Demokratija prasideda ir baigiasi įvairiomis taisyklėmis

Pasibaigęs prezidento apkaltos procesas leidžia mąstyti apie
Lietuvos tarptautinio prestižo restauravimą, tačiau drauge iškelia ir
porą klausimų: ar įstengsime gerbti kitokią nei daugumos nuomonę, ar
sugebėsime procedūroms vėl suteikti didžiausią svarbą?

Demokratija prasideda ir baigiasi įvairiomis taisyklėmis – nesvarbu, ar
tai būtų rinkimų teisės suteikimas, ar Seimo nario mandatų
paskirstymas, ar aukščiausių valstybės pareigūnų nušalinimas.
Demokratija neatsiejama ir nuo visuomenės grupių nuomonių skirtumų,
kartais net radikaliai priešingų. Tačiau pliuralizmas nėra pagrindinė
demokratijos vertybė ar rezultatas – tai tik “pradinė medžiaga”
demokratiją įtvirtinančioms procedūroms, kurios ir yra demokratinės
politinės sistemos esmė. Būtent šios viešai paskelbtos ir pripažintos
politinio gyvenimo taisyklės leidžia derinti skirtingus interesus,
nuomones, pozicijas, net faktus. Gerovės valstybė gali būti kuriama tik
tada, kai tos procedūros vienodai taikomos visiems visuomenės nariams,
neišskiriant (dar svarbiau – nediskriminuojant) pagal tai, kokiai
interesų, nuomonių ar pozicijos grupei priklausoma.

Ar iš
anksto nustatytų procedūrų reikalavimų buvo laikomasi per apkaltos
procesą? Oponentai sakys, kad vien proceso trukmė rodo, jog visų
reikalavimų ir taisyklių laikytasi preciziškai tiksliai. Tačiau mano
nuomone, apkaltos procesas neįveikė pagrindinio iššūkio – suvokiant
faktinį įtakos pranašumą, nebuvo atsižvelgta į kai kurias privalomas
sąlygas ir taip de facto sumažintos prezidento šalininkų galimybės
gintis.

Kaip tvirtina prezidentui atstovavęs advokatas
Kęstutis Stungys, galima abejoti net Seimo laikinosios tyrimo komisijos
veikla nuo pat jos sudarymo. Pasak advokato, ši komisija galėjo veikti
tik turėdama konkretų Seimo duotą ir nutarimu įformintą pavedimą, kaip
tai nustatyta teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kodėl
lapkričio 5 dieną duodamas interviu Valstybės saugumo departamento
vadovas Mečys Laurinkus atvirai teigė niekuo nekaltinąs prezidento.
Klausimas, iš kur paskui skubiai atsirado papildomos informacijos dėl
“Žemaitijos kelių”, valstybės paslapties išdavimo, lieka neatsakytas.

Kitas svarbus klausimas: ar nacionalinio saugumo interesai per šį
penkių mėnesių maratoną visiškai paneigė nekaltumo prezumpcijos
reikalingumą? Bent pirmus du mėnesius esminis ir bene vienintelis
kaltinimas Rolandui Paksui (o kartu ir Lietuvai) užsienio
žiniasklaidoje buvo Rusijos specialiųjų tarnybų ir/ar mafijos įtaka.
Dabar sužinome, jog tai netiesa. Jau net nebeklausiu, kas pris Šims
asmeninę atsakomybę už žalą, padarytą Lietuvai tarptautinėje
žiniasklaidoje, šalį susiejant su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir
kriminalinėmis grupuotėmis? Per paskutinius apkaltos etapus dar labiau
kėlė nerimą tai, kad valstybės vadovai sutartinai pradėjo tvirtinti,
esą tik vienas apkaltos baigties rezultatas gali būti vertinamas kaip
demokratijos pergalė.

Procedūros – vienintelis būdas ieškoti
ir rasti kompromisą. Teisinės procedūros – paskelbtos, viešos, žinomos
ir visų pripažįstamos. Tikiuosi, galų gale pripažinsime, jog
vienintelis gerbtinas rezultatas – tas, kuris pasiekiamas laikantis
procedūrų. Nesvarbu, ar tai būtų tarnybinės vidaus darbo ar
žiniasklaidos etikos taisyklės, ar svarbiausias visuomenės vertybes
įtvirtinantys principai.

Ateičiai užduosiu atvirą klausimą –
ar tokios įvairių procesų taisyklės bus naudojamos ir toliau? Ar
vertybės, priimtinos daugumą svertų valdančiai visuomenės grupei, bus
viršesnės už viešai visiems skelbtas taisykles? Todėl tikiuosi, kad šio
politinių institucijų konflikto laimėtojai išlaikys dar sunkesnį –
pergalės – egzaminą.

Paskelbta “Lietuvos žiniose”

Ar galimas karas su žiniasklaida?

Pastaruoju metu tenka išgirsti komentarų, neva Prezidento institucija yra
paskelbusi karą žiniasklaidai. Toks teiginys tėra lozungas, neatitinkantis
realybės. Tai tampa akivaizdu, jeigu vartojame loginį teigimo metodą “tarkim,
kad taip yra”.

Visų pirma “karas su žiniasklaida” turėtų būti pradėtas kažkieno (šiuo atveju
manykime – Prezidento) aktyviais, žinių sklaidą trikdančiais veiksmais. Tokių
veiksmų tikslas turėtų būti visiškas “priešininko” sunaikinimas arba jo
pajungimas savo reikmėms. Kaip tai atrodytų? Galima numanyti, kad “laimėto” karo
rezultatas būtų vienodai teigiamai Prezidentą vaizduojanti Lietuvos
žiniasklaida. Net neklausiu, ar tokia situacija Lietuvoje įmanoma ir kas galėtų
tikėtis tokio rezultato. Tokios situacijos absurdiškumas akivaizdus vien dėl to,
kad arba Prezidentas turėtų “pakeisti” dabar priešiškai nusiteikusių žurnalistų
mąstyseną, arba valdyti kažkokius įtakos svertus visiems žiniasklaidos kanalų
savininkams. Tiek pirmasis, tiek antrasis variantas bent kiek žiniasklaidos
rinką išmanantiems žmonėms yra gryna fantazija. Jeigu tokio karo iš esmės
laimėti negalima, tai kas ryžtųsi jį pradėti? Kas inicijuotų ir vykdytų
specialiai surengtą konfrontaciją su tais, kurių rašomas žodis lemia visuomenės
nuomonę? Tokie veiksmai kiekvienam politikui būtų politinė savižudybė, o ne
taktinis siekis plačiau supažindinti su savo veikla, didinti vykdomos Prezidento
politikos populiarumą bei ugdyti piliečių palaikymą. Taigi galima atsakyti, kad
“karas” tikrai nėra Prezidento veiklos tikslams pasiekti pasirinktas ir tinkamas
būdas, nes pagal apibrėžimą – bet koks karas su žiniasklaida Lietuvoje yra
pasmerktas pralaimėti ir neatneša Prezidento siekiamo rezultato – veikti drauge
šalies piliečių gerovei.

Antra, manykime, kad žiniasklaida logikos ribose hiperbolizavo Prezidento
veiksmus ir “karu” pavadino tokius veiksmus, kurie realiai vertintini ne daugiau
kaip “kerštas”, “atoveiksmis”, “spaudimas” ar pan. Ar tokius veiksmus galėtų
leisti sau valstybės vadovas? Atsakymas būtų analogiškas. “Spaudimas”, kaip tam
tikros srities valdymo priemonė, tinkama hierarchinėse ir biurokratinėse
struktūrose. Tuo tarpu pamatiniai žiniasklaidos veiklos principai Lietuvoje
atitinka demokratinės visuomenės reikalavimus ir jos “kontrolė” yra visiškai
neįmanoma. Priešingai, manytina, jog žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi
demokratijos sargu, atvirai kritikuojančiu visų valstybės valdžių veiklą. Todėl
bene aktyviausių savo kritikų kontrolė yra loginė klaida.

Trečia, nors tiesioginis spaudimas Lietuvos žiniasklaidai šiuo metu iš tiesų
būtų beprasmis, tačiau kartu verta analizuoti, kokios kitos įtakos gali lemti
vienokią ar kitokią visuomenės informavimo priemonių poziciją. Bene dažniausiai
Lietuvoje šiuo metu minimas (ir, logiška manyti, svarbiausias) yra finansavimo
kriterijus, kai pinigų stygių jaučianti žiniasklaida objektyvumą aukoja didesnių
finansinių srautų naudai. Tie srautai pasireiškia įvairiai: reklama,
įstatyminėmis nuolaidomis (pavyzdžiui, verta prisiminti konfliktą dėl kitokio
apmokestinimo sąlygų laikraštiniam ir žurnaliniam popieriui), netiesioginiais
susitarimais remti su žiniasklaidos priemonėmis susijusius subjektus. Šiuo
atveju verta atkreipti dėmesį į ES šalyse taikomus žiniasklaidos priemonių
koncentravimo apribojimus. Nors formaliai dabartinė žiniasklaidos grupių padėtis
dar neperžengia nustatytų reikalavimų.

Apibendrindamas norėčiau akcentuoti, kad “karas su žiniasklaida” tikrai
neįmanomas demokratinėje visuomenėje ir tokios beprasmės (neįmanomo rezultato
prasme) veiklos Prezidento institucija nevykdo. Tačiau konkrečių atvejų
nagrinėjimas Lietuvoje paprastai prasideda ir išvados daromos dažnai menkai
susipažinus su faktinėmis detalėmis, o kartu neįvertinus ir galimybės, kad
žurnalistai kartais iš tiesų rizikingai peržengia žurnalistinės etikos
normas.