Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).