„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus
21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.