Jeigu tokia praktika iš tiesų paplitus, tai reikia išsamaus tyrimo ir detalios analizės, kokie teisės aktai buvo priimti tokio mechanizmo pagalba. Aišku, galima būtų numoti ranka, jog tai tikriausiai buvo eiliniai klausimai, neturėję jokios esminės įtakos teisės aktų rengimo ir priėmimo procese. O jeigu ne?

Ne tiek svarbūs konkretūs faktai vienu ar kitu atveju, tačiau žymiai svarbiau bendra tendencija toleruoti tokius pažeidimus. Akivaizdu, jog leidus suvešėti tokiai praktikai netoli gali būti ir kiti žingsniai, kurių dalis tiesiogiai kertasi su teisinės valstybės principais. Pavyzdžiui, kas galėtų paneigti, jog už tuos balsavimus, kurių metų Linas Karalius ilsėjosi Azijoje, jam nebuvo atsilyginta? Lygiai taip pat – ar kas nors galėtų užtikrinti, jog tokia forma nėra kontroliuojama, jog vienas ar kitas Seimo narys negalėtų išreikšti savo asmeninės pozicijos ir už jį balsuoja frakcijos patikėtinis? Ir t.t. ir pan.

Galų gale, ką turėti manyti tie piliečiai, kurių išrinktas Seimo narys leidžia sau taip elgtis? Ar tai reiškia, jog jis jų nuomonę „deleguoja“ kitos rinkimų apygardos piliečiams? Manau, greitai atsirastų daug prieštaraujančių. Tačiau šiuo atveju vienintelis sprendimas ir vertinimo kriterijus – tai pačių piliečių sprendimai per sekančius rinkimus. Jeigu jie atleis tokiems savo „atstovams“ – jų valia, tai tiesiog bus dar vienas įrodymas, jog mano pažiūros smarkiai nenormalios šiandienos Lietuvoje

Kitas, bet ne paskutinės reikšmės, dalykas – tai visų tokiais balsais priimtų teisės aktų teisinis nepatvarumas. Turėdamas kokį teisinį ginčą, tikrai turėčiau teorinį pagrindą dar vienam gynybos argumentui, jog toks teisės aktas yra antikonstitucinis kaip priimtas neatitinkant tautos valiai, todėl teismo iš karto būtų galima prašyti stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Bent pirmu atveju sunkiai įsivaizduočiau teismą atmetant tokį prašymą.

P.S. panaudota Gedimino Žilinsko / „Žmonės“ nuotrauka (iš wikimedia.org).

Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.

Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę.

Tą pačią plano „lėšų dešrą“ supjaustykime kitaip – kiek Lietuvos Respublika turės planui skirti savo turimų ar ateities lėšų? 2*0,3 mlrd. litų EIB paskolos ir 2*0,1 mlrd. Vyriausybės lėšų. Iš 3-5 mlrd. Lt valstybė skirs tik 0,8? Skamba gražiai. O ar realiai? Didžioji lėšų dalis – tų pačių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos (3,7 mlrd. litų), specialus Europos Komisijos finansavimas (0,5 mlrd. litų). Su sąlyga, jog bankai planu patikės ir skirs savąją 0,6 mlrd. litų dalį.

Tad ES struktūrinių fondų lėšos, kurios iki šiol tarsi turėjo padėti Lietuvai prisitaikyti prie intensyvios konkurencijos ES vidaus rinkoje, tampa įrankiu skatinti Lietuvos ekonomiką. Atkreipčiau dėmesį į pamatinę sąvokų slinktį. Jeigu iki šiol ES lėšos turėjo didinti kokybę, gerinti efektyvumą, tai „ekonomikos skatinimas“ iš esmės gali tebūti smėlio malūnėlio sukimosi proceso palaikymu. Efektyvumas ir kokybė tampa šalutiniais veiksniais.

Ekonomikos skatinimo planą sudaro penkios dalys, tačiau tik dvi iš jų reikalauja esminių investicijų. Pirmoji – verslo fondo – dalis bene geriausiai apibūdinama 5 proc. planuojamų lėšų (100 mln. litų), kurios numatyti mažoms paskoloms. Reikia vertimo į lietuvių kalbą? 95 proc. verslo finansavimui skirtų lėšų bus skirta vidutinėms ir didelėms įmonėms. Taip smulkaus verslo, o ypač – naujų idėjų, finansavimas yra pasmerktas. Tokios proporcijos tik patvirtina, jog naujoji koalicija padėti nori stambiam verslui. Santykį 19-1 kitaip aiškinti būtų sunku…

Antrajai sričiai – viešų ir privačių objektų renovacijai – planuojama 1,8 mlrd. litų, iš kurių privatiems objektams skiriamas 1 mlrd. litų turėtų bankų ir pačių piliečių lėšomis bent patrigubėti iki 3 mlrd. litų, todėl bendras pajamų srautas statybų sektoriaus pramonei per 2009-2010 metus siektų iki 3,8 mlrd. litų. Jeigu dėl viešų objektų pavydo scenų kelti nevertėtų, tai privatiems objektams skirtas 1 mlrd. litų reiškia ne ką kitą, o vidutiniškai po 300 litų kiekvieno iš mūsų sumokėtų mokesčių, kurie atiduodami kažkam. Jeigu turime kokį nors renovacijos reikalingą turtą daugiabutyje, tai, tikėtina, didžiąją dalį tos sumos atgausime. Jeigu ne (pavyzdžiui, gyvenate už kreditą įsigytame naujos statybos bute, nuosavame name arba būstą nuomojate), tai tą sumą padovanosite. Ar kas nors Jūsų nuomonės ir leidimo klausė?

Tiek privačius, tiek viešus objektus renovuoti vienaip ar kitaip bus skelbiami konkursai. Kol kas nėra aišku, kaip jie bus organizuojami, kokiu būdu bus užtikrinamas skaidrumas, paslaugų kokybė, garantijos ir pan. Net ir ramiais laikais vykdyti renovavimo darbai dažnai sukeldavo daugybę problemų renovuojamoms institucijoms. O kas bus, kai tokių paslaugų paklausa bus milžiniška? Kas darysis, kai privačių renovuojamų daugiabučių savininkai supras esą ciniškai apgaudinėjami, gavę prastos kokybės, per brangiai įkainotas ir neilgalaikes paslaugas?

Galų gale, kur ir kokios garantijos, jog šios lėšos netaps lengvu pelnu statybų verslo atstovams? Ar tai nebus tik proga laikinai teikti paslaugas, susižerti visus siūlomas pajamas ir sėkmingai bankrutuoti, vos tik renovacijos mada pasibaigs?

Ekonomikos skatinimo planas apima ir itin svarbias jokių esminių investicijų nereikalaujančias darbų grupes. Tai Saulėtekio komisijos veikla, ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo spartinimas, eksporto ir investicijų skatinimas. Nors tarp paminėtų idėjų netrūksta deklaratyvių nuostatų, tačiau bent pusės šių veiksmų įgyvendinimas reikštų esmines permainas (gal net svarbesnes, nei pirmosios, susijusios su finansais). Tad čia būtų vieta palinkėti ryžto.

O kol kas galime ir turime svarstyti, ar tikrai naujosios koalicijos siūlomos visų mūsų išlaidos dabarties ir ateities sąskaita bus efektyvios. Galbūt paprasčiau, greičiau ir naudingiau sumažinti mokesčius, leisti spręsti patiems piliečiams – lai kvailiai perka kompiuterius, televizorius ar šaldytuvus. Sušalę susivoks ir šiltins sienas. Tikrai pigiau, greičiau ir efektyviau, nei juos įtikins valdininkų rankos. Padėkos nei vienu, nei kitu atvejus nebus.

Paskelbta savaitraštyje „Atgimimas“

Laisvosios rinkos privalumus daugelis žurnalistų įvertino tuomet, kai pirmuosius ledus pralaužė „L.T.“ (deja, paskutiniai įvykiai rodo, jog ir ši revoliucija surijo savo vaiką), o vėliau „Diena Media“ visiškai ignoravo iki tol gana aiškiai galiojusį nerašytą oligopolinį susitarimą dėl konkurentui dirbančių žurnalistų. Rezultatai akivaizdūs – žurnalistų darbo sąlygos iš esmės pagerėjo. Ar pokyčiai sustojo? Ne, jie tik greitėjo – „15 min“, „atn.lt“, „diena.lt“, „Laisvoji banga“, esminės pertvarkos Lietuvos radijuje ir televizijoje, atsinaujinusi „Lietuvos ryto“ televizija.

Kas džiugina akį? Naujos kokybės vaizdų šliūkštelėjo Lietuvos televizija ir toli užnugaryje paliko realybės klystkeliuose besimurgdančias LNK bei TV3. Ir nors kolega Artūras Račas keikia kartais vienpusišką „Redakciją“, tačiau būtų sunku ginčytis, jog ir tokios galbūt kartais vienpusiškos laidos anksčiau neturėjome. „Teisė žinoti“, atrodo, realiai pretenduoja tapti kultūringos diskusijos pavyzdžiu (jei nenukryps į „Spaudos klubo“ išmintą draugų forumo kelią). O savotiškai agresyviąją „Koridos“ Rūtą Grinevičiūtę „Versijose“ kartoja subjektyvumo nebijantis Vidas Rachlevičius.

Iš kur tokie pokyčiai? Ar pagaliau nusibodo būti komercinių televizijų uodegoje? Ar tikrai Dainiaus Radzevičiaus, Auksės Balčytienės, Eglės Pranckūnienės ir Sauliaus Drazdausko pasirodymas Lietuvos radijo ir televizijos taryboje buvo tas lūžis, kurio jau senokai laukėme? O gal už permainas turime būti dėkingi naujajai administracijos vadovų komandai? Sunku vertinti nežinant vidinių peripetijų, tačiau faktas akivaizdus – naujoji komanda, startavusi asmeniniu kivirču su Darium Kuoliu, kokybės šalies piliečiams suteikia daugiau. Kita verta, komandos lyderio nakvynė elektros skydinėje, atrodo, tampa esminiu išbandymu – ar gera pradžia nepaskęs alkoholyje?

Spalio 12 dieną naujienų akiai pasiūlė ir atsinaujinęs „Penktasis kanalas“, kuriam kokybę turėtų užtikrinti ambicijų nestokojantis, tačiau kartu įgyvendintais darbais pažymėtas vadovas bei rimtas surinktos komandos profesionalų sąrašas. Kol kas dar tik įsibėgėjama, todėl rezultatą vertinti ankstoka.

Radijo eteryje ilgokai vienvaldžiais kokybės lyderiais buvę Žinių radijas ir Lietuvos radijo pirmoji programa, atrodo, taip pat sulaukė naujo konkurento – su Rolandu Paksu siejamas „Laisvosios bangos“ radijas akivaizdžiai sėkmingai taikosi į tą patį klausytoją. O dėl, mano subjektyviu vertinimu, geriau parinkto muzikos mikso ir skiriamos didesnės dalies eterio, jau spėjo tapti pagrindiniu asmeninių radijo imtuvų kanalu.

Tuo metu internete vyksta aktyviausias mūšis, kurį skirtingi vertintojai vadintų nuo „investicijų įsisavinimas“ iki „rinkos perdalinimas“. „diena.lt“ portalų trijulė, atrodo, tiesiausiu taikymu eina į aiškų regioninį dominavimą. „atn.lt“ ieško kompetencijos ir dalykiškumo. „15min.lt“ bando lietuviams siūlyti naujas išraiškos formas ir naują „bardaką“ internete.

Ką trijų interneto naujokų pasirodymas pakeitė žiniasklaidoje? Akivaizdu, jog ne vienas ir ne du kokybiškoje spaudoje dirbę profesionalai susigundė naujos formos galimybėmis. Investicijų srautai pakankamai dideli, todėl net ir stambiausi dienraščiai gavo vieną kitą smūgį į personalo paširdžius. Ar tas procesas ilgalaikis? Vargu. Sklando gandai, jog „Diena Media“ aktyviai ieško išeičių iš niekaip finansinio lūžio taško nepasiekiančio verslo.

Savo ruožtu „atn.lt“ įėjimą į rinką temdo teisinių formalumų niekaip neužbaigiantis ir neatskleistas investuotojas. O juk po šio klausimo dar reikia vertinti, ar dalykiška informacija yra tinkama Lietuvos interneto vartotojams? Kas, jeigu lietuviškame internete iš tiesų liūto dalis tenka moksleiviams, dienomis knapsintiems one.lt socialiniame tinkle, o valstybės tarnautojai ieško adrenalino niūriai biurokratinei realybei paskaidrinti?

Savotiškai įdomiausias mūšis vyksta tarp norvegų ir estų – „15min.lt“ jėgas išbando prieš „delfi.lt“ savininkų kepamus įžymybių portalus. Kuris formatas laimės? Kas geriau pataikys į spausdintinių „Žmonių“ formato virtualų dvynį?

Tad šis žiniasklaidos ruduo kaip niekada nuteikia optimistiškai. Šiek tiek šachmatų išsidėstymą keičia pagaliau rinkimų turiniu, o ne forma susidomėjusi žiniasklaida (tiesa, sunkiai įkandamu riešutu net ir eterio vilkams tampa Valinsko partijos šou). Tačiau svarbiausia, jog didžiausią įtaką daro labai paprasta nematomos rankos vedžiojama iš tiesų laisva žiniasklaidos verslo rinka. Duokdiev, investuotojams užtektų lėšų ir tos investicijos būtų sėkmingos.

Paskelbta vz.lt

P.S. pirminė komentaro versija rašyta spalio pradžioje, paskelbtoji koreguota lapkričio pradžioje, todėl sutapimas su atn.lt darbuotojų atleidimais ir kitais sunkiais pokyčiais žiniasklaidoje labiau atsitiktinis nei pasiteisinusi nuojauta. Nepaisant to, kokybiniais parametrais žiniasklaida vis tiek žengė žingsnį į priekį.

Ta proga redakcija klausė, ką šiandieną manome apie Lietuvos žiniasklaidą, kodėl jos trūksta?

Aš nebūtinai sutikčiau, jog Lietuvoje trūksta kokybiškos spaudos. Manyčiau, jos yra pakankamai – tiesiog nemaža tos kokybiškos spaudos dalis yra ne lietuvių kalba. Žinoma, dėl kalbos barjerų su ja gali susipažinti mažai piliečių, ypač aiškios problemos vyresnio amžiaus žmonėms. O teigti, jog Lietuvoje negalima nusipirkti „The Economist“, „Der Spiegel“ ar „National Geographic“ būtų neteisinga.

Galbūt tiksliau būtų įvardinti, jog trūksta kokybiškos spaudos apie Lietuvą. Tai, ką daro „Atgimimas“, „Valstybė“, kartais „Veidas“ ir „Ekstra“, galbūt „Verslo klasė“ ir „Versus“, pasiekia santykinai mažą ratą skaitytojų. Didžiausi būriai rikiuojasi prie nuosekliai bulvarą mindančių spaudos lyderių. Tačiau iš dalies tai neišvengiama – tik besiformuojant viduriniajam sluoksniui neverta tikėtis, jog „iš oro“ atsiras poreikis mąstyti ir ieškoti savirealizacijos. Daugelis natūraliai pirmiausia užkemša pilvą, paskui eilė ateina giminės pratęsimui, o tik tada pradedama galvoti apie įmantresnį turinį. Tačiau esu optimistas – palyginus, kiek kokybės turėjome prieš 2-3 metus ir dabar, vaizdas jau skiriasi!

Būčiau idealistas, jeigu reikalaučiau, jog leidėjai bandytų patys ugdyti skaitytoją – manau, laisvoje rinkoje tai artima utopijai, todėl bene vienintelis objektyviai įmanomas kokybiškos spaudos dalies didėjimo kelias yra būtent tas pats natūralus skaitytojo augimas iš vystyklų.

Nors Giedriui (iš TS) jau atsakiau tiesiogiai, tačiau, matyt, reikia visiems plačiau paaiškinti, kodėl manau, jog Tėvynės Sąjungos komunikacija yra neetiška. Turiu mintyse epizodą, kai TS aktyviai pasireklamavo iki reklamos uždraudimo įsigaliojimo TV eteryje – suprantu, jog niekas nežadėjo, jog tai nebus daroma, tačiau pats modelis aiškus ir neskanus..

Bendrai pagrindinė mano mintis ir vertinimas – praktiškai nematau partijų, kurių komunikacija būtų paremta vertybėmis (programinių nuostatų komunikavimo ir dalykinės diskusijos praktiškai nėra). Visi stengiasi daryti šou, kurio metu atvirai meluoja arba itin aktyviai stengiasi pūsti savo nuopelnus.