Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

• nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
• net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.

Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).

Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. Kaip matyti iš tiesioginio palyginimo, dabar turėtume bijoti 2012-ųjų liepos, tačiau žymiai svarbiau būtų palyginti ūkio padėtį – kiek jis buvo (ne)priklausomas tarpukariu ir kokią situaciją turime šiandien?

Bendras sąrašas atrodo taip:

Ką įdomaus galima pastebėt?

1. antroji Respublika žymiai sunkiau gyveno pirmuosius metus – ir aktyviai kariavo, ir prarado dalį teritorijų;
2. trečioji Respublika greičiau integravosi į tarptautinę erdvę – buvo pripažinta, tapo Jungtinių Tautų nare. Beje, abiem atvejais pirmiau tenka išsiaiškint su kaimynais, tik vėliau pradedama kalba su tarptautinėmis organizacijomis;
3. abiejose Respublikose buvo „suvalgyti“ nepriklausomybės autoriai – abiem atvejais kalti buvo patys autoriai…
4. praktiškai tuo pat metu Respublikas užklupo ekonominės krizės;
5. antroji Respublika nesugebėjo sukurti regioninio gynybinio/ekonominio darinio, todėl į ją pradėjo kėsintis agresyvūs kaimynai…

Visi tikslūs skaičiai – „Excel“ byloje.

Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.

Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų tinklaraščius:

• Melas labai greitai išlenda į paviršių – melagingas tinklaraštis labai greitai atskleidžia melagingą politiką. Netikros nuotraukos, netikros mintys, netikri veiksmai – puikus kokteilis įdėmiam rinkėjui;
• Tiesioginis bendravimas su piliečiais atima LABAI daug laiko – tinklaraštis gali tapti labai galingu įrankiu politiko rankose, tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia labai daug ir nuoseklaus darbo, įgūdžio ir pasiryžimo nesustoti kelio vidury;
• „Runkeliai“ tinklaraščių neskaito – jeigu politiko rinkėjai yra nemąstantis elektoratas, tai jam nėra tikslo protingai kalbėti ir rašyti –  niekas neklausys ir neskaitys. Geriau jau vieną kartą per savaitę sudalyvauti baliuje ar nuversti stulpą – parodys „Kakadu“ ar „Žmonės“.

Visgi, paskutiniai rinkimai į Seimą patvirtino, jog itin aktyvi plati ir nuosekli rinkiminė konservatorių kampanija internete buvo rezultatyvi – aktyvus jaunų miestiečių labiau pasiturinčių ir pan. rinkėjų sluoksnis išgirdo ir įsiklausė. Kiek teko kalbėti, konservatoriai kampaniją po rinkimų buvo priversti nutraukti –  neužteko pinigų. Ši strateginė klaida gali labai nemaloniai sugrįžti, jeigu kampaniją bus bandoma „atgaivinti“ prieš naujus rinkimus – rinkėjai antrą kartą gali nebetikėti.

P.S. viena dažna Lietuvos viešųjų asmenų, pradedančių rašyti tinklaraščius, klaida – nestandartizuotų tinkraščių platformų naudojimas, komentarų negalimumas. Vienas paskutinių pavyzdžių – URM diplomatų tinklaraščiai http://tinklarasciai.urm.lt. Tinklaraščiai be tinklo, be sąsajų su oponentais ir šalininkais – nykokas reikalas.

O mano pranešimo esmė paprasta – pagal Valstybinės kalbos įstatymą už valstybės įstaigų naudojamą kalbą atsako įstaigos vadovas. Vien ministerijos www.smm.lt, www.ukmin.lt, www.zum.lt tuos reikalavimus, naudodamos šveplą interneto svetainės adresą, pažeidžia. Reikia taikyti atsakomybę ir ledai pajudės.

Forume pranešimus skaitys Irena Smetonienė, Rita Miliūnaitė, Arnoldas Rogoznyj, Saulius Spurga, Donatas Smalinskas, Artūras Račas. Keletą senų savo minčių apie būtinybę naudoti lietuviškus interneto svetainių vardus dėstysiu ir aš. Kviečiu prisijungti arba bent palikti komentarus prie šio įrašo – pažadu įdomiausius klausimus aptarti savo pranešime!

Matyt, verta sutikti su komisijos nuomone. Juo labiau, kad ir pats savo paskutinėmis akimirkomis sudėliotoje paraiškoje akivaizdžiai mačiau, jog pateikti darbai labiau įdomūs Lietuvai, nei konkursą organizuojančiai Europos Komisijai. Neatsitiktinai juk vertinimo kriterijai apibūdinti per ES prizmę: „Kūrybiškumas ir analitiškumas, kūrinių aktualumas ir kalba, vaizdinis iliustravimas ir įnašas į diskusiją apie Lietuvos interesus ir lūkesčius Europos valstybių šeimoje. “

Tačiau šis konkursas – tai dar viena gera žinia Lietuvos tinklaraštininkų bendruomenei. Jau vien tai, jog viena nominacija skirta tinklaraščiams, rodo, kad bent ES mastu eilinių vartotojų kuriamas turinys pastebimas ir tai yra atskira stipri žiniasklaidos kategorija.

Kita visiškai nesusijusi gera žinia – tai vienos aukščiausių valstybės institucijų noras suteikti galimybę apie tos institucijos darbą rašantiems tinklaraštininkams būti akredituotiems kaip ir visiems žurnalistams. Manau, konkrečių žinių ir naujienų ilgai laukti nereikės. Galiu tik išduoti paslaptį, jog keletą patarimų, kaip būtų galima formalizuoti reikalavimus tinklaraštininkams, pateikiau ir aš.

Tuo pačiu smagu pranešti, jog balandžio 9 dieną 14 val. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinės mano bylą prieš Lietuvos Respublikos Seimą dėl nesuteiktos akreditacijos. Priminsiu, jog praėjusių metų birželio 26 dieną teismas, pradėjęs nagrinėti mano apeliacinį skundą, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, užklausė poros ekspertų nuomonių. Kiek teko girdėti, jas pateikė viena garsiausių žiniasklaidos teisės eksperčių Lietuvoje advokatė Liudvika Meškauskaitė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius:

Nesistebiu, jog straipsnis sukėlė teisėtą daugelio žmonių nepasitenkinimą bei nusivylimą. Nuostabą ir pasipiktinimą jis sukėlė ir man, kadangi jau pats pavadinimas neturi nieko bendra su mano mintimis. Straipsnyje nieko nekalbėjau apie jokį „liepto galą“ ar premjero pasitraukimą. Juolab nesiūliau ieškoti kitų žmonių (straipsnyje – moters) jam pakeisti.

Taip pat noriu pabrėžti, jog kategoriški vertinimai straipsnyje atsirado todėl, kad iš pokalbio su žurnaliste dingo kita pusė – riaušininkų pavojingumo vertinimas, o taip pat ir svarbūs kontekstui išsireiškimai, kaip kad „gali būti“, „kartais nutinka“ ir pan. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mintis, jog „premjero elgesys sudėtingomis aplinkybėmis kartais gali priminti pralaimėtojo“ virto kategorišku vertinimu, jog „jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Dėl tokio ir panašaus faktinio pokalbio dėliojimo visas interviu virto kategorišku ir tendencingu straipsniu.

Vyriausybės spaudos tarnyba teigi, jog apgailestaudamas dėl įvykusio nesusipratimo Raimundas Milašiūnas linki Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei sėkmės veikiant krizę bei „pasitelkiant į pagalbą visus, norinčius jam padėti“.

Kaip čia nekils mintis, jog Artūro Račo pastebėti panašumai tarp apkaltos Rolandui Paksui pradžios ir riaušių aplinkybių tampa perdėm ryškūs…

P.S. papildymas – lrytas.lt skelbia žurnalistės ir psichoanalitiko interviu garso įrašą . „Užprogramuotas pralaimėtojas“ tikrai tiesiogiai įvardinamas, „liepto galo“ kol kas nepastebėjau.