Ryškiau nei ryšku, jog „Nokia“ nusipelno pliuso už tai, jog artėjant sunkiems laikams investuoja į kokybę (t.y. netiesiogiai skatina daryti geriau ir inovatyviau). Ar koks nors „Omnitel“ skiria apdovanojimus už geriausius mobiliojo interneto projektus? Kažkaip girdėti neteko. Ar „Microsoft“ apdovanoja geriausią moksleivių projektą? Lygtais kažkas vyksta mokytojams, bet nebuvau, vyno negėriau, todėl pagirti negaliu

Nors šių metų komisija iš tiesų solidi (Balčytienė, Jovaiša, Matelis, Nugaraitė, Radzevičius, Rogoznyj, Staselis, Šemetulskytė, Valiulis), tačiau arba jos rankos buvo surištos, arba savo darbui neskyrė pakankamai dėmesio. Apdovanotieji daugeliu atvejų nuvylė arba buvo pernelyg formalūs:

• „Sport1“ – TV kanalas apdovanotas už tai, jog tai pirmasis specializuotas sporto kanalas. Ok, bet silpna…
• lrt.lt – už idėją per LTV transliuoti rytines/dienos meto radijo laidas. Čia inovacija? rūškanas LTV programų vadovės veidas neišdavė džiaugsmo laimėjus…
• Agnė Gintautaitė už „Media“ skiltį „Verslo žinių“ dienraštyje. Sutinku, pats faktas, jog žiniasklaidai (bent iš dalies, šalia komunikacijos ir rinkodaros) skiriamas dėmesys, jau yra smagus. Tačiau tuo pat metu teigti, jog tai didelė inovacija, nesiryžčiau. Ką tik gavau pastabą – apdovanojimas ne tik už skiltį, bet už tinklaraštininkų kalbinimą bei panaudojimą. Ok, dedam žmogui pliusą
• lrytas.lt už m.lrytas.lt – ok, galbūt tai pavyzdys, tačiau koks šio projekto naudojimo intensyvumas? kažkaip spėju, jog menkokas
• Artūras Račas – už tinklaraštį racas.lt. Nėra ką ginčytis
• „Mano ūkis “ – už idėją kartu su žurnalu išleisti ir skaitomų straipsnių CD. Taip ir įsivaizduoju – aria ūkininkas savo lauką, o traktoriuko kabinoje per CD skamba audio knyga. Gražu. Tik ar apsimoka?
• kažkas už kažką (tiesiog neatsimenu)

Specialus apdovanojimas skirtas VDU profesorei Rūtai Marcinkevičienei už kalbos žanrų analizę „Žanro ribos ir paribiai “. O pagrindinį novatoriškiausio 2008 metų žurnalisto prizą gavo tas pats Artūras Račas .

Ko man trūko?

Sakyčiau, esminė struktūrinė problema – tai konkurso sąlygose numatytos tik 2 kategorijos „Už žurnalisto novatorišką kūrybinį sprendimą“ ir „Už novatorišką technologijų panaudojimą žiniasklaidoje“. Į kokią sritį tada reikėtų sugrupuoti, pavyzdžiui, Verslo žurnalistų klubo susibūrimą? O kaip priskirti tinklaraščius „DienosDuona “ ar „DievųŽiniasklaida “ (ypač pirmoji buvo tapusi rimtu konkurentu visai šiomis temomis rašančiai žiniasklaidai – tiek dienraščiams, tiek ir naujienų agentūroms)? Manyčiau, šiek tiek nepelnytai nepastebėti Česlovas Iškauskas , Tomas Čyvas , tikrai išskirčiau balsas.lt bandymus į portalą integruoti populiariausių tinklaraštininkų įrašus, taip pat neseniai pasirodžiusią portalo turinio pagrindu leidžiamą „Balsas.lt savaitę “. Galbūt tai tiesiog lietuviško kuklumo ir bijojimo save siūlyti apdovanoti (jeigu niekas nepasiūlo) rezultatas.

Taigi, tobulėti yra kur. Iki kitų metų!

P.S. kaip ir pernai, taip ir šiemet tikrai smagi meninė dalis, pliusas už „balso“ ir „rankų“ idėją, galbūt truputį daugiau tikėjausi iš Žebrausko , tačiau jam reikalavimai visada didesni…

P.P.S. renginio citata. „Mano ūkio“ redaktorė, taip pat Žurnalistikos instituto lektorė, atsiimdama apdovanojimą ir atsakydama, kodėl institute mažai inovacijų: „<…> krizė institutą palietė žymiai anksčiau <…>“.

Telieka pasidžiaugti, jog didelių problemų dėl sveikatos pavyko išvengti, „FlyLAL“ čarterinis reisas į priekį atidėtas buvo „tik“ 12 valandų ir praradom vieną dieną (dėl ko dabar visa grupe laukiam „Novaturo“ teisininkų atsakymo į pretenziją). Pavyko išvengti ir lygiagrečiai skridusių poilsiautojų problemų, kai dėl lėktuvo gedimo buvo priversti leistis Antalijoje…

O apie Egiptą, egiptiečius, povandeninį pasaulį, maistą, internetą ir kitas įdomybes dar parašysiu.

Pradėkime nuo pagrindinio teisės akto – Visuomenės informavimo įstatymas naudoja informacinės visuomenės informavimo priemonės ir jos valdytojo sąvokas. Valdytojas – tai asmuo, kuris faktiškai valdo tokią priemonę arba rengia ir (ar) skleidžia tokios priemonės turinį. Ar valdytoju galime pripažinti interneto svetainės lankytoją, paliekantį savo komentarą? Be abejonės – taip. Kaip rodo lietuviško interneto patirtis, lankytojų komentarai dažnai yra ta pridėtinė interneto svetainių vertė, kuri pritraukia lankytojus, verčia sugrįžti ir domėtis.

Savaime suprantama, jog interneto svetainės savininkas ar autorius, paskelbiantis pirminį informacijos šaltinį taip pat yra tokios priemonės valdytojas. Tačiau jis ne tik rengia turinį, tačiau ir rūpinasi jo sklaida (dažniausiai tai atlieka jo samdyta trečioji šalis), faktiškai valdo priemonę, turėdamas visas galimybes kontroliuoti jos veiklą – t.y. gali bet kuriuo metu visiškai ar iš dalies nutraukti priemonės veiklą, sustabdyti ar kitaip koreguoti.

Ar šio faktiškai priemonę valdančiojo teisė veikti yra absoliuti? T.y. ar jis turi teisę neargumentuoti savo veiksmų ir vien savo faktinio valdymo teise ignoruoti kitų asmenų, t.y. lankytojų ir komentarų autorių, interesus? Ar tai, jog pirminis valdytojas teikia viešą prieigą prie turinio, kartu sukuria ir pareigą šią erdvę tausoti kaip viešą?

Vienareikšmio atsakymo, deja, neturiu.

Galima teigti, jog konkuruoja du konstituciniai principai – tai privačios nuosavybės neliečiamybė ir saviraiškos laisvė. Ar tai, jog interneto svetainė yra prieinama viešai, ją padaro viešąja erdve, kurioje saviraiška turi būti gerbiama ir saugoma? Konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Nors privati nuosavybė turi būti gerbiama, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra sprendęs klausimą dėl privačios nuosavybės ribojimo galimybių, o visuomenės interesas saviraiškos laisvės atveju yra akivaizdus (pavyzdžiui, dėl nuomonių įvairovės, viešos diskusijos skatinimo, pliuralizmas ir pan.).

Galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams nustato gana daug pareigų. Pavyzdžiui, 15 straipsnis numato „atsakymo teisę“, kuria remdamasis fizinis ar juridinis asmuo turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, jog interneto svetainės (t.y. vienos iš visuomenės informavimo priemonių rūšių) valdytojas neturi absoliučios turinio kontrolės, o kartu ir laisvės vienasmeniškai spręsti dėl tokios priemonės veiklos tęstinumo.

Ta pati loginė išvada darytina, jeigu tiesmukai aiškintume Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, jog „Nuosavybė yra neliečiama“, ir teigtume, jog savininkas savo nuosavybės erdvėje yra laisvas elgtis kaip tinkamas. Ar privačioje erdvėje galėtų būti vykdomi nusikaltimai? Savaime suprantama, jog ne. Todėl ir informacinės visuomenės informavimo priemonių atveju saviraiškos laisvę riboti turi būti pakankamas svarus pagrindas.

Ar tai patvirtina kitų valstybių praktika?

JAV konstitucinės teisės doktrina pateikia Pruneyard Shopping Center v. Robins bylos atvejį. 1980 metų birželio 9 dieną JAV Aukščiausias Teismas patvirtino, jog piliečiai gali laisvai naudotis žodžio laisve ir privačiuose prekybos centruose, jeigu šie reguliariai yra atviri piliečiams. Kitaip tariant – jeigu privati nuosavybė skirta masinėms paslaugoms piliečiams teikti, tai jos teisių apimtis mažėja, privati nuosavybė tampa vieša vieta.

Daugeliui Lietuvos prekybos centrų (o ypač – Klaipėdoje veikiančiam „Akropoliui“, kurio apsaugininkai 2008-ųjų pavasarį neleido rinkti parašų iniciatyvinės grupės nariams) turėtų būti itin pamokanti Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo argumentacija, jog prekybos centrai tampa vieša vieta dėl to, jog teoriškai ir praktiškai jie perėmė ankstesnę „miesto centro“ erdvę – t.y. vietą, kur piliečiai galėjo laisvai keistis idėjomis, diskutuoti, bendrauti. Kauno Laisvės alėjos mirtis, atsiradus Kauno „Akropoliui“ tą tik patvirtina – piliečių gyvenimas „persikėlė“, todėl lygiai taip pat turi „persikelti“ ir viešas gyvenimas, pasikeisti ir „viešos vietos“ samprata.

Žinoma, turime išgirsti ir privačių savininkų argumentus. Pirma, žodžio laisvė negali tapti pagrindu trikdyti tvarką, įkyriai kankinti prekybos centrų lankytojus. Antra, kuo klausimas svarbesnis visuomenei, tuo ženkliau turi būti ginama teisė apie tai nekliudomai diskutuoti, skelbti informaciją. Kita vertus, dėl „klausimo svarbos visuomenei“ neturėtų spręsti konkrečios nuosavybės (forumo) savininkas. Trečia, gali būti daromas skirtumas tarp savanorių aktyvistų ir samdomų darbininkų. Ketvirta, privačios nuosavybės savininkai gali įvesti tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, nerekomenduotinos zonos), tačiau jie turi būti objektyviai pagrįsti, būti rekomendacinio pobūdžio ir neturėtų iš esmės trukdyti piliečių veiklai. Sąrašą tikrai galima tęsti.

Ką tai reiškia internetui?

Manyčiau, tai reiškia gana aiškią ribą, kurios PRIVALO laikytis interneto svetainių valdytojai. Galimybė naikinti skaitytojo komentarą turi būti argumentuota, kitu atveju tai gali būti nepagrįstas saviraiškos laisvės suvaržymas ir nepagrįstas piktnaudžiavimas privačios nuosavybės teise.

Savininkų argumentai, kaip juos formuluoja JAV teisės praktika, galėtų būti tokie – piktnaudžiavimas saviraiškos laisve, teisės pažeidimai, ne pilietinės pozicijos raiška, o darbo funkcijų vykdymas, nustatytų taisyklių (pavyzdžiui, viešai paskelbtos tinklaraščio komentarų redagavimo tvarkos) nesilaikymas ir t.t.

Prastas skaitytojo komentaras internete yra naujas klausimas visuomenės informavimo sistemoje. Kaip ir minėjau, aiškaus atsakymo neturiu, tačiau linkstu prie nuomonės, jog nauja – virtuali – viešosios erdvės riba yra pagrindinė skiriamoji linija, kur baigiasi absoliuti interneto svetainės valdytojo laisvė.

Pranešimas skirtas Žurnalistų etikos inspektoriaus organizuotam forumui „Komentaras virtualioje erdvėje: atsakomybės problema ir žiniasklaidos savireguliacija“.

Šeštadienio rytas – kaip visada puikus metas ramiai ir tyliai ką nors daryti. Šį kartą tai buvo proga pažiūrėti į vaiskų dangų ir šerkšnu padengtus pakelės medžius. Deja, sustoti ir išlipti iš automobilio patingėjau ir šaltuko pabijojau, todėl nuotrauka ne pati geriausia…

O ramiai judant į seminarą būna laiko ko nors įdomaus pasiklausyti. Šį kartą – tai Vladimiro Visockio kūrybos kompaktinis diskas (MP3 formatu). Kol nuvažiavau, perklausiau ne vieną dešimtį, siūlau paklausyt bent vieną – „Мы вращаем землю“.

Iš karto įspėju, jog labai norėčiau, jog lietuviškoji „Playboy“ versija niekuo nenusileistų JAV variantui ir tai įrodydamas jau esu tapęs lietuviškosios prenumeratorium

Viršelis. Puiki Gedimino Žilinsko nuotrauka, tačiau ji nėra tinkama „Playboy“ viršeliui. Teisingai Aidas nurodo, jog toks viršelio formatas galėtų būti jubiliejiniame ar pan. numeryje, tačiau ne pirmajame. Galima būtų kažką panašaus daryti, jeigu tai būtų kažkokia SUPER moteris, pvz. Lietuvos Respublikos Prezidentė. Dabar – idėja gera, išpildymas geras, simbolis puikus, tačiau erotikos – beveik nulis. 0:1 laimi JAV.

Redakcija. Perskaitęs pirmąjį numerį lieku prie nuomonės, jog redakcijai būtinas esminis papildymas. Giedrius tempia savo vežimą, viskas ok. Sigito Parulskio tekstas neužvežė, Karolio Bagdonavičiaus bandymas silpnas, verstiniai tekstai man visada atgrasūs, o merginos dar reikia pasitempti. Be to, keistas pačios redakcijos fetišizavimas. 0:2 JAV naudai.

Turinys. Nors man asmeniškai amerikietiškas dizainas žymiau labiau patinka akiai, tačiau bendras vaizdas visai neblogas ir lietuviškas. Galima būtų priekaištaut nebent dėl per didelių baltų plotų. 0,5-2,5 JAV priekyje.

Sveikinimai. Kolektyvas tinklaraščiuose jau pastebėjo, kad „Playboy“ šefo sveikinimas kažkoks su ironija. Sunku pasakyti, ar tai vertimo problema, ar iš tiesų keistas požiūris į frančizę. Bendrai įvadinė „Playboy“ istorija – visai gera, užskaitom, tačiau už tai balų neskiriam – tai vienkartinis atvejis.

Laiškų skiltis. Lietuviškoje versijoje to apskritai nėra. Ar taip sunku buvo parankioti interneto komentatorių mintis iš teaser’ių kampanijos naujienų delfi portale ar kažkur kitur? 0,5-3,5 JAV spiria į klyną.

Po darbų. Būtent taip išverščiau angliškąjį „after hours“. Ir paradoksalu, tačiau tokią rubriką turi „Verslo žinios“… Šiame skyrelyje amerikietiškasis variantas pateikia smulkių, tačiau „trumpam skaitymui“ vertų patarimų. Kažką panašaus lietuviai siūlo žurnalo pabaigoje… Kolegos teisingai pastebėjo, jog lietuviškame variante pateikiama info irgi turi savo tikslinę auditoriją… 0,5-4,5 JAV triuškina.

Skaičiukai – vyrams. Taip simboliškai pavadinau dvi smagias skiltis, kurių lietuviškoje versijoje nėra… Pirmojoje dalyje smagi įdomioji statistika – pavyzdžiui, ar žinojote, jog 72 proc. žmonių patinka, kai tualetinio popieriaus rulono lapelis krenta nuo viršaus, o ne styro iš galo O „Mantrack“ – tai pavyzdys, koks turėtų būti pramogų, technologinių, buities ir kitų reikmenų skyrelis. Kurių NORĖTŲSI! 0,5 vs. 5,5.

Patarėjas. Viena smagiausių žurnalo dalių. Vėlgi, kodėl lietuviškoji versija patingėjo pagalvoti ir neišbrido iš pirmojo numerio sausros? Kokie tai galėtų būti klausimai ir jų atsakymų formatą galiu priminti iš vieno savo įrašo dar senajame tinklaraštyje. Tuštuma lygi 0,5-6,5.

Temos mąstymui. Lietuviškoje versijoje galima paskaityti apie seksualumą – hmm… Sigito Parulskio tekstas, sakyčiau, nepasisekė. Tuo metu neprisimenu, kada „The Playboy Forum“ skaičiau ir likau nusivylęs… Jeigu nagrinėti temą, tai Vydūno asmenybė tikrai vykusiai parinkta, tačiau išpildymas… Turiu pripažint, kad ir amerikietiškuoju Obamos rinkimų kampanijos tekstu nesu patenkintas – „Time“ tai daro įdomiau. Valio! Už pažintis užskaitom lygiąsias! 1-7.

Iliustracijos. Jau pirmą kartą rašiau, jog „Playboy“ iliustracijos – puikios, todėl Rimo Valeikio darbus, nors ir vertinčiau gerai ar net labai gerai (pvz. šalia KGB temos), tačiau iliustracijų per mažai, stilius kartojasi, todėl iki JAV dar liko daug kelio… 1-8 už JAV karikatūras.

Įžymybės. Serga šia liga tiek JAV, tiek Lietuva, todėl tik pateiksiu nuorodas – jų daug, o naudos… šnipštas. Jean Michell Jarre, pirato sala, barakuda. 1,5-8,5 JAV toli toli priekyje.

Centerfold. Vaje vaje…  Bėda… Pataupė? Kaip žmonėms į akis žiūrėti? Kas atrinko tą merginą? Kas darė fotosesiją? Nejaugi taip blogai? Ar gražesnių drąsių Lietuvoje nėra? Kas per svajonių darbas, kurį ši mergina dirba? Kas ją leistų filmuotis „James Bond“? Žiauru. Gėda. Bėda, kad kristi žemyn, matyt, dar įmanoma… 1,5-9,5.

Vakarėlio juokeliai. Rimas Valeikis okupavo smagios amerikietiškojo žurnalo dalies vietą. Deja, atsvaros nepakanka ir tik šmaikštus Giedriaus Drukteinio tekstas šalia šiek tiek taiso padėtį, tačiau JAV dar kartą gauna balą, o lietuviškajai versijai – baronka. Rezultatas: 1,5-10,5.

Literatūra. Būtų kvaila reikalauti, jog Lietuvoje gimtų Rėjus Bredburis (Ray Bradbury), tačiau tuštuma šios skylės neužkiši. Karolio Bagdonavičiaus bandymas yra, tačiau užskaityti jo nekyla rankos. Nors Aidas kategoriškai sako, jog kandidatų šiai pozicijai Lietuvoje ieškoti neverta, tačiau ar tikrai tokia tuštuma? Ką veikia filologynas? 1,5-11,5.

Stilius. Giedrius Drukteinis stipriai gina lietuviškąjį frontą, tačiau mano pirmajame įraše pastebėta skylė vis dėlto duoda apie save žinoti – stiliaus turinio nėra. Reikia tikėtis, jog padėtis pasikeis ir, nors labai norėčiau skirti po pusę balo, kol kas esu priverstas vėl remti JAV pusę: 1,5-12,5.

„Spenelis“. Šmaikšti amerikietiškųjų paparacų rubrika reikalauja atitinkamo pavadinimo. Klausimas, ar Lietuvoje įmanoma surasti tiek turinio (o gal tiksliau, tiek pinigų tokiam turiniui), kiek jo kiekvieną mėnesį pasiūlo „Playboy“ JAV? Net nebeįdomu: 1,5-13,5.

Lėtapėdžiai. Dar galima būtų pavadinti skandalu faktą, jog lietuviškoji versija žada mėnesiu vėliau perspausdinti amerikietiškojo tekstą apie Džeimso Bondo merginas. Liūdna ir liūdnas rezultatas 1,5-14,5.

Ką galima būtų pridurti dar? Kelias detales apie kelionę po Lietuvą, palygintas merginas, kompiuterinius žaidimus, POM ir POY naujienas, prastą paskutinį atvartą. Tebūnie, už tai balų neskaičiuosiu.

Ir tikrai pamiršau Interviu! Ar galima lyginti Rolandą Maskoliūną ir Danielių Kreigą (Daniel Craig)? Sunku. Turbūt neįmanoma. Bet galima lyginti interviu klausimus, pasirinktą taktiką ir ištrauktas mintis bei prisipažinimus. Ir čia sužaidžia sena meilė fantastikai – lietuviškasis variantas „išplėšia“ pusę balo, nors naujasis ir nepakartojamai tikras Džeimsas Bondas aštriai plėšosi dėl taurės 2-15

Reziume – 2-15 laimi amerikietiškasis variantas. Palyginimui: lietuviškojo „Playboy“ prenumerata metams kainuoja 100 Lt, o amerikietiškoji (su pristatymu į Lietuvą) 45 JAV doleriai (šiandienos kursu apie 123 Lt).

- Tėvynės sąjunga – 21 mandatas;
- Tvarka & teisingumas – 14 mandatų;
- Socialdemokratai – 13 mandatų;
- Valinskas+ – 11 mandatų;
- Darbo partija – 11 mandatų.

Realiausios koalicijos: TS+TT, TT+DP+LSDP, LSDP+Valinskas+DP.

Nebijau prisipažinti – balsavau už Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Ne kartą rinkimų agitacijos metu aštrokai kritikavau už komunikacijos klaidas, tačiau bendrame partijų pasiūlymų fone – tai didžiausią kompetenciją ir konkretų darbų planą numatęs politinis junginys.

Ne paskutinėje vietoje ir pagarba dabartiniam partijos lyderiui Andriui Kubiliui, kuris pirmasis Lietuvoje pradėjo kalbėti apie elektroninę Vyriausybę ir ėmėsi konkrečių darbų po Rusijos krizės.

Pasirinkau tuos, kuriuos iš sąrašo geriausiai pažįstu – istoriką Tomą Baranauską, iš Piliečių Santalkos iniciatyvų užsirekomendavusį Arvydą Anušauską, jaunąjį lyderį Mantą Adomėną, kolegą iš Visuomenės informavimo įstatymo projekto darbo grupės Audrių Skaistį (beje, pagal www.manobalsas.lt anketą, tai geriausiai mano pažiūras atitinkantis politikas – berods, apie 82 proc. atsakymų) ir iš darbų fronto šiek tiek geriau už kitus lyderius pažįstamą Jurgį Razmą. Andriaus Kubiliaus nesirinkau, nes jis pateks pagal sąrašą

Palaikymo komanda šiemet nepramiegojo, todėl paspaudę ant nuotraukos rasite ir didesnę finišo nuotrauką, ir trumpą filmuką iš paskutinių metrų bėgant kilpą pro Nacionalinį muziejų.

O jau vakare vyko baliukas, už kurį didžiausių pagyrimų nusipelno mano mieliausioji ir nuostabiausioji žmonikė – zrazai buvo nepakartojami! O kai normaliai mėsos nebuvau valgęs nuo ketvirtadienio, tai malonumas keliagubas

Kaip vertinti galutinį rezultatą? Asmeninio rekordo sunku tikėtis, kai normaliau ruoštis pradėjau likus mažiau nei mėnesiui iki maratono, šių metų pirmą pusę apskritai bėgimą buvau užleidęs, per mėnesį vidutiniškai nubėgdavau mažiau nei 50km, kai normaliam pasiruošimui tiek reikėtų bėgti per savaitę… Todėl trečias rezultatas iš keturių bandymų – visai dėsningas.

Kitas dalykas – oras. 8-9 laipsniai šilumos, 4-5 m/s vėjas, 2-3 mm kritulių per 3 valandas. Daug kas tokiu metu šunio į lauką neleistų tas irgi vieną kitą sunkumą pridėjo, gelbėjo tik trasos reljefas, dėl kurio vėjo gūsiai ir jų žvarba jautėsi tik senamiesčio gatvėse. Aišku, apie galutinį poveikį sveikatai dar kalbėt ankstoka – pažiūrėsim, ar kokia sloga neužpuls po poros dienų.

Jeigu žiūrėti į bėgimo etapų laikus (kas 5 km), tai akivaizdūs du dalykai – ištvermės užtenka distancijai iki 25-30 km, kas jau įprasta ir pasikartoja ne pirmą kartą. Kita vertus, bėgimo spartos kreivė gana stabili ir po lūžio taško. Jeigu galvojant apie kitus metus – galima būtų stengtis išlaikyti 5 km bėgimo spartą 25-35 minučių intervale, tai 4 val. ribą pasiekti visai realu.

Tikiuosi, jog šiais metais pavyks išbėgti į trasą, tačiau kartu žinau, jog itin gerų rezultatų tikėtis neverta – šiais metais bėgioju retai, rečiau nei 1-2 kartus per savaitę, o tai būtų minimumas, jeigu norėčiau pagerinti savo ankstesnių bėgimų rezultatus. Taigi, šiais metais būtų gražu įveikti visą trasą, tačiau nelabai liūdėsiu, jeigu bebėgdamas suprasiu, jog iki finišo likę daugiau, nei jėgų mano raumenyse

Kaip sekėsi anksčiau:

• 2004 metais – 5:16:16 (197, V-74);
• 2005 metais – 4:44:10 (185, V-75);
• 2006 metais – 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57;
• 2007 metais maratono metu gulėjau lovoje paguldytas plaučių uždegimo…

Kaip visada, palaikymo komanda žada dalyvauti (startas 11 val., finišuoti turėčiau tarp 15:15 ir 16:15), tačiau reikėtų tikėtis, jog šiais metais nepramiegos prie finišo. Blogiausiu atveju turėsiu stabtelt ir skambint, kad atsibustų ir pamojuotų