Pagrindinė išvada? Iš esmės lyderiai nesikeičia – pirmasis trejetukas išliko toks pat, į penketuką pakilo „Baltijos viešųjų ryšių grupė“ ir iškrito „Integrity“.

Reikia iš karto pažymėti, jog šis sąrašas ribotai gali būti naudojamas šiuo metu, t.y. ekonomikos krizės pradžioje, nes bendrovių pateikiami duomenys iš esmės pasenę, yra metų senumo.

Kas per metus šoktelėjo aukščiausiai? Jau minėta BVRG (iš 8 į 4 vietą), „Idea Prima“ (iš 12 į 7 vietą), „Saldo partneriai“ (į 14 iš 22 vietos). Kas nukrito? „Lukrecijos reklama“ (iš 7 į 10 vietą), „Alora“ (iš 6 į 16 vietą).

Labai įdomiai dėliojasi pokyčiai, jeigu nagrinėjame pajamų (2008-2007) pokyčius ir sąrašą dėliojam pagal 2006 metų eilę:

Atviras klausimas – ar „trečiojo ešalono“ suklestėjimas 2007-aisiais reiškia tai, jog klestėjo reklamos straipsnių pardavinėjimas ?

Šiais metais „Verslo žinios“ neskelbia bendrovėse dirbusių žmonių skaičiaus. Nors tai šiek tiek manipuliatyvus rodiklis, tačiau praėjusiais metais pagal jį buvo galima spręsti, kuri bendrovė dirba efektyviausiai. Dabar toks rodiklis lieka nežinomas, o kartu ir neįmanoma juo remiantis daryti išvadų, kuris kolektyvas sukuria daugiausia pridėtinės vertės. Keleto žmonių grupė pirkdama reklamos plotus ir ten talpindama klientų reklamos straipsnius lengvai gali pakilti į sąrašo viršų.

Ar lyderių rezultatas (t.y. +20 proc.) patenkinamas? Manyčiau, lyderių sąrašo rezultatas rodo tam tikrą objektyvią ribą, kurios, neperžengus interesų konflikto ribos, Lietuvoje neįmanoma viršyti. Ir tas 20% augimas pasiekiamas arba plečiant paslaugų spektrą, arba dėl organinio klientų augimo.

Prieš pora mėnesių inspektorius pristatė „2007 metų veiklos ataskaitą“, kurios sudėtinė dalis – visuomenės informavimo veikla padarytų pažeidimų analizė.

Manyčiau, nesulaukėme diskusijų ir rimtesnių minčių, kodėl tų pažeidimų struktūra tokia, kokia yra. Be jokių išankstinių nuostatų – kodėl inspektoriaus veikla konstatuoja, jog daugiausia pažeidimų padaryta spaudoje? Ar tai leidžia teigti, jog spauda yra mažiausiai etiška žiniasklaidos rūšis? Kaip jaučiasi tokio reitingo „lyderiai“?

Atkreipčiau dėmesį, jog televizijose pažeidimų mažiausiai, tačiau absoliutus dydis nerodo tų pažeidimų daromos žalos dydžio. Pavyzdžiui, televizijos rodytą reportažą gali matyti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų daugiau žiūrovų nei atskirame spaudos leidinyje.

Tačiau mane labiausiai domina, kodėl šiose „lenktynėse“ dėl daugiausiai pažeidimų padariusios visuomenės informavimo priemonės laimi vieni ar kiti. Kaip viešai gali paaiškinti, kodėl savo grupėse lyderiauja:

• TV3 (net 43,8 proc. visų televizijų padarytų pažeidimų);
• Lietuvos rytas (27,9 proc. visų spaudoje padarytų pažeidimų);
• lrytas.lt (24,5 proc. visų internete padarytų pažeidimų);
• ataskaita nepateikia duomenų apie pažeidimus radijuje.

Ne ką mažiau neramina ir kitų „lyderiavimas“ – LNK, Respublikos, L.T., skrastas.lt, delfi.lt. Beveik visose paminėtose žiniasklaidos priemonėse turiu dirbančių kolegų, pažįstamų, bičiulių ir net draugų – kaip tai vertinate Jūs patys? Klaidų vienu ar kitu konkrečiu atveju gali padaryti visi – t.y. ir Žurnalistų etikos inspektorius, tačiau kaip galima būtų paaiškinti, kodėl formuojasi tendencija? Galbūt kuri nors žiniasklaidos priemonė yra pateikusi savo oficialią poziciją ir vertinimą?

Ir svarbiausia – ar ruošiamasi imtis priemonių, kad padėtis pasikeistų?

Pirmoji maža pergalė – tai sugebėjom atsilaikyti prieš socialdemokratinius maksimalistus. Na ir kas, kad prapylėm „Rytų skirstomuosius tinklus“ ir „Lietuvos energiją“? Juk lygiai taip pat dar anksčiau prapylėm ir „Achemą“, ir „Mažeikių naftą“, ir „Lietuvos dujas“. Ką jau ten kalbėt apie kokią „Alitą“ ar „Stumbrą“ – šie tik eglutės žaisliukai bendrame fone. Kaip „Vakarų skirstomuosius tinklus“ pardavėm už 200 mln., tai dabar nusipirksim už 2,7 mlrd. Aš manau, kad tai rodo mūsų pergalę. Jeigu kiekvienas iš likusių Lietuvoje lengva ranka socialdemokratiniams maksimalistams gali atiduoti po 800-900 litų (ir net neišeidami su šakėm blokuoti kelių), tai laikau ženklu, jog Lietuva ir visi jos piliečiai gyvena gerai. Pirma maža pergalė.

Antroji pergalė – tai visiškai skaidri Lietuvos žiniasklaida. Jeigu anksčiau kam nors dar kildavo nereikalingų klausimų (pavyzdžiui, prieš Rolando Pakso apkaltos pradžią žinių skleidėjais tikėdavo du iš trijų – 65 proc.), tai dabar tokių beliko vienas kitas. Visos skaidrios (t.y. atvirai perkamos) spaudos draugas Rimantas Stonys apibendrino puikiai – Lietuvoje jam patinka visa laisva spauda, t.y. laisva ir gerai apmokama. Jeigu praėjusiais metais kam nors dar galėjo kilti klausimų, ar „Lietuvos rytas“ yra nelaisvas ir negerai apmokamas, tai parlamentinis VSD tyrimas kortas atvėrė visiems – net ir tiems, kurie mėgsta krepšinį. Skaidrumas – t.y. suvokimas, kad laikraštis, radijo stotis, televizija ar interneto portalas tiesmukai gina konkrečius interesus – yra antra šių metų pergalė.

Trečiasis pasiekimas – tai Darbo partijos atgimimas. Nuoširdžiai santechniku tikintys piliečiai pagaliau vėl pamatė savo vedlį. Jeigu iš pradžių uoliausi turėdavo skraidyti iki Kremliaus, tai dabar pakanka automobilio ir degalų iki Kėdainių. Rezultatų ilgai nereikėjo laukti – rinkimai Alytuje puikiai simbolizavo mūsų valdančių partijų darbų įvertinimą. Jeigu ne Kęstučio Čilinsko darbai, ginant mėsos sūdytoją Dalią Budrevičienę, tai Alytus tikrai būtų pasirinkęs teisingai. Dabar šalies pergalė apkartinta – taip ir liko neaišku, ar alytiškiai balsavo prieš, ar už 2K… Tačiau beveik pusė rinkėjų palaikė „teisingą“ partiją. Kitą pusę, matyt, galėtų įtikinti „tvarkingumas“?

Ketvirtoji „beveik pergalė“ – tai paskutinių paskatų eiti į naujus rinkimus sunaikinimas. Jeigu doras ir savo gyvenimą ilgiau nei pora kadencijų į priekį planuojantis lietuvis iki biudžeto ir Trigalvio slibino palaiminimo galėjo balsuoti už kažkokią (bent truputį dorą ir alternatyvą nesąmonėms primenančią) poziciją turinčius konservatorius, tai po išlaidūnų biudžeto patvirtinimo naujų rinkimų poreikis atkrito – į rinkimus eitų nebent patys Seimo, Vyriausybės nariai ir politinio pasitikėjimo pareigūnai… Kartu smagu, kad Lietuva tvirtai žengia Vladimiro Vladimirovičiaus nužymėtu keliu – kam reikalingos partijos, jų programos? Juk tai vien tik vaikų žaidimai, dabar gyvos lieka tik komercinių interesų grupės ir jas aptarnaujantis personalas. O „Vilniaus prekybą“ pervadinus į „Vieningą Lietuvą“, į buvusių socialdemokratų štabą pritraukus visas VP kasininkes, krovikus ir kitus profsąjungų nepripažįstančius, bet kokie konkurentai – net ir filosofus cituojantys mockai – lieka pastumdėliais. Kaip naftos oligarchai nuolaidžiai raportuoja ant Kremliaus kilimų, taip maksimalistai šiais metai buvo priversti „ieškoti galimybių mažinti infliaciją“. Nejaugi tai ne mūsų visų „socialdemokratinė pergalė“?

Penktoji, ir pagrindinė, pergalė – tai visapusiškas, ilgalaikis ir socialdemokratiškai-maksimalistinis stabilumas. Įvairovei net Dalią 2009-aisiais galima drąsiai priimti į Daukanto rūmus, kad būtų kam kelti šurmulį ir vaidinti blogiečius. Ledai nejuda, ponai prisiekusieji (gal net tvirtėja). Ir tai visų, stovinčių ant šio ledo, pergalė.

Naujų, Jums, pergalių ateinančiais!

Paskelbta vz.lt