Darbo partijos taktika: įtraukti Dalią Grybauskaitę į nesibaigiančius ad hominem ginčus

Tai, kas vyksta Lietuvos viešoje erdvėje Seimo pirmininke spalio 3 d. tapus Loretai Graužinienei, yra naujas reiškinys Lietuvoje, tačiau ne toks jau naujas komunikacijos specialistams.

Komunikacijos technologijos idėja ir turinys yra gana paprastas. Bazinės prielaidos:

  • Darbo partija turi gana daug visuomenėje atpažįstamų lyderių, kurių pasitikėjimą galima aukoti pernelyg nerizikuojant ilgalaikiais organizacijos tikslais;
  • Tuo metu Dalia Grybauskaitė (pagrindinis Darbo partijos priešas teisiniuose ginčuose) – yra vieniša kovotoja, už kurios nugaros (komandoje) tik santykinai neryškios figūros ir jokios galimybės padaryti rokiruotę poste ar viešoje komunikacijoje;
  • Realūs Dalios Grybauskaitės šalininkai šiuo metu yra opozicijoje, todėl negali naudotis ex officio komunikacijos koziriais (t.y. vienintelė komunikacinė pozicija – galima opozicijos lyderio parama).

Tokioje situacijoje Loretos Graužinienės komunikacijos strategija ir taktiniai veiksmai sukasi apie nuolatinę ir įvairiapusę Dalios Grybauskaitės kritiką. Jau dabar galima nesunkiai prisiminti bent 2-3 verbalinius „užvažiavimus“, bent keletą formalių procedūrų (įskaitant VSD-STT-BNS ikiteisminį tyrimą) ir kitus mažiau viešus judesius.

Pop-kultūros praktikomis gyvuojanti Lietuvos žiniasklaida (t.y. žurnalistai) nesugeba įžvelgti tokių Darbo partijos kėslų ir, nors ir privačiai besityčiodami, tačiau faktiškai viešoje erdvėje yra tapę Darbo partijos technologiniais komunikacijos įrankiais. Galite pabandyti paskaičiuoti, kiek kartų Darbo partijos vienas ar kitas lyderis pastarosiomis savaitėmis gavo nemokamo prime-time televizijos eterio. Ar žurnalistai/žiniasklaida tai suvokia ir privačiai gailisi, ar tai tiesiog komerciniai santykiai, kai Darbo partiją šį viešumą perka – klausimas daugiau retorinis.

Tokio komunikacijos plano tikslas paprastas ir primityvus – įtraukti Dalią Grybauskaitę į bevertes ad hominem diskusijas, jas papildant jokia logika neparemtais teisiniais grasinimais bei biurokratiniais tyrimais/procedūromis. Visa tai daroma išnaudojant Seimo pirmininko ir kitus Darbo partijos valdomus oficialius postus. Valdančiosios koalicijos partneriai (LSDP) kol kas to arba nesuvokia, arba nuošalyje stebi vykdomą kampaniją ir tikisi išjoti ant balto žirgo pavasarį.

Iki pavasarį vyksiančių Prezidento rinkimų – dar geras pusmetis, todėl spalio-lapkričio mėnesių taktiniai veiksmai bus tęsiami ir papildomi naujais komunikacijos frontais. Rezultatų laukti ilgai nereikės – Dalios Grybauskaitės įvaizdis iš pradžių bus tik su „dėmelėmis“, vėliau jų daugės, nepavyks nusiplauti vienų ar kitų sąmokslo teorijų ir galutiniame finiše (II Prezidento rinkimų ture) alternatyvus kandidatas laimės.

Tokia Darbo partijos taktika.

Manau, kad pranašiškai tikslus buvo Andrius Kubilius, prieš esminius pakeitimus (rugsėjo 30 d.) rašęs, jog šitas planas sukurtas Kremliuje:

[..] Reikia pažymėti, kad per nepilną pusmetį V. Uspaskichas 6 kartus lankėsi Maskvoje ar Rusijoje. Be abejo, motinos mirtis yra rimta priežastis, tačiau ar nėra taip, kad V. Uspaskichas į Maskvą vyksta dažniau nei Rusijos ambasadorius yra į iškviečiamas Maskvą. Spėju, kad Seimas tampa Maskvoje gaunamų instrukcijų įgyvendinimo vieta – karai su Prezidente, terminalo ir kitų energetikos projektų erozija, rezoliucijos projektas, nukreiptas prieš Ukrainos sėkmę „Vilniaus Summitte“.

O Valstybės saugumo departamentas, matyt, iš mūsų NATO partnerių gavo iš dalies tikslią informaciją – Rusijos prezidento administracija iš tiesų planuoja paskleisti Lietuvos prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant“ Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją. Ko neparašė VSD, tai, kad tarp sklaidos kanalų bei skleidėjų – net Darbo partijos valdomuose postuose dirbantys asmenys ir nesusivokianti lietuviška žiniasklaida bei žurnalistai.

Kaip turėtų elgtis proto nepametusi žiniasklaida?

  1. ignoruoti Loretos Graužinienės ad hominem veiksmus prieš Dalią Grybauskaitę;
  2. ignoruoti Loretą Graužinienę, kai ji veikia ne Seimo pirmininkės kompetencijoje (pavyzdžiui, kviesdamasi teisėsaugos vadus ar ministrus);
  3. ignoruoti kitus Darbo partijos lyderius, užsiimančius atitinkama veikla.

O Daliai Grybauskaitei reikia skubiai imtis prevencinių priemonių ir prieš Darbo partiją pasitelkti trečiąsias šalis bei jas naudoti visam Darbo partijos skleidžiamam purvui „susirinkti“. O pati Prezidentė privalo nuo šių klausimų nusišalinti ir nesivelti į tiesioginius ginčus.

„Nušvilptas“ Kubilius: ar žala įvaizdžiui?

Prieš keletą savaičių Birutė Žemaitytė iš portalo balsas.lt kalbino apie Kauno arenos atidarymo metu „nušvilptą“ ministrą pirmininką. Internete galite perskaityti kolegų Lauro Bielinio, Vlado Gaidžio ir mano apjungtas mintis straipsnyje „Kodėl politikams nerūpi kurtinantis švilpimas ir aplieti marškiniai?“. Čia pabandysiu išdėstyti visus savo vertinimus nuosekliai.

Faktinė situacija gana paprasta – rugpjūčio 18 dieną vakare vyko oficiali Kauno arenos atidarymo ceremonija. Jos metu pakvietus pasisakyti premjerą salė ėmė švilpti („Delfi TV“ vaizdo įrašas). Vėliau Andrius Kubilius atskleidė, jog pasisakyti nenorėjęs, taip scenarijų sudėliojo renginį ruošę Vladimiro Romanovo specialistai (čia nenagrinėsiu gana įtikinamos versijos, jog „nušvilpimas“ buvo suplanuotas specialiai siekiant patenkinti Romanovo ego).

Politikas ir viešumas – neatskiriami

Politikos darbuotojų kasdienybė – darbas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, kurių dalis palaiko, o dalis vertina neigiamai. Andriaus Kubiliaus atveju šis darbas itin sudėtingas, nes jis tiesiogiai dirba su maksimaliai didele nacionaline visuomenės grupe – t.y. visais Lietuvos piliečiais. Šalis gyvena ne pačius geriausius laikus, todėl dėsningas ir neigiamas Vyriausybės vadovo vertinimas.

Tačiau nėra ir negali būti vienalytės visuomenės – joje labai daug mažų grupelių ir junginių, kurie turi savitą unikalų požiūrį. Vienas iš tokių junginių – Kauno arenoje susirinkę žiūrovai, leidę sau viešai išreikšti neigiamą masinę reakciją. Ar tokia vienos publikos reakcija žalinga? Tik tuo atveju, jeigu tai ir toliau didina neigiamas nuotaikas arba mažina palaikančiųjų grupę.

Kauno atveju tokios reakcijos kaip kad „Tautiečiai, man gėda dėl nušvilpto Kubiliaus!“, „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“ ir panašūs kiti tekstai rodo, jog galutinis rezultatas labiau teigiamas, t.y. palaikymo visuomenėje tapo daugiau, neigiamos reakcijos pakartotos tik toje apibrėžtoje, daugiausiai 15 tūkst. piliečių siekiančioje, tikslinėje grupėje.

Politikų „pirkėjai“ – rinkėjai

Kiekvienas protingas politikas suvokia, kad jo tikslas yra balsai balsadėžių urnose eilinių rinkimų metu, todėl tai ir yra bene vienintelis ir realus tikslas, kurio siekia politikas bendraudamas su rinkėjais. Tokiu atveju Andriui Kubiliui svarbi ne bendra visuomenės nuomonė, o tik tos tikslinės grupės, kuri atidavė už jį ar su juo susijusią politinę jėgą per praėjusius rinkimus ir potencialiai gali atiduoti per ateinančius.

Todėl toks rinkėjų segmentavimas veda prie išvados, jog Andriui Kubiliui visiškai nesvarbu, ką ir kaip arenoje veikia tvarkiečių, darbiečių ar dar kurių nors oponentų rėmėjai – jam turėtų būti svarbu tik tai, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguoja jo galimi rinkėjai. Šiuo atveju „nušvilpimas“ netgi padidino rėmėjų gretas. Nors tai nėra universali tiesa, tačiau viešas ir neetiškas „ne mano“ rinkėjų elgesys dažniausiai reikš didesnę „mano“ rinkėjų paramą.

Kaip reaguoti į neigiamą visuomenės nuomonę?

Vieša oponentų nuomonė dažnas ir neišvengiamas reiškinys politikoje, todėl reaguojant į situaciją būtina vertinti keletą aspektų:

  1. Ar oponentų veiksmai aktyviai mažina mano rėmėjų grupę? Pavyzdžiui, ar oponentų skleidžiamas melas/šmeižtas/.. „mano“ rėmėjų suvokiamas kaip tiesa ir todėl keičiasi jų nuomonė?
  2. Ar oponentų veiksmai sudaro pasyvias prielaidas ir kuria sunkumus ateityje planuojamiems veiksmams? Pavyzdžiui, ar keičiasi neutraliai nusistačiusių asmenų grupė? Nes būtent ji yra antroji auditorija, kuriai skirtinas dėmesys po darbo su esamais rėmėjais;
  3. Ar oponentų veiksmai turi galimybę tapti „save kuriančia istorija“? T.y. ar yra galimybės, jog kažkieno pradėtas veiksmas taps nekontroliuojamu savarankišku socialiniu reiškiniu, nukreiptu į neigiamą „mano“ vertinimą?

Jeigu šie pavojai yra realūs, tada būtina imtis priemonių ir mažinti atitinkamą potencialią žalą, tačiau kitu atveju tinkamas nebent ribotos trečiųjų šalių reakcijos – kitu atveju kritikuojamo politiko dėmesys atitinkamai problemai tik padidintų problemos žinomumą ir skeltų žiežirbą didesniam susidomėjimui.

Mykolo Katkaus pastebėjimai

Rugsėjo 2 dieną portalas „delfi.lt“ organizavo konferenciją su kolega Mykolu Katkumi, visus jo atsakymus į portalo lankytojų klausimus galite rasti šioje portalo skiltyje.

Atskirai paminėčiau šias dėmesio vertas Mykolo įžvalgas:

  • [..] Bet kuriose masinėse susibūrimo vietose, kuriose žmonės duoda valią savo emocijoms, politikams ir renginio režisieriams reikia nepamiršti, kad tas emocijas reikia valdyti. Kitaip situacija gali tapti sunkiai valdoma [..]
  • [..] žmonės labai piktinasi politikais, kad šie piarinasi viešuosiuose renginiuose, bet jeigu tų politikų nebūtų tai irgi visi būtų nepatenkinti? [..] Visiškai teisingai [..];
  • [..] jis priklauso tam politikų tipažui, kam realus veiksmas yra svarbiau nei visuomenės, kuri, jo nuomone, mažiau įsigilinusi į situaciją, reakcija. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad juos teis istorija. [..] Toks politiko tipažas Lietuvai yra gana naujas, nes pastaruosius 8 metus pas mus vyravo agresyviai nusiteikę politikai, kurie stengėsi kalbėti tai, ko iš jų tikisi auditorija [..]
  • [..] bendravimas su visuomene yra neatsiejama politikos dalis ir man sunku įsivaizduoti sėkmingą politiko politinę ateitį, jei jis nebendraus su visuomene ir nebandys populiariai paaiškinti savo sprendimų [..]
  • [..] Yra keli požiūriai, kaip formuoti politikams savo įvaizdį. Yra būdas formuoti savo įvaizdį per dialogą, per provokaciją, per nuolatinės temos sukūrimą viešojoje erdvėje. Ką ir daro Zuokas. [..] Skirtingai nei a.a. Brazauskui, kuris per savo partijos organizuotas viešųjų ryšių akcijas jausdavosi nejaukiai, tačiau atsiskleisdavo kaip lyderis konfliktinėse situacijose ar kasdieninėje veikloje [..]
  • [..] kaip daroma, kad tokio švilpimo nebūtų:
    • Mobilizuojami lojalūs premjerui žmonės, kurių tinkamu laiku paprašoma ploti;
    • Renginio vedantieji parengia publiką valstybės vadovo pasirodymui: paprašo visų būti pagarbiais, pamini valstybės paramą arenos statybai ir t.t.;
    • Kubilius pradeda savo kalbą auditorijai priimtinu pokštu.

Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes: conceptual problems of policy, media and legal regulation“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Социальные сети: подсадка нормальная

„Žinių radijas“ apie 100-ą Kubiliaus dienų

Vakar Aurimo Perednio pakviestas kaip Piliečių Santalkos Tarybos narys dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Apskritas stalas“, kur kartu su Liutauru Armanavičium, Janina Gadliauskiene bandėme vertinti pirmąjį Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės šimtadienį.

Visą laidos įrašą rasite čia (~12,1 Mb), tačiau verta pakartoti šias mintis: 1) Vyriausybė ėmėsi darbų, kurių sprendimo priėmimo procesas su skaidrumu turi labai mažai ką bendro; 2) per pirmąsias šimtą dienų neparengtas joks rimtas veiksmų planas, tik imtasi skubių sprendimų (dažnai – nepamatuotų); 3) Vyriausybė kol kas yra be rankų, nes nesugebėjo pakeisti didžiosios dalies aukštesnio lygmens vadovų, kurie gyvena pagal seną raugą; 4) Vyriausybė kol kas tik atsitiktinai atkreipė dėmesį į taupymo reikalingumą ir išlaidų skaidrumą.