energiją gaminančių šaltinių bus pernelyg mažai. Tokiomis aplinkybėmis iki 2,5 mln. gyventojų sumažėjęs (ne politiškai korektiškai tariant, išmiręs) Lietuvos gyventojų skaičius bus tikras išsigelbėjimas, balansuojant valstybės biudžetą. Tiesa, ar ta valstybė bus Lietuvos Respublika, per daug auksinių nestatyčiau.

P.S. tekstas skelbtas didžiausiai Baltijos šalyse naujienų agentūrai BNS minint savo veiklos dvidešimtmetį ir pristatant Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų projekte „BNS – 20“. Šio teksto nuoroda.

P.P.S. tai „juodasis scenarijus“, kuris, tikiuosi, neišsipildys. Tačiau tai nereiškia, jog galime jį atmesti ir neįvertinti esminių grėsmių.

P.P.S. negaliu nepaminėti nepakartojamos patirties, kai gūdžiais ; ) 2001-aisiais kartu su Antanu Anskaičiu, Vaidotu Bareišiu, Danu Vaitkevičium, ir Kęstučiu Vaškelevičium pirmą kartą nagrinėjome, kas yra scenarijų rašymas ir Atviros Lietuvos fondo konkursui pateikėm darbą „Lietuvos ateities kasdienybė“.

Nauja žinių sklaidos (žiniasklaidos) tikrovė

new media environmentŽiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

  1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
  2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
  3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
  4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

  1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
  2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
  3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

  1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
  2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
  3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
  4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

  1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
  2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
  3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
  4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
  5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).