Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų, kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka …

Gegužės pradžioje teko sudalyvauti TV3 laidos „Kodėl?“ filmavime. Laidos autoriai anonse klausė ir apibendrino: „Ko labiausiai nekenčia Vytautas Šapranauskas? Ką sumuštų Bilevičiūtė? Mylimiausias lietuvio patiekalas – kitas lietuvis“. Visgi man padėtį tiksliau atspindi valties, plaukiančios pasroviui, vaizdas. Ir toje valtyje esame visi kartu – žvaigždės, žiniasklaida ir kiti komunikacijos specialistai, visi žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai.
Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems …

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.
Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).
Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas …

Kaip ir Artūrui, ir man patiko Arūno Brazausko palyginimas apie prabėgusius dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo.
Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).
Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. …

Pirmadienį Artūras Paknys pakalbino apie politikų tinklaraščius, o šiandien sumontuotą reportažą jau parodė televizija (pavadintą „Tinklaraščiai – neatrasta erdvė Lietuvos politikams“ galima peržiūrėti ir portale lrytas.lt), kuriame savo mintis taip pat dėstė Artūras Račas, teisingumo ministras Remigijus Šimašius, „bedarbis“ Artūras Zuokas.
Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.
Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų …