Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

• tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
• pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
• žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.

Dar rinkimų dienos vakarą specialioje TV3LNK laidoje Rūta Grinevičiūtė užduoda nepatogų (nors ir nevisiškai paruoštą) klausimą apie Arūno Valinsko pajamas ir paskolas. Arūnas Rūtą išvadina žurnalistikos prostitute, o Rūta Arūną – chamu. Šou įdomus, tačiau atsakymo į nelabai aiškų klausimą nėra, Rūta nebedrįsta aštrint situacijos. 1:0 į priekį išsiveržia Valinskas.

Pirmadienis, „Lietuvos radijo“ pirmojoje programoje Tomo Dapkaus „Dienos tema“ (įrašas). Klausimą apie ryšius su socialdemokratų partija Valinskas atremia paprastai: „Tai yra nesąmonė <…> Ar jūs aiškiai supratot?“. Virgis Valentinavičius bando priminti, jog klausimus uždavinėja Tomas Dapkus, tačiau rezultatas sprūsta iš rankų – 2:0 laimi Valinskas.

Po kelių valandų LTV eteryje laidoje „Teisė žinoti“ (įrašas) Arūnas Valinskas auklėja Audrių Matonį ir Ritą Miliūtę. Paaiškina, apie ką turėtų būti laida. Vedėjai situacijos nebeaštrina ir rezultatas, futbolo terminais, jau gėdingas – 3:0.

Antradienį LTV eteryje – agresyviosios „Versijos“. Laidą Vidas Rachlevičius pradeda (įrašas) nauju kaltinimu Valinskui dėl idėjų plagijavimo. Deja, pavyzdys ne itin vykęs. Artūras Račas bando dėlioti argumentus (truputį plačiau apie Valinsko poziciją iš spaudos konferencijos ir dar išsamiau ginče su Valinsko bičiuliu Aidu Puklevičium), tačiau sumuojant visų laidos bokso raundų rezultatą taškais reik pripažinti Valinsko pranašumą – 4:0.

Trečiadienis, LTV „Redakcija“. Sekliai praneša, jog Egidijus Kūris kavinėje „apšildo“ Arūną Valinską. Vaizdas eteryje iš tiesų sausokas (įrašas). Nei vieno aštraus klausimo, nei vieno rimtesnio teisinio argumento ar problemos. Tik artimas familiariam bendravimas, kuris puikiai tiktų pokalbiui apie „gyvenimo būdą“, tačiau kodėl tuo užsiima Egidijus Kūris?

Galutinis rezultatas – pirmąją šou savaitę Valinskas triuškina Lietuvos žiniasklaidos grandus „sausu“ rezultatu 5:0… Jeigu taip į kaulus gauna žurnalistikos vilkai, tai ar yra bent viena(s) eilinis(ė), galinti(s) sustabdyt šį vežimą?

P.S. kelios mintys – Valinsko ignoravimas (eterio blokada), jo partiečių traukimas į šviesą, itin tiksliai formuluojami konkretūs klausimai, nuosekli Valinsko ir jo partiečių teiginių/pažadų analizė ir prieštaravimų identifikavimas, „erzinančių“ klausimų sąrašo sudarymas, šalutinių temų nustatymas ir klausimų modeliavimas per jas, leidžiant išsipasakoti netiesiogiai.

P.P.S. Arūnas Valinskas – puikus pavyzdys, ką gali duoti geras viešo kalbėjimo pasiruošimas. Tai ideali būsena, kurią turėtų pasiekti daugelis viešų asmenų, tik atitinkamai koreguojant ir ruošiant argumentus ne ad hominen, o ad rem. Tačiau debatų scenarijaus valdymas – nepakartojamas.

Mindaugas Nastaravičius taip pat mestelėjo keletą kritikos strėlių, teisingos Indrės Makaraitytės mintys, įdomi Ryčio Juozapavičiaus pastaba komentaruose. Galite rasti ir mano citatą, kurioje vertinu laidą iš ryšių su visuomene technologijų pusės. Truputį plačiau:

• pasirinktas toks laidos formatas (7 prieš 1), kuris visą dėmesį koncentruoja į „besiginantį“ Žilviną Marcinkevičių;
• laidos struktūra tarsi specialiai sukurta, kad Žilvino Marcinkevičiaus argumentai būtų girdimi ir fiksuotųsi žiūrovų atmintyje (itin ilgas pradžios monologas, ilgi „atsakymai“ į klausimus, virstantys savo teiginių pristatymu, dovana „pažeidžiamai“ priešininkei);
• Arūnas Valinskas laidą vedė kaip saugiklis, pavojingose Žilvinui Marcinkevičiui temose automatiškai perimdamas iniciatyvą ir kreipdamas diskusijos vagą iš anksto suderintomis kryptimis (pavyzdžiui, tai itin akivaizdu buvo po Indrės „vertimo į žmonių kalbą“ ir Žilvino klaidos, pripažįstant, jog po 7 metų NDX pasitrauks).

Ką reikėtų įvertinti, laidą nagrinėjant propagandos požiūriu:

1. Skirtingos tikslinės auditorijos laidą suprato visiškai skirtingai. Tie, kurie nesigilina į tokios laidos užkulisius, Žilviną dabar laikys konkrečius planus kuriančiu ir įgyvendinančiu verslininku, turinčiu aiškų matymą į priekį. Jiems tautiniai motyvai tikriausiai nesvarbūs, todėl galutinis „Lietuvos interesų gynimo“ argumento svoris lieka neaiškus. Vidurinioji klasė turėtų dar labiau nusivilti Slibino oponentais ir, turėdama vidinių abejonių, vis tik rinktis Žilvino siūlomą „geriausio iš blogiausių“ kelią;
2. Žilvinas padarė esminę klaidą, pripažindamas, jog NDX iš projekto pasitrauks po 7 metų. Toks pripažinimas parodo, jog atominės elektrinės veikla NDX’o nedomina – pagrindinę vertę bendrovė mato galimybėje grynaisiais pinigais paversti tą dalį Lietuvos energetikos ūkio, kurią dabar valdo. Tikėtina, jog NDX bijo, jog rudenį pasikeisianti Vyriausybė gali imtis rimtų pertvarkų, kurios leis nuosekliai ginti vartotojų interesus ir panaikins skirstomųjų tinklų viršpelnius, o tai tiesiogiai sumažintų formaliai didelę dabartinę NDX valdomos VST vertę;
3. Tai, kad laidoje nedalyvavo bene pagrindiniai oponentai, rodo, jog jie bijo TV3 angažuotumo. Tai ženklas, jog televizija, pernelyg tiesmukai palaikydama NDX’ą, patyrė didelę ilgalaikę žalą, kurią atitaisyti bus itin sunku.

Suma summarum – jeigu neskaičiuotume Žilvino pripažinto pasitraukimo po 7 metų, tai laida naudinga NDX’ui ir Žilvinui Marcinkevičiui, tačiau visais atvejais gerokai pakenkė TV3 kaip solidžios televizijos įvaizdžiui. Kam dirbo Arūnas Valinskas, palieku spręsti Jums…