Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus
21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.

Vartotojai vs. programuotojai, muzikantai, …

Prieš mėnesį, gruodžio 3 dieną, „Microsoft“ iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą organizuota „Consumer Action Day“ – proga vartotojams pasidalinti patirtimi apie (ne)legalią programinę įrangą.

„Žinių radijo“ diskusijoje, į kurią pakvietė „Microsoft“, teko sudalyvauti kartu su Deividu Bargaila („Itex“), padiskutuoti tiek su „Rakto“ laidos vedėju Audriu Antanaičiu, tiek su laidos klausytojais gyvame eteryje. Negirdėjusius kviečiu atsisiųsti (~16 Mb) ir įvertinti argumentus.

Atsiribodamas nuo kvailokų vartotojų pasakojimų apie neoriginalios įrangos (per ją – virusų, nuotoliniu būdu užvaldomų kompiuterių ir pan.) realiai daromą žalą, atkreipčiau dėmesį į kitą labai paprastą ir visiems (!) Lietuvos vartotojams svarbią problemą – kokią lietuvių autorių sukurtą ir palaikomą programinę įrangą naudojate? Aš, deja, nenaudoju jokios… Ar tai yra dėl to, jog ji: a) per brangi; b) nekokybiška; c) yra nemokamų alternatyvų; d) …?

Pradėčiau iš kitos pusės – ar galėtumėt išvardinti žinomesnius lietuvių programuotojų kuriamus programinės įrangos produktus? Bandau iš atminties:

  • Tildė IT („Tildės biuras“ ir kt.);
  • Fotonija („Alkonas“ ir kt.);
  • 1000s (ir kiti „Ivolgamus“ kurti žaidimai);
  • dar keletas dabar jau užmirštų žaidimų (ne adaptuotų, o originaliai sukurtų Lietuvoje);
  • vietinės buhalterinės apskaitos programos (su išlyga, jog daugelis iš jų yra tailor-made (konkrečiam klientui pritaikomi) produktai, o ne baigtiniai produktai „dėžutėse“);

Ar tai pakankama? Akivaizdu, jog ne ir priežastis labai aiški – programuotojai neturi jokių laisvos rinkos dėsniais paaiškinamų motyvacijos svertų. Daugelis Lietuvoje sukurtų programų yra daugiau ar mažiau susijusios su akademine veikla, valstybinių lėšų panaudojimu lietuvinant ar nuo nulio programuojant atitinkamą produktą.

Galėčiau lažintis, jog padėtis analogiškai kartojasi ir lietuviškos garso bei vaizdo produkcijos srityse.

Apytiksliai paskaičiuokime/paspėliokime:

  1. interneto vartotojų Lietuvoje ~1 mln.;
  2. aktyviai naudojamų kompiuterių Lietuvoje ~0,7 mln.;
  3. vidutiniškai viename naudojamame kompiuteryje nelegalaus turinio apimtys:
    • programinė įranga – 3 programos (pagal naujausius skelbtus 2008 metų BSA duomenis, Lietuvoje nelegalios programinės įrangos dalis siekia 54 proc.);
    • garso įrašai – 150 dainų;
    • vaizdo įrašai – 5 filmai;
    • kitas turinys – nuotraukos, tekstai, …
  4. tarkim, vidutinė vienos programos kaina ~350 Lt (100 EUR);
  5. tarkim, vidutinė vienos dainos kaina ~2 Lt (lietuviškas CD / 10 dainų);
  6. tarkim, vidutinė vieno filmo DVD kaina ~15 Lt;
  7. padauginę ir sudėję gauname viename vidutiniškame lietuviškame kompiuteryje nelegaliai naudojamo turinio mažmeninę vertę – 1 425 Lt;
  8. tarkim, lietuviškas turinys sudaro ~1/3 viso turinio, tai atitinkamai negautos lietuviškos pramonės pajamos – apie 350 mln. Lt.

Palyginimui galima priminti „Tilde IT“ pirmojo 2009 metų pusmečio pajamas – 1,48 mln. litų. Tarkim, jeigu metai buvo sėkmingi, įmonė per metus uždirbo 3 mln. Lt.

Šis skirtumas tarp vieno iš geriausių lietuviškų programinės įrangos pavyzdžių gamintojos metinių pajamų ir potencialiai vartotojų kaupiamo turinio įvertinimo pernelyg bado akis. Dar blogiau – ankstesnio sąrašo skurdumas tik parodo, jog sukamės uždarame rate. Vieni nenori mokėti, kiti nenori dykai dirbti. Ir tada tiek vieni, tiek kiti pradeda ieškoti argumentų, kodėl jų pozicija geresnė…

Mano vertinimu, sprendimas paprastas ir jis mūsų – eilinių vartotojų – rankose bei piniginėse.

P.S. atskirai paminėtinas vienas iš dokumentų, kurį „Microsoft“ paskelbė kartu su kita informacija žiniasklaidai – Summary of Enforcement and Education Initiatives Around the World (Dec. 2, 2009). Itin įdomi ištrauka apie Lietuvą: „<…> In Lithuania, Microsoft worked with local authorities to announce the first civil search in a hard-disk loading case and the first civil claim against the owner of a peer-to-peer network. <…>“. Ar šituo bendrovė pripažįsta, jog aktyviai prisidėjo prie kauniečio studento nuteisimo ir/ar LANVA 106-ių bylos?