Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.

Nauja žinių sklaidos (žiniasklaidos) tikrovė

new media environmentŽiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

  1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
  2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
  3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
  4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

  1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
  2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
  3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

  1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
  2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
  3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
  4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

  1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
  2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
  3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
  4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
  5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).

(netiesa) Raimundas Milašiūnas nuvestas Marco Pacori keliu

Šis įrašas buvo sukurtas pagal viešai skelbtą „Lietuvos ryto“ straipsnį ir viešą Vyriausybės spaudos tarnybos pareiškimą. Pasirodo, psichoanalitiko laiške Andriui Kubiliui išdėstytos mintys neatitinka realaus interviu turinio, todėl šiame įraše darytos sąsajos nėra teisingos.

Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius: Read More