Septynios galimybės Zigmantui Balčyčiui

Balčytis Grybauskaitė (http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/ekspertai-zigmantas-balcytis---rimciausias-issukis-daliai-grybauskaitei-1108911/)Socialdemokratų partija stovi prie ruletės, kurioje statyti galima tik va bank. Rezultatą (laimėtą II turą) gali garantuoti tik visu frontu vykdomas puolimas.

Pozicijos prieš II turo kampaniją

Viso dalyvavo rinkėjų: 1 331 982. Iš jų už D.Grybauskaitę – 611 293 (45,89%). Už Z.Balčytį – 181 555 (13,63%). Gautų balsų skirtumas – 429 738.

Skirtumui panaikinti Z.Balčytis gali tikėtis tokių maksimalių „priedų“ iš kitų kandidatų (viso – 539 134):

  • Artūras Paulauskas – 160 058
  • Naglis Puteikis – 124 216
  • Valdemar Tomaševski – 109 627
  • Artūras Zuokas – 69 553
  • Bronis Ropė – 55 235
  • sugadinti biuleteniai – 20 445

Zigmanto Balčyčio galimybės

Balsų skirtumą socialdemokratai turi galimybių panaikinti, užtikrinę keturis strateginius tikslus: (a) mažinti D.Grybauskaitės paramą iš balsavusių I ture; (b) riboti naujų balsų atėjimą D.Grybauskaitei II ture; (c) išlaikyti savo balsus, gautus I ture; (d) pritraukti naujus rinkėjus sau.

A. Mažinti D.Grybauskaitės paramą iš balsavusių I ture

1. Atsikovoti „socdeminius“ balsus

Komunikacija turi būti skirta toms tradiciškai kairiųjų teritorijoms (pavyzdžiui, pagal 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus – vidutinio dydžio „kaimiškieji“ vidurio Lietuvos rajonai), kuriuose I ture Z.Balčytis surinko mažiau paramos, nei LSDP 2012 m., o skirtumas atiteko D.Grybauskaitei.

Tikėtina nauda – iki 70 tūkst. rinkėjų (2012 m. Seimo daugiamandatėje apygardoje LSDP gavo net 251 tūkst. balsų), atkovotų iš D.Grybauskaitės (t.y. atotrūkis sumažėtų dvigubai – iki 140 tūkst.)

Vilkaviškio rajonas2. Mažinti D.Grybauskaitės rėmėjų norą eiti į rinkimus II kartą

Lyginant su 2009 m. palaikymo lygiu, D.Grybauskaitės rėmėjų sumažėjo daugiau nei trečdaliu – nuo 950 tūkst. iki 611 tūkst. Socialdemokratų komunikacija turi siekti argumentus, kurie paveikė tą trečdalį, skleisti šįkart parėmusių rinkėjų auditorijoje.

Tuo pat metu ieškoti kitų argumentų, kurie galėtų mažinti D.Grybauskaitės rinkėjų aktyvumą.

Tikėtina nauda – iki 10 proc. sumažėjęs D.Grybauskaitės palaikymas, t.y. atotrūkis sumažintas apie 60 tūkst. balsų.

LRP_2014_DG_tikslaiB. Riboti naujų balsų atėjimą D.Grybauskaitei II ture

3. Užkirsti kelią „seniesiems“ D.Grybauskaitės rinkėjams ateiti į rinkimus (kurie nėjo I ture, bet balsavo už ją 2009 m.)

2009 m. rinkimuose dalyvavo 1 393 278 rinkėjai – t.y. 62 tūkst. rinkėjų daugiau, nei šiais metais. Dalis šių rinkėjų gali būti 2009 m. balsavę už D.Grybauskaitę, bet šįkart neatėjo į I turą, tikėdamiesi, kad kiti už juos „tinkamai“ nubalsuos.

Tikslas susijęs su [2], tačiau čia naudojami šiek tiek modifikuota argumentacija/motyvai.

Tikėtina nauda – neutralizuota D.Grybauskaitės galimybė didinti palaikymą.

4. Mažinti norą eiti į II turą A.Zuoko elektoratui

Daugiau nei 69 tūkst. liberalių nuostatų rinkėjų – labiau tikėtini D.Grybauskaitės, o ne Z.Balčyčio rėmėjai. Todėl geriau juos neutralizuoti, nei suteikti santykinę naudą oponentei.

Tikėtina nauda – neutralizuota D.Grybauskaitės galimybė didinti palaikymą.

C. Išlaikyti savo balsus, gautus I ture

5. Išlaikyti I ture gautą paramą

Nors ir mažai tikėtina, tačiau D.Grybauskaitės rinkimų štabas gali imtis agresyvios taktikos ir atakuoti bazinę Z.Balčyčio palaikymo grupę. Tai ypač svarbu, įvertinant socialdemokratų elektorato simpatijas D.Grybauskaitei – t.y. tai jai yra gana lengvas grobis.

Tikėtina nauda – išlaikytas bazinis palaikymas.

ZB_kur_bazinis_palaikymas6. Sinchronizuoti II turo kampaniją su EP rinkimų kampanija

Gana ryški Z.Balčyčio LRP rinkimų kampanijos yda – silpna komanda (jei iš viso tokia buvo). Sinchronizuojant dviejų rinkimų kampanijas įmanoma Z.Balčytį susieti su kitais LSDP sąrašo EP rinkimuose kandidatais ir rodyti juos kaip vieną komandą, kurios aiškus lyderis – Z.Balčytis.

Savaime suprantama, tai būtų manipuliatyvu (kiti EP kandidatai netaptų LRP patarėjais), o patekęs į EP Z.Balčytis niekaip nevadovautų kitiems LSDP atstovams, turintiems laisvą mandatą. Tačiau LRP rinkėjams stipri komanda (ypač – Vilija Blinkevičiūtė) suteiktų papildomų motyvų balsuoti už socialdemokratų kandidatą.

Tikėtina nauda – išlaikytas bazinis palaikymas.

D. Pritraukti naujus rinkėjus sau

7. Užsitikrinti V.Uspaskich, V.Tomaševski  ir B.Ropės paramą

Vieša parama turi būti ne tik asmeninė/deklaratyvi, bet ir (gal net svarbiau) rinkimų štabų/partijų infrastruktūros:

  • pavežant ir netiesiogiai spaudžiant rinkėjus (LLRA kontroliuojamose savivaldybėse)
  • Darbo partijai spaudžiant „tinkamai“ balsuoti kontroliuojamų organizacijų/įmonių darbuotojus
  • kartojant kitus „smulkius“ rinkimų pažeidimus (kurių dabartinės sudėties VRK niekada nedrįs pripažinti padariusiais esminę įtaką rinkimų rezultatams)

Tikėtina nauda – maksimaliai iki 325 tūkst. balsų, realu tikėtis iki 250 tūkst. balsų.

Iššūkis ir alternatyva

Atsikovojus „socdeminius“ balsus ir surinkus Uspaskich/Tomaševski/Ropės balsus galima I turo atotrūkį (429 tūkst. balsų) sumažinti atitinkamai ~140 tūkst. ir ~250 tūkst. balsų. Likusi dalis – apie 40 tūkst. balsų jau gali būti konkrečių aplinkybių (pavyzdžiui, gero/blogo oro), neprognozuojamų N.Puteikio vedamų „protesto“ balsų pasekmė.

Tačiau pagrindinis klausimas – įvykdyti visus šiuos uždavinius per 2 savaites reikia didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Ką jau kalbėti, kad socialdemokratams tektų sudarinėti daug sandorių su sąžine (pavyzdžiui, siekiant Viktor Uspaskich ar „violetinių“ paramos). Tokio pralošto statymo va bank kaina – supykusi perrinkta Dalia Grybauskaitė ir ne patys geriausi „socdeminių“ rinkėjų įspūdžiai. Nemaloni perspektyva patogiai Vyriausybėje dirbančiai socialdemokratų grietinėlei.

Alternatyva – dalyvavimas pro forma ir LRP formato išnaudojimas EP sąrašo protegavimui. Populiariausios partijos sprendimą žinosime jau artimiausiomis dienomis – jį parodys tyla arba veiksmai reklamos fronte.

Dalia Grybauskaitė: „Noriu ir privalau“. Ar įmanoma ją įveikti?

grybauskaite_lrpPrieš penkerius metus nagrinėjau, ar turi galimybių Dalios Grybauskaitės oponentai pasivaržyti prieš ją 2009 m. Prezidento rinkimuose. Vakar Prezidentė konstatavo „Noriu ir privalau“ ir tai priešpastatė 2009-uosius apibūdinusiam „Noriu ir galiu“. Tai įdomus vertybinės komunikacijos momentas, galimai rodantis jos pasirinktos rinkimų strategijos kryptį. Ar suvokta pareiga bus tinkamai paaiškinta, ar po ja atsiras erdvės klaidų pripažinimui, ar viso to pakaks reikalingam piliečių palankumui užtikrinti – tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos dabar dėmesį turi sutelkti ir kandidatų lyderė, ir visi jos oponentai.

Skaičiai

Antras rinkimų turas – praktiškai neišvengiamas ir tai bus esminė sąlyga, lemianti I turo rinkimų kampanijos pobūdį. Kodėl neišvengiamas?

Prezidento rinkimų įstatymo 74 str. 6 d. nustato reikalavimus dviems scenarijams, kada Prezidentas išrenkamas I ture:

  • [..] pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
  • Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

2012 m. Seimo rinkimuose balso teisę turinčių piliečių buvo priskaičiuota 2 588 418. Todėl rinkimai baigtųsi I ture, jeigu:

  • dalyvauja >1.294.209 rinkėjų, lyderis surenka >647.105 balsus;
  • dalyvauja <1.294.210 rinkėjų, lyderis surenka >862.506 balsus.

LRP_2014_DG_tikslaiAr kuris nors iš šių tikslų yra pasiekiamas Daliai Grybauskaitei? Tai iš dalies atsako nuoseklūs ir visą laikotarpį daromi sociologiniai tyrimai. Nuosekliai tuos pačius klausimus respondentams užduoda „Vilmorus“ kartu su „Lietuvos rytu“. Analizuojant tarpinius atskaitos taškus galima įvertinti dinamiką ir prognozuoti, koks dabar galėtų būti Prezidentės palaikymas, lyginant su 2009 m. rinkimais.

LRP_2014_DG_parama_dabarJeigu darytume prielaidą, jog „Palankus“ politiko vertinimas nuomonių tyrime gali būti tinkamas balsavimo už Dalią Grybauskaitę rodiklis (jei ją vertina palankiai, tai už kurį jos oponentą galėtų atiduoti balsą?), tai galima daryti išvadą, jog paskutinės „Vilmorus“ apklauso metu (2014 m. sausio 10-19 d.) maksimalus Prezidentės palaikymas rinkimuose galėjo siekti iki 701 tūkst. balsų.

Iš ankstesnių skaičiavimų matyti, jog 701 tūkst. balsų Daliai Grybauskaitei pakaktų (ir dar liktų ~50 tūkst. balsų „rezervas“), jeigu rinkimuose dalyvautų daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių asmenų.

Čia svarbu paminėti, jog maksimalios palaikymo ribos skaičiavimas yra truputį manipuliatyvus ir priklauso, kiek teisinga yra prielaida, jog palaikymo mastui vertinti pasirinkta charakteristika yra koreliuojanti su balsavimo rezultatais.

Strateginės silpnybės

Kaip matyti iš pateiktų skaičių, siekiant, kad rinkimai baigtųsi I ture, Prezidentės rinkiminė kampanija privalo siekti maksimalaus rinkėjų dalyvavimo.

Ar „kartais“ į rinkimus vaikščiojantys rinkėjai tikrai atitinka „reguliarių“ balsuotojų preferencijas – klausimas analizei. Gali susidaryti situacija, kai ateis balsuoti daug, bet atėjusieji nebalsuos Prezidentės naudai. Visgi, net ir tokiu atveju Dalia Grybauskaitė nerizikuotų nepatekti į antrą turą, todėl bandyti viską užbaigti vienu kirčiu – verta.

Savotišką kiaulystę Prezidentės strategijai yra iškrėtę dvi remiančios partijos – ir TS-LKD, ir LRLS. Savo išankstiniu apsisprendimu jos sukūrė Prezidentės konkurentams naudingą situaciją. Esant tik mažoms galimybėms, jog rinkimai baigsis I ture, labai galimas 2002/2003 metų Prezidento rinkimų scenarijus. Tuomet Valdo Adamkaus suminis gautų balsų skaičius augo tik 25% (I ture – 514 tūkst., o II ture – 643 tūkst.), kai kandidato Nr.2 kraitis didėjo 173%. Tokį rezultatą lemia tai, jog rinkimų favoritui naujų balsų surasti yra itin sunku, o kandidatas Nr.2 lengvai renka visus įsižeidusius protesto balsus. Tad jeigu II turas bus, kandidatas Nr.2 šioje kampanijoje turės laisvas rankas ir labai aiškius tikslus imantis aktyvių priemonių skaldyti lyderės rėmėjus, akcentuojant silpnąsias savybes, įtikinėjant neiti balsuoti ir pan.

Mūšis dėl „Kandidatas Nr.2“

Nors visi pagrindiniai konkurentai (konkurentais nelaikau tokių kandidatų kaip Artūras Zuokas ar Bronis Ropė, kuriems šie rinkimai yra tik būdas apie save priminti bei pasinaudoti nemokamu žiniasklaidos dėmesiu, ruošiantis 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimams) aktyviai stebės Prezidentės veiksmus, tačiau imtis aktyvios konfrontacijos prieš ją I turo kampanijoje neturėtų. Tai turėtų lemti pragmatiškas mąstymas – visų realių oponentų tikslas bus aplenkti kitus nykštukus ir tapti didžiausiu tarp mažiausių.

Žinoma, kai kurie iš nykštukų gali savo kampanijai naudoti aršiausio Prezidentės kritiko archetipą, tačiau tokia pozicija yra gana sekli – jau pateikti „Vilmorus“ skaičiai rodo, jog Prezidentę nepalankiai vertina tik 21,8% rinkėjų. Šioje dalyje suradus, pavyzdžiui, Artūro Paulausko simpatikus liktų tik kokie 5-7% visų rinkimuose dalyvausiančių, o tai – gerokai per mažas skaičius, siekiantiems sidabro medalio.

Todėl Zigmanto Balčyčio pasirinkta tylos strategija gali būti pigus ir efektyvus būdas susišluoti bešeimininkius trupinius. LSDP ir premjero parama užtikrins bazinę paramą, o trūkstamas likutis gali natūraliai „sukristi“, kai visos kitos alternatyvos bus save smarkiai radikalizavusios (pavyzdžiui, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas ir kiti).

Galimai kartu su rinkimais vyksiantis referendumas būtų didelė pagalba nacionalistų ir/ar žaliųjų kandidatui, tačiau panašu, jog referendumas vyktų kartu su rinkimais į Europos parlamentą ir II turu. Tokiu atveju taktinis klausimas šiems kandidatams – kaip įtikinti referendumo šalininkus ateiti ne tik į referendumą (II turą), bet ir į I turą, kuriame šie kandidatai be telkiančio „priedo“ garantuotai paskęstų užmarštyje.

Ar įmanoma?

Atsakymo į bazinį klausimą dar teks palaukti. Tikrasis Prezidentės palaikymo mastas bus aiškesnis artėjant gegužės mėnesiui. I ture ji laimėti turi labai mažas galimybes, todėl I turo rezultatai (Dalios Grybauskaitės surinktų balsų skaičius) parodys tikrąją padėtį. O išaiškėjęs „Kandidatas Nr.2“ turės dvi savaites pakartoti 2002/2003 metų scenarijų. Ar galės ir sugebės – analizuosiu gegužės 9 d.

Apie Dalios Grybauskaitės ir jos oponentų galimybes, rinkėjų nuotaikas, komunikaciją, galimą naudojimąsi tarnybine padėtimi ir kitas aplinkybes diskutavome su Aurimu Peredniu, Sauliumi Spurga ir Juliumi Jasaičiu „Žinių radijo“ vasario 2 d. laidoje „Dienos klausimas“ (įrašas nuo 9:20), taip pat su Ignu Krupavičiumi vasario 4 d. „LRT televizijos“ laidoje „Labas rytas!“ (įrašas nuo 58:50).

Ribos paieškos: žiniasklaidos pareiga kritikuoti ir neklystamumas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius 2008 metų rudenį – jau aiškėjant ekonomikos burbolo mastui – vykdė itin įdomu žiniasklaidos žvalgomąjį tyrimą „Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje“. Apie jį jau esame diskutavę „Žinių radijuje“, esu trumpai aprašęs ir savo tinklaraštyje. Vakarykštė žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos tapo pretekstu prisiminti ir grįžti prie tyrimo išvadų.

Nagrinėdami Lietuvos dienraščius tyrimo autoriai pažymėjo:

Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui.

[..] Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai nerado nei vieno ištaisymo „Lietuvos ryte“, „Lietuvos žiniose“ „Respublikoje“ ar „Verslo žiniose“. Vienintelį ištaisymą tyrėjai aptiko „Vilniaus dienoje“.

[..] Per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vieną informacijos paneigimo atvejį „Vilniaus dienoje“, jokių  paneigimų nerasta kituose keturiuose laikraščiuose.

Palyginimui  – tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje nei ištaisymų, nei paneigimų nerasta. Tuo metu švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus.

Kuo šioje vietoje įdomus Stanislovo Šriūbėno atvejis? Kažkiek subjektyvių minčių atskleidžia mano diskusija su Šarūnu Černiausku „Facebook“ paskyroje, tačiau čia priminčiau keletą aplinkybių:

  • Reikia atskirti dvi susijusias, tačiau skirtingas situacijas: a) Gedimino prospekto rekonstrukciją; b) Stanislovo Šriūbėno turto kilmę. VPK sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės uždarė klausimą apie netinkamą S.Šriūbėno veiklą prižiūrint rekonstrukciją, tačiau niekaip nepaneigė abejonių dėl jo turto kilmės.
  • Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida vykdė savo funkciją 2012 metų I pusėję, kai kabinosi į Artūro Zuoko ekspertų parengtoje išvadoje surinktus duomenis. Tiesa, kodėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendė, jog iš išvadoje paminėtų „Luido“, S.Petrausko, G.Glodenio, A.Milinavičienės ir S.Šriūbėno būtent pastarasis turėjo tapti „atpirkimo ožiu“ – nėra aišku. Kaip nėra aišku, kodėl niekas nevertino Artūro Zuoko rolės ir jo dalyvavimo priimant esminius sprendimus dėl Gedimino pr. rekonstrukcijos. Ir bene niekas nepastebėjo, jog Artūro Zuoko pastangos buvo susijusios su jo nemeile buvusiams LiCS bendrapartiečiui, nesutikusiam žengti „Taip!“ keliu.
  • Galima tik sveikinti žiniasklaidos pastangas nagrinėjantis S.Šriūbėno turtų kilmę, tačiau sunku būtų patikėti, jog tik jis vienintelis iš su rekonstrukcija susijusių asmenų aptariamu metu (t.y. statybų bumo laikotarpiu) sugebėjo padidinti savo valdomą turtą. Ar kitų proceso dalyvių turto didėjimas mažiau svarbus? O gal S.Šriūbėnas buvo tiesiog parankesnis viešas taikinys, nes tuo metu užėmė Aplinkos ministerijos viceministro pareigas? Ar tai siekis išsiaiškinti rekonstrukcijos projekto eigą ir galimai neteisėtą praturtėjimą, ar tik subjektyvus pasirinkimas?
  • Ar dabar, paaiškėjus, kad S.Šriūbėno kaltė Gedimino prospekto rekonstrukcijos atveju nenustatyta, žiniasklaida tai pažymės bent neutraliai tai konstatuodama? Kol kas tokių pavyzdžių nerandu, tik tylą ir.. tą patį nenorą prisipažinti klydus.

Taip ir pasiekiame pagrindinį klausimą – Stanislovas Šriūbėnas šiuo atveju yra tik iliustracija (ir, sutinku, ne pati geriausia) Lietuvoje veikiančiam žiniasklaidos modeliui. Jame nėra vietos žurnalistų klaidai ir atsiprašymui, o žiniasklaida visada yra teisi ir niekada neklysta – viešina visus įtarimus (dažnai neįvertindama jų atsiradimo šaltinių), juos apklijuoja būdvardžiais ir iš karto verčia viešosios erdvės faktais, taip smugdo nagrinėjamus žmones, o kelią atvirai diskusijai – užkerta.

Taip, tik kritiškai dirbanti žurnalistika turi prasmę. Tačiau šiandien, kai bene visi „žurnalistiniai tyrimai“ Lietuvoje daromi skubos režimu, klaidų rizika žymiai padidėja. Kas vyksta, jeigu pirminė pozicija (įtarimas, dažniau panašesnis į kaltinimą) iš tiesų yra klaidinga?

Čia sąmoningai atsiribosiu nuo Stanislovo Šriūbėno, o priminsiu, Andriaus Romanovskio, Pauliaus Lukausko ar Mindaugo Balčiūno istorijas. Net netyčia po žiniasklaidos volu patekęs asmuo lieka viešumoje apdrabstytas būdvardžiais ir epitetais, kurie google-laikais tampa neperžengiamu barjeru į daugelį durų.

Žiniasklaida niekada neklysta ir už šį „šalutinį efektą“ viešai apkaltintųjų ateičiai neatsako? Collateral damage? Ar tikrai?

Jaunas ir politikas? Pragmatiška geriausia karta

Jau senokai (dar rugsėjį?) interneto portalo pinigukarta.lt žurnalistė kalbino socialdemokratą Justą Pankauską, europarlamentarą Leonidą Donskį ir mane, kodėl jaunimui sunku įsitraukti į politiką. Europos Parlamento informacinio biuro remiamo projekto įrašą galite peržiūrėti čia.

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.