Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).

Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. Kaip matyti iš tiesioginio palyginimo, dabar turėtume bijoti 2012-ųjų liepos, tačiau žymiai svarbiau būtų palyginti ūkio padėtį – kiek jis buvo (ne)priklausomas tarpukariu ir kokią situaciją turime šiandien?

Bendras sąrašas atrodo taip:

Ką įdomaus galima pastebėt?

1. antroji Respublika žymiai sunkiau gyveno pirmuosius metus – ir aktyviai kariavo, ir prarado dalį teritorijų;
2. trečioji Respublika greičiau integravosi į tarptautinę erdvę – buvo pripažinta, tapo Jungtinių Tautų nare. Beje, abiem atvejais pirmiau tenka išsiaiškint su kaimynais, tik vėliau pradedama kalba su tarptautinėmis organizacijomis;
3. abiejose Respublikose buvo „suvalgyti“ nepriklausomybės autoriai – abiem atvejais kalti buvo patys autoriai…
4. praktiškai tuo pat metu Respublikas užklupo ekonominės krizės;
5. antroji Respublika nesugebėjo sukurti regioninio gynybinio/ekonominio darinio, todėl į ją pradėjo kėsintis agresyvūs kaimynai…

Visi tikslūs skaičiai – „Excel“ byloje.

Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.

Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų tinklaraščius:

• Melas labai greitai išlenda į paviršių – melagingas tinklaraštis labai greitai atskleidžia melagingą politiką. Netikros nuotraukos, netikros mintys, netikri veiksmai – puikus kokteilis įdėmiam rinkėjui;
• Tiesioginis bendravimas su piliečiais atima LABAI daug laiko – tinklaraštis gali tapti labai galingu įrankiu politiko rankose, tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia labai daug ir nuoseklaus darbo, įgūdžio ir pasiryžimo nesustoti kelio vidury;
• „Runkeliai“ tinklaraščių neskaito – jeigu politiko rinkėjai yra nemąstantis elektoratas, tai jam nėra tikslo protingai kalbėti ir rašyti –  niekas neklausys ir neskaitys. Geriau jau vieną kartą per savaitę sudalyvauti baliuje ar nuversti stulpą – parodys „Kakadu“ ar „Žmonės“.

Visgi, paskutiniai rinkimai į Seimą patvirtino, jog itin aktyvi plati ir nuosekli rinkiminė konservatorių kampanija internete buvo rezultatyvi – aktyvus jaunų miestiečių labiau pasiturinčių ir pan. rinkėjų sluoksnis išgirdo ir įsiklausė. Kiek teko kalbėti, konservatoriai kampaniją po rinkimų buvo priversti nutraukti –  neužteko pinigų. Ši strateginė klaida gali labai nemaloniai sugrįžti, jeigu kampaniją bus bandoma „atgaivinti“ prieš naujus rinkimus – rinkėjai antrą kartą gali nebetikėti.

P.S. viena dažna Lietuvos viešųjų asmenų, pradedančių rašyti tinklaraščius, klaida – nestandartizuotų tinkraščių platformų naudojimas, komentarų negalimumas. Vienas paskutinių pavyzdžių – URM diplomatų tinklaraščiai http://tinklarasciai.urm.lt. Tinklaraščiai be tinklo, be sąsajų su oponentais ir šalininkais – nykokas reikalas.

O mano pranešimo esmė paprasta – pagal Valstybinės kalbos įstatymą už valstybės įstaigų naudojamą kalbą atsako įstaigos vadovas. Vien ministerijos www.smm.lt, www.ukmin.lt, www.zum.lt tuos reikalavimus, naudodamos šveplą interneto svetainės adresą, pažeidžia. Reikia taikyti atsakomybę ir ledai pajudės.

Forume pranešimus skaitys Irena Smetonienė, Rita Miliūnaitė, Arnoldas Rogoznyj, Saulius Spurga, Donatas Smalinskas, Artūras Račas. Keletą senų savo minčių apie būtinybę naudoti lietuviškus interneto svetainių vardus dėstysiu ir aš. Kviečiu prisijungti arba bent palikti komentarus prie šio įrašo – pažadu įdomiausius klausimus aptarti savo pranešime!

Matyt, verta sutikti su komisijos nuomone. Juo labiau, kad ir pats savo paskutinėmis akimirkomis sudėliotoje paraiškoje akivaizdžiai mačiau, jog pateikti darbai labiau įdomūs Lietuvai, nei konkursą organizuojančiai Europos Komisijai. Neatsitiktinai juk vertinimo kriterijai apibūdinti per ES prizmę: „Kūrybiškumas ir analitiškumas, kūrinių aktualumas ir kalba, vaizdinis iliustravimas ir įnašas į diskusiją apie Lietuvos interesus ir lūkesčius Europos valstybių šeimoje. “

Tačiau šis konkursas – tai dar viena gera žinia Lietuvos tinklaraštininkų bendruomenei. Jau vien tai, jog viena nominacija skirta tinklaraščiams, rodo, kad bent ES mastu eilinių vartotojų kuriamas turinys pastebimas ir tai yra atskira stipri žiniasklaidos kategorija.

Kita visiškai nesusijusi gera žinia – tai vienos aukščiausių valstybės institucijų noras suteikti galimybę apie tos institucijos darbą rašantiems tinklaraštininkams būti akredituotiems kaip ir visiems žurnalistams. Manau, konkrečių žinių ir naujienų ilgai laukti nereikės. Galiu tik išduoti paslaptį, jog keletą patarimų, kaip būtų galima formalizuoti reikalavimus tinklaraštininkams, pateikiau ir aš.

Tuo pačiu smagu pranešti, jog balandžio 9 dieną 14 val. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinės mano bylą prieš Lietuvos Respublikos Seimą dėl nesuteiktos akreditacijos. Priminsiu, jog praėjusių metų birželio 26 dieną teismas, pradėjęs nagrinėti mano apeliacinį skundą, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, užklausė poros ekspertų nuomonių. Kiek teko girdėti, jas pateikė viena garsiausių žiniasklaidos teisės eksperčių Lietuvoje advokatė Liudvika Meškauskaitė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius:

Nesistebiu, jog straipsnis sukėlė teisėtą daugelio žmonių nepasitenkinimą bei nusivylimą. Nuostabą ir pasipiktinimą jis sukėlė ir man, kadangi jau pats pavadinimas neturi nieko bendra su mano mintimis. Straipsnyje nieko nekalbėjau apie jokį „liepto galą“ ar premjero pasitraukimą. Juolab nesiūliau ieškoti kitų žmonių (straipsnyje – moters) jam pakeisti.

Taip pat noriu pabrėžti, jog kategoriški vertinimai straipsnyje atsirado todėl, kad iš pokalbio su žurnaliste dingo kita pusė – riaušininkų pavojingumo vertinimas, o taip pat ir svarbūs kontekstui išsireiškimai, kaip kad „gali būti“, „kartais nutinka“ ir pan. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mintis, jog „premjero elgesys sudėtingomis aplinkybėmis kartais gali priminti pralaimėtojo“ virto kategorišku vertinimu, jog „jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Dėl tokio ir panašaus faktinio pokalbio dėliojimo visas interviu virto kategorišku ir tendencingu straipsniu.

Vyriausybės spaudos tarnyba teigi, jog apgailestaudamas dėl įvykusio nesusipratimo Raimundas Milašiūnas linki Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei sėkmės veikiant krizę bei „pasitelkiant į pagalbą visus, norinčius jam padėti“.

Kaip čia nekils mintis, jog Artūro Račo pastebėti panašumai tarp apkaltos Rolandui Paksui pradžios ir riaušių aplinkybių tampa perdėm ryškūs…

P.S. papildymas – lrytas.lt skelbia žurnalistės ir psichoanalitiko interviu garso įrašą . „Užprogramuotas pralaimėtojas“ tikrai tiesiogiai įvardinamas, „liepto galo“ kol kas nepastebėjau.

Ryškiau nei ryšku, jog „Nokia“ nusipelno pliuso už tai, jog artėjant sunkiems laikams investuoja į kokybę (t.y. netiesiogiai skatina daryti geriau ir inovatyviau). Ar koks nors „Omnitel“ skiria apdovanojimus už geriausius mobiliojo interneto projektus? Kažkaip girdėti neteko. Ar „Microsoft“ apdovanoja geriausią moksleivių projektą? Lygtais kažkas vyksta mokytojams, bet nebuvau, vyno negėriau, todėl pagirti negaliu

Nors šių metų komisija iš tiesų solidi (Balčytienė, Jovaiša, Matelis, Nugaraitė, Radzevičius, Rogoznyj, Staselis, Šemetulskytė, Valiulis), tačiau arba jos rankos buvo surištos, arba savo darbui neskyrė pakankamai dėmesio. Apdovanotieji daugeliu atvejų nuvylė arba buvo pernelyg formalūs:

• „Sport1“ – TV kanalas apdovanotas už tai, jog tai pirmasis specializuotas sporto kanalas. Ok, bet silpna…
• lrt.lt – už idėją per LTV transliuoti rytines/dienos meto radijo laidas. Čia inovacija? rūškanas LTV programų vadovės veidas neišdavė džiaugsmo laimėjus…
• Agnė Gintautaitė už „Media“ skiltį „Verslo žinių“ dienraštyje. Sutinku, pats faktas, jog žiniasklaidai (bent iš dalies, šalia komunikacijos ir rinkodaros) skiriamas dėmesys, jau yra smagus. Tačiau tuo pat metu teigti, jog tai didelė inovacija, nesiryžčiau. Ką tik gavau pastabą – apdovanojimas ne tik už skiltį, bet už tinklaraštininkų kalbinimą bei panaudojimą. Ok, dedam žmogui pliusą
• lrytas.lt už m.lrytas.lt – ok, galbūt tai pavyzdys, tačiau koks šio projekto naudojimo intensyvumas? kažkaip spėju, jog menkokas
• Artūras Račas – už tinklaraštį racas.lt. Nėra ką ginčytis
• „Mano ūkis “ – už idėją kartu su žurnalu išleisti ir skaitomų straipsnių CD. Taip ir įsivaizduoju – aria ūkininkas savo lauką, o traktoriuko kabinoje per CD skamba audio knyga. Gražu. Tik ar apsimoka?
• kažkas už kažką (tiesiog neatsimenu)

Specialus apdovanojimas skirtas VDU profesorei Rūtai Marcinkevičienei už kalbos žanrų analizę „Žanro ribos ir paribiai “. O pagrindinį novatoriškiausio 2008 metų žurnalisto prizą gavo tas pats Artūras Račas .

Ko man trūko?

Sakyčiau, esminė struktūrinė problema – tai konkurso sąlygose numatytos tik 2 kategorijos „Už žurnalisto novatorišką kūrybinį sprendimą“ ir „Už novatorišką technologijų panaudojimą žiniasklaidoje“. Į kokią sritį tada reikėtų sugrupuoti, pavyzdžiui, Verslo žurnalistų klubo susibūrimą? O kaip priskirti tinklaraščius „DienosDuona “ ar „DievųŽiniasklaida “ (ypač pirmoji buvo tapusi rimtu konkurentu visai šiomis temomis rašančiai žiniasklaidai – tiek dienraščiams, tiek ir naujienų agentūroms)? Manyčiau, šiek tiek nepelnytai nepastebėti Česlovas Iškauskas , Tomas Čyvas , tikrai išskirčiau balsas.lt bandymus į portalą integruoti populiariausių tinklaraštininkų įrašus, taip pat neseniai pasirodžiusią portalo turinio pagrindu leidžiamą „Balsas.lt savaitę “. Galbūt tai tiesiog lietuviško kuklumo ir bijojimo save siūlyti apdovanoti (jeigu niekas nepasiūlo) rezultatas.

Taigi, tobulėti yra kur. Iki kitų metų!

P.S. kaip ir pernai, taip ir šiemet tikrai smagi meninė dalis, pliusas už „balso“ ir „rankų“ idėją, galbūt truputį daugiau tikėjausi iš Žebrausko , tačiau jam reikalavimai visada didesni…

P.P.S. renginio citata. „Mano ūkio“ redaktorė, taip pat Žurnalistikos instituto lektorė, atsiimdama apdovanojimą ir atsakydama, kodėl institute mažai inovacijų: „<…> krizė institutą palietė žymiai anksčiau <…>“.

Ko jau ko, o plunksnos aštrumo Artūtui pakanka, galbūt reikia palinkėti palaipsniui įvaldyti vis daugiau virtualių įrankių, kurių tinklaraščių technologijos tikrai siūlo daug ir įvairių. Kaip ir visiems ne meno žmonėms, kita opi problema yra interneto dizainas, bet čia tik laikas geriausiai parodo trūkumus ir atskleidžia privalumus.

Kažkada Artūrui grasinau, kad mes (t.y. tinklaraštija) aplenksim ir sudorosim tradicinę žiniasklaidą. Dabar prie to judėjimo Artūras prisidės ir pats, kitaip sakant, griaus ir iš išorės, ir iš vidaus

Jeigu nori prie šios iniciatyvos prisijungti – rašyk, susisieksim ir perduosim parašų rinkimo lapus. Jeigu parašų rinkti negali ar neturi laiko – įsidėk nuorodą į www.slibinas.lt.

Iliustracijoms paruošėme tris skirtingo dydžio paveikslėlius:

• 125×125 – atsisiųsti;
• 180×150 – atsisiųsti;
• 750×100 – atsisiųsti.

HTML kodas būtų paprastas:

<a href="http://www.slibinas.lt/"><img src="___adresas_į_iliustraciją__" /></a>

Būčiau dėkingas, jog apie savo paramą iniciatyvai praneštumėte šio įrašo komentaruose ar tiesiogiai man el. paštu – padėkodami norėtume visus prisijungusius skelbti www.slibinas.lt.