„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

„Legenda apie neva ištremtus lietuvius“

Petro Stankero byla. Gal dar ne byla, bet jau vertas dėmesio precedentas. Lapkričio 14 dieną žurnalas „Veidas“ paskelbė straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Straipsnyje yra sakinys, kuris jau tapo chrestomtinis: „[…] procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų […]“. Vėliau sekusių įvykių eigą gana išsamiai aprašo Tomas Baranauskas ir lygina juos su Minties policijos veikla. Klausimas nėra toks paprastas – ar iš tiesų loginių abejonių viešas išsakymas jau yra Holokausto neigimas? Bet iš pradžių apie šalutinius istorijos aspektus.

Kas pasakyta = kas norėta pasakyti?

Oficiali „Veido“ redakcijos reakcija yra daugiaprasmiška. Vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas teisinasi, jog žodelis „neva“ pateko ne ten, kur buvo norėta. Tuo tarpu žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis ginasi saviraiškos laisve ir teigia siekiąs nuomonių įvairovės.

Tuo tarpu BTV laidai „Karštas vakaras“ Petras Stankeras teigė, jog „straipsnyje jokio holokausto neigimo nėra, yra tik abejonės dėl žydų aukų skaičiaus“. Tačiau su autoriumi sutikti sunku. Minėtoje citatoje daroma priešprieša tarp „neva nužudytų“ ir „nors iš tiesų“ – taigi, autoriaus minties logika teigia, jog 6 mln. žydų nužudyti nebuvo. Taškas.

Klausimas dėl holokausto neigimo fakto išspręstas. Lieka aiškintis, ar tai sąmoningas teiginys, ar minčių išraiškos klaida.

Baudžiamojo kodekso 1702 str. nusikaltimo sudėtis

Mus dominanti BK straipsnio dalis yra ši:

1. Tas, kas […] tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido […] nusikaltimams, juos neigė […], jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu […]

Paeiliui:

  • žydų tautybės asmenų žudymas II pasaulinio karo metais – tarptautinių teismų sprendimais pripažintas genocido nusikaltimas;
  • neigė nusikaltimus – jau padarėme išvadą, jog tekste šie nusikaltimai neigiami (t.y. teigiama, jog žudyta nebuvo);
  • grasinantis būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • užgaulus būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • įžeidžiantis būdas – pagrindinė teisinės diskusijos ašis, nes teisinis„įžeidimo“ turinys tiesiogiai siejasi su subjektyviu abiejų pusių vertinimu ir teismas sprendžia, ar šiuo atveju konkretus turinys galėjo įžeisti.

Tačiau teisinio ginčo atveju sunkiausia būtų įrodyti Petro Stankero tyčinį veiksmų (t.y. noro įžeisti) pobūdį – mokslų daktaras turi teisę į sudėtingiausių visuomeninių reiškinių tyrinėjimą ir savo, galimai kitus asmenis objektyviai įžeidžiančios, nuomonės reiškimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog turėtų dominuoti saviraiškos laisvės principai, nes straipsnis tikrai nėra orientuotas į žydų žudymo klausimą, tai iš tiesų šalutinę reikšmę straipsnio turiniui turintis aspektas.

Kas skaito „Veidą“?

Žvelgiant į ginčą iš šalies, itin įdomus yra klausimas dėl skandalo „uždelsimo“. Šių metų žurnalo 45 numeris, kuriame publikuotas straipsnis, skaitytojus turėjo pasiekti lapkričio 8 dieną. Lapkričio 14 dieną straipsnis paskelbiamas leidinio interneto svetainėje ir tik lapkričio 22 dieną informacija pradeda „judėti“ tarp turiniu pasipiktinusių asmenų.

Iki šiol buvo įprasta „Veidą“ priskirti prie leidinių, skirtų aukštesnio išsilavinimo, aukštesnio pajamų sluoksnio skaitytojams. Tačiau ar šioje auditorijoje toks skandalas gali kilti tik po 14 dienų, t.y. 2 savaičių?

Todėl iš tiesų kyla abejonės, ar teisus Leonidas Donskis, „Veidą“ prilygindamas geltonajai ir bulvarinei spaudai? Iš tiesų keistoka skaityti vieno visuomenėje tikrai žinomo žurnalo apžvalgininko Audriaus Bačiulio replikas po ginčo straipsniu:

2010 11 23 17:54
Oho, koks šaršalas neokomsomolcų beigi fondų įsisąvintojų būrelyje kilo. Nejau, pupuliai ir pupytės, rimtai manote, kad ką nors išgąsdinsite vapėjimais apie Prokuratūrą? 🙂

Čia galima tik prisiminti pavyzdį su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Regina Dobeliene, leidusia sau vaizdžiai dabinti epitetais viešosios erdvės dalyvius.

Institucijos atsakomybė

Jeigu „Veido“ poziciją Daiva Repečkaitė vadina atsiribojimu nuo straipsnyje išdėstytos pozicijos (tuo tarsi ir nuplaunama dėmė dėl redakcinės atsakomybės, nors teisine prasme tai akivaizdžiai išlieka), tai nėra tiek paprastas Vidaus reikalų ministro veiksmų vertinimas. Ministras viešai teigia, jog abejoja dėl Petro Stankero veiksmų suderinamumo su valstybės tarnautojo etika, tačiau prieš tai jau mano minėtas mokslinių tyrimų laisvės principas kelia klausimą, ar valstybės tarnyboje dirbantys mokslininkai turi mažesnes šios laisvės ribas?

Dar keisčiau atrodo, kaip BTV teigė pats Petras Stankeras, reikalavimas tučtuojau savo noru pasitraukti iš valstybės tarnybos. Gali būti taikoma atsakomybė už darbo drausmės pažeidimą, tačiau tokia psichologinė prievarta – ne teisinės valstybės darbo priemonė.

Kita vertus, ministerija privalėjo reaguoti ir rezultatas turėjo būti toks pat – aiškus atsiribojimas. Tai, kad sveiko proto ribos buvo peržengtos, sudaro galimybę Petrui Stankerui ieškoti teisinių gynybos priemonių.

Vietoj išvadų

Gaila, jog Petro Stankero byla užtemdo esmines istoriko įžvalgas. O bene pagrindinė iš jų – tai Lietuvos Respublikos interesų ignoravimas Niurnbergo procese. Istorikas iš tiesų taikliai pamini bent keletą tiesiogiai susijusių su mumis visais. Arūnas Brazauskas netgi sugebėjo rasti net tai patvirtinančią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Harlano Fiskės Stouno (Harlan Fiske Stone) citatą:

Mes sakome, kad karinė agresija yra nusikaltimas, o vienas iš mūsų sąjungininkų įtvirtina Baltijos valstybėse savo suverenitetą, neturintį kito pagrindo – vien užkariavimą

O žodelis „neva“ yra labai pavojingas, ypač tokiais atvejais, kaip kad šio įrašo pavadinimas – kai asmeniškai esame patyrę tremties ar žudynių pasekmes, tai bet kas abejojantis atrodo tų nusikaltimų tesėju.