Dvi Viktoro paslaptys

Pažadų karalius mirė! Tegyvuoja paslapčių karalius! Tokiais
žodžiais būtų galima pasveikinti pirmąsias Darbo partijos lyderio
dienas valdančiojoje koalicijoje. Svarbiausių klausimų sprendimą
užsitikrinusi bent jau atviruose Seimo salės balsavimuose, koalicija
įsitaisė ministerijose ir Vyriausybės rūmuose. Tačiau šį kartą – apie
dvi pirmųjų žingsnių smulkmenas, kurios neturėtų tapti ateinančių
ketverių metų įpročiu.

Pirmoji Viktoro paslaptis – koalicijos
derybos ir jose sudaryta koalicijos sutartis. Nors ją skelbti viešai
nepriimtina, tačiau bent vienas šios sutarties elementas turi rūpėti
jei ne kiekvienam rinkimuose dalyvavusiam piliečiui, tai bent jau
bandantiems suvokti politikų žaidžiamą šachmatų partiją.

Galėčiau
nurodyti, kad Vyriausybės programos ar bent jos gairių visuomenė nematė
mažiausiai savaitę po esminio susitarimo dėl koalicijos sudarymo, o
daugelis, esu tikras, negirdėjo ir iki šiol. Tačiau šiandien labiau
domina sutarties šalių numatyti veiklos prioritetai. Kitaip tariant –
pamatinės nuostatos, kurios, perimtos iš partijų rinkimų programų, tapo
kelrodėmis žvaigždėmis dabartinei Seimo kadencijai.

Jeigu to
nėra padaryta, tai koaliciją verčiau derėtų vadinti tik partinių
interesų (kitaip – piliečių grupės asmenų norų) įgyvendinimo įrankiu.
Be to, tokia situacija rodytų, kad įtakingiausių koalicijos partnerių –
socialdemokratų – kurtas “valstybės gelbėtojų” įvaizdis tėra
gryniausias melas, o siekta vien dominavimo svarbiausioje valstybės
institucijoje – Vyriausybėje. Dar svarbiau, kad socialdemokratai,
sėsdami prie derybų stalo su Darbo partija, naudojo tik šį vienintelį –
populizmo stabdymo – argumentą.

Todėl Viktoras šią pirmąją
paslaptį turėtų arba atskleisti, arba vyresniuosius koalicijos brolius
užguls sunki veidmainiavimo dėl “aukojimosi vardan Tėvynės” našta.

Antroji
Viktoro paslaptis – magiškas “Mažeikių naftos” ir “Jukos” problemų
sprendimo raktas. Jis buvo “ištrauktas” dar tik pradėjus formuoti
naująjį kabinetą, vėliau “parodytas” koalicijos Tėvo vaidmenį
vaidinančiam premjerui, o eiliniai piliečiai ilgokai laikyti nežinioje.
Čia nekomentuosiu, ar naujoji Ūkio ministerija bus geresnis savininkas
nei privataus kapitalo dėsniams paklūstantys investuotojai (nors ir
priversti klūpėti Kremliaus koridoriuose).

Svarbiau, kad
konservatoriams valdant darytų privatizavimo sprendimų atmintis neduoda
ramybės. Ypač skaudūs paslaptingi Lietuvos valdininkų įpročiai daryti
dažnai visiškai nesuvokiamas nuolaidas derybų priešininkų naudai.
Nevalingai peršasi išvada, kad žaidimas atviromis kortomis visuomenei
būtų daug skaidresnis, net ir paaukojus dalį efektyvumo dėl Mažeikių
verslo paslapčių ir taktikos paviešinimo.

Prisimindamas šias dvi
pirmąsias Viktoro paslaptis, nenorėčiau, kad tokie paslaptingi darbo
metodai taptų mūsų tryliktosios Vyriausybės darbo stiliumi. Nesiūlau
viešinti valstybės paslapčių, tačiau itin didelis Viktoro
paslaptingumas nevalingai primena jo paties gimtinėje beveik vėl naujai
sukurtą “tvarką”. Tikiuosi, kad mano šalies Vyriausybė teiks visuomenei
visą informaciją ir joje susitelkę “žiniukai” nebandys gelbėti Lietuvos
piliečių pagal savo slaptus genialius planus ir scenarijus.

Vakarų demokratijos problemos

Geriausiai iš visų blogų valdymo formų – demokratijai – XXI amžiaus pradžia pateikia virtinę klausimų, kuriems ši neturi parengusi deramų atsakymų. Nenuspėjamas ir nuolat besikeičiantis pasaulis Vakarų tradicijos eksportuotą demokratiją egzaminuoja įvairiais būdais. Dažnai absurdiškose situacijose tradicinių Vakarų vertybių pateikiami atsakymai lems, kuri pusė laimės.

Samuelis Huntingtonas dar praėjusį dešimtmetį bandė analizuoti, kas nutiks tarpuvartėje susidūrus ne kaimynams Petrui ir Jonui, o Vakarų kultūrai su Azijos kultūra. Panašus klausimas gali netrukus sprogti (gal net tiesiogine prasme) ir kovojant Ramiojo vandenyno skirtingose pusėse išsidėsčiusioms ideologijoms. Nors JAV tą pripažinti visokeriopai vengia, tačiau akivaizdu, kad rugsėjo 11-osios pagrindinė priežastis – tai skirtingų vertybių sistemų dvikova.

Kova tarp išvystytos postindustrinės valstybės ir vargiai gentinę santvarką beįveikinėjančių Vidurio Azijos valstybių. JAV užima poziciją, kad demokratija, remdamasi žmogaus teisių prioritetu, turi teisę eksportuoti savo vertybes. Retas pastebi, kad ankstesni Britų imperijos bandymai diegti savo vertybes buvusiose kolonijose iš esmės baigėsi prastais rezultatais. Net nagrinėjant Indijos išsivadavimo kovą, kaip ašaka gerklėje stringa šios valstybės nerimstantys konfliktai su Pakistanu.

Lapkritį JAV piliečiams pareiškus pasitikėjimą savo misija įtikėjusiu George’u Bushu jaunesniuoju, akivaizdu, kad de facto kariniu požiūriu galingiausia valstybė toliau tęs savo puoselėjamų demokratinių vertybių eksportą. Taigi eksperimentas su Irako teritorijoje įsikūrusiomis gentimis tęsiasi. Kai kas sako, kad panaši praktika mongolų atveju sėkmės istorija buvo laikoma vos kelias dešimtis metų. Sunkūs žingsniai Faludžoje ar Mosule užtikrina dar trumpesnę sėkmę Irake.

Vertybių sistemos eksporto tematika artimai siejasi su dabartine Čečėnijos problema. Demokratija iki šiol negali atsakyti į klausimą, kaip demokratines vertybes reikėtų derinti su valstybių teritorinio vientisumo teorija. Europoje iki TSRS griuvimo nusistovėjusi de facto situacija rėmėsi Helsinkio protokolais ir sienų, nustatytų po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumu. Deja, toks karo laimėtojų sąmokslas niekaip nesiderina su tuomet aneksuotų valstybių (kartu – ir Lietuvos) interesų suderinamumu.

Demokratijos principų puoselėtojai turėtų rasti jėgų atsakyti, kokie kriterijai ir sąlygos persveria valstybių teritorinio neliečiamumo vertybę. Čečėnija – tik vienas skaudus pavyzdys.

Sachalino apylinkėse išsidėsčiusių salų klausimas artimas Japonijai,
Jugoslavijos konfliktas bandė spręsti šios šalies tautų katilo  problemas, o Lietuvoje galėtume paklausti, ar daug lietuviškų etninių šaknų turi ir mūsų sostinė Vilnius. Visa Europa verda, kovodama dėl krikščionybės vietos visuomenės gyvenime ir konkrečiai – Konstitucijoje. Neišlaikė net ir Lietuvos dvasinis ganytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, netiesiogiai pripažindamas, kad giliausias šaknis turinti Europos religija pralaimėjo itin svarbią kovą demokratinių procedūrų koridoriuose prieš europiečius, savęs  nesaistančius su krikščionybe.

Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios.

Jau minėjau, kad netrukus galim laukti augančios Kinijos ideologinės kovos. Pas mus dar menkai matoma kova jau vyksta – netrukus kiekviename didesniame Europos mieste turėsime kinų kvartalą. JAV – tai jau realybė. Tad ar demokratinės vertybės gali ir turi būti taikomos tų vertybių nepripažįstantiems? Ar galime priversti Indijos gyventojus vertinti visus lygiai, kai jų daugiatūkstantinė istorija visus neišvengiamai priskyrusi keturioms kastoms ir aukštesniosios atstovas žemesnįjį gali nebent nuspirti?

Ir jau visiškai Lietuvai artima tema – o jeigu tos demokratinės vertybės daugeliui žmonių yra visiškai nesuvokiamos? Ar galime principus, kurie kurti remiantis prezumpcija, kad visi piliečiai protingi, taikyti iš esmės “kvailių” tautai? Juk tokiu atveju galime paneigti patys save – “kvailių” daugumos valia gali iš esmės atsisakyti pačios demokratijos. Akivaizdu, kad jei ne asmeniškai Rolandui Paksui skirtas įstatymas, uždraudęs antrą kartą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, tai “kvailiai” būtų nesureagavę į Konstitucinio Teismo išvadas ir paneigę savo rinktų atstovų Seime sprendimą nušalinti prezidentą.

Tas pats argumentas tampa ir ideologiniu pagrindu Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje, Janukovičiaus Ukrainoje rėmėjams – juk subjektyvi šios tautos dalies valios išraiška objektyviai vertinant yra “kvaila”. Tačiau net ir atmesdami faktą, kad piliečių nuomonėmis manipuliuojama, jų subjektyvią nuomonę turime gerbti. O tada gali nebepadėti net ir naujas pakartotinis balsavimas.

Kokio protingumo turėtų būti naujasis valstybės kontrolierius?

Ieškant naujo Specialiųjų tyrimo tarnybos (STT) vadovo, buvo išgrynintas
kvalifikacinių reikalavimų sąrašas – tereikėjo “protingo” žmogaus. Ačiū Dievui,
tokį rasti pavyko.

Tiesa, kažkaip nelabai laiku prezidentui išsprūdęs teisininko patirties
kriterijus sumaišė visas kortas. Bene geriausias iš visų buvusių atkurtos
Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų mandagiai išvengė politikų siūlomo
apynasrio. Nusprendė laukti bent iš dalies nepriklausomo Konstitucinio Teismo
teisėjo kadencijos pabaigos su bent iš dalies nepriklausoma besišviečiančia
Aukščiausiojo Teismo teisėjo vieta. Prezidentui teko teisininko paieškas
perkvalifikuoti į “gabaus vadybininko”.

Lyg tyčia STT vadovo kaita paskui save tempia dar vienos visus kontroliuoti
galinčios institucijos Valstybės kontrolės vadovo pasikeitimą. Po to, kai net
aukščiausius pareigūnus sėkmingai kritikavęs valstybės tarnautojų etikos
ekspertas Algirdas Meškauskas nebedrįsta aiškiai įvardyti, kokiuose siūluose
susipainiojęs dabartinis valstybės kontrolierius, tampa akivaizdu, kad antrosios
kadencijos dabartinis nevertas. Matyt, unikalus Seimo pirmininko įvardytas
“protingumo” kriterijus taps esminiu renkant ir naująjį valstybės
kontrolierių.

Keista, Vilnius kalba, kad valstybės kontrolieriui nieko daugiau ir nereikia.
Daugelį faktų jis gali rasti rytiniuose laikraščiuose. Bent esminę – t.y.
valstybės lėšų eikvojimo atvejų paieškos – dalį už jį atlieka iš dalies
nepriklausoma žiniasklaida.

Tie patys vilniečiai iš lūpų į lūpas perduoda gyvus anekdotus iš vienos
didelės ką tik privatizuotos valstybinės įmonės gyvenimo. Pavyzdžiui, pasakoja,
kad tos didelės valstybinės įmonės regiono vadovas nežinojo, kokį atlyginimą
gaunąs. Matyt, nežinojo ne dėl to, kad tas būtų sudaręs pernelyg didelę
asmeninių pajamų dalį… Anekdotais virsta ir kai kurių buvusių valstybinių
įmonių darbuotojų, turinčių šiek tiek inspekcinių funkcijų, galimybės už
tūkstančio litų nesiekiantį atlyginimą įsigyti butus didžiausiuose Lietuvos
miestuose, naujausius automobilius ir vienam išlaikyti visą šeimą. Dar
tragikomiškiau skamba istorijos, nutikusios naujiesiems savininkams pradėjus
derybas dėl jau pasirašytų ir vykdomų (!) rangovų projektų. Naujoji verslininkų
karta yra apžavėta derybinių pozicijų – kainos po kelias dešimtis procentų gali
kristi vos paskambinus telefonu, o atsisėdus prie priešingų stalo pusių kartais
sumažėja net daugiau nei 50 procentų. Belieka tik priminti, kad iki
privatizavimo šios buvusios valstybinės įmonės metinės investicijos siekė
pusantro šimto milijonų litų.

Todėl naujajam valstybės kontrolieriui “protingumo” kartelę galima net
nuleisti – reikėtų tik sugebėti skaityti laikraščius.

Susitikimas su Audrone Nugaraite

Šiandien susitikau su Žurnalistikos instituto vadove docente Audrone Nugaraite ir pristačiau pradinę knygos idėją. Vertingos buvo pastabos, kurios leido susipažinti su esama situacija, padėjo įvertinti, kas ir kaip galėtų dominti ryšių su visuomene akademikus.