Susitikimas su Audrone Nugaraite

Šiandien susitikau su Žurnalistikos instituto vadove docente Audrone Nugaraite ir pristačiau pradinę knygos idėją. Vertingos buvo pastabos, kurios leido susipažinti su esama situacija, padėjo įvertinti, kas ir kaip galėtų dominti ryšių su visuomene akademikus.

Vidurinis ne-išsilavinimas?

Kartais gyvenime esminius pokyčius pastebime tik tiesiogiai su jais susidūrę.
Va visai neseniai teko kaktomuša patirti, kad daugiau nei prieš dešimtmetį
Lietuvoje pradėta vykdyti švietimo reforma pradeda duoti vaisius. Gaila, kad
stebėdamas savo – eilinio piliečio – kasdienybę, lauktus pokyčius galiu įvertint
tik neigiamai.

Priklausau tai visuomenės kartai, kuri vidurinius mokslus pradėjo dar
“anuometinėje” santvarkoje, o baigė jau “naujoje”. Laimei, reformos iš pradžių
vyko labai palengva ir tik iš tiesų progresyviose mokyklų bendruomenėse. Todėl
galiu džiaugtis gavęs tikrai stiprų “vidurinį išsilavinimą” – moku ne tik
apskaičiuoti integralus, tačiau ir sėkmingai deklamuoju Lermontovo eiles ar
atskiriu grigališkąjį choralą nuo operos solistų arijų. Būtent tas platus
įgyjamų (žinių negeidžiantiems jų nesuteiks nė viena sistema) žinių spektras ir
buvo esminis “vidurinio išsilavinimo” požymis.

Kaip žinia, dabar turim profiliuotą vidurinį mokymą. Tai reikštų, kad
dabartiniai abiturientai turėtų išeiti jau gana stipriai orientuoti ir įgiję
gana geras savo srities žinias. Reformų ekspertai išmąstė, kad jaunuoliai
Lietuvoje labai paprasti ir juos galima suskirstyti į dvi grupes: “humanitarus”
ir “tiksliukus”.

Nediskutuosiu, ar iš tiesų visi žmonės gali būti tik dviejų rūšių. Smūgį iš
realybės gavau tada, kai su pora jau neblogų savo srities ekspertų – nors dar
studentų – pradėjau diskutuoti ne tik apie kasdienius rūpesčius, bet truputį
plačiau – apie pasaulį, apie jo sandarą, įvairių mokslų susidūrimus. Sunku
nupasakoti, koks nustebimas aplankė mane, kai suvokiau, kad su vienu jų
(“tiksliuku”) neturim galimybių susikalbėti ne tik apie rokoko stilių, jis
vargiai galėjo pasakyti, kuo gi pasauliui gyvenime padėjo Leonardo da Vinci,
nenutuokė, ką reiškia mano minėti “makiaveliški metodai”. Analogiškai kitas
(“humanitaras”) buvo visiškas profanas astronomijoje. Jau net nesitikėjau, kad
jam ką nors sakys mūsų bendros su Lenkija valstybės atradėjas Nikolajus
Kopernikas – pašnekovas nelabai suvokė, kodėl žvaigždės yra lygiai tokios pat
mūsų saulės.

Šiek tiek atsigavęs po pirmo įspūdžio pradėjau mąstyti ir netrukus viskas
sustojo į vietas. Mažų mažiausiai du iki tol nesuprasti gyvenimo faktai tapo
visiškai aiškūs. Abu jie susiję su Atviros fondo konkurse laimėta stipendija
vietoj lietuviškos 11-osios klasės mokytis atrinktoje Anglijos mokykloje.

Pirmasis įsimintinas faktas nutiko vos nusileidus Anglijoje. Būdamas gana
kalbus vos pasitiktas vieno mokytojo (istoriko), pradėjau jo klausinėti apie
viską – kas per mokykla, kur įsikūrusi, kada prasideda ir t.t. Likau visiškai
apstulbęs, kai į mano klausimą, koks apytiksliai gali būti atstumas nuo Londono
iki mūsų mokyklos, istorijos žinovas atsakė: “Nelabai žinau, silpnai išmanau
skaičius…”

Antroji aplinkybė, spėju, greitu metu gali tapti ir Lietuvos mokyklų
kasdienybe. Į Angliją atvykęs iš bene geriausios Lietuvoje KTU gimnazijos buvau
įpratęs dirbti ir mokytis visu tempu – iki 15 mokomųjų dalykų aukščiausiu
įmanomu lygiu (nors jau tuomet prasidėjusios pertvarkos dėl priverstinių B/A/S
lygių buvo įnešusios nereikalingos sumaišties). Tuo tarpu Anglijoje man išimties
tvarka buvo leista pasirinkti net (!) 4 mokomuosius dalykus. Visi
“standartiniai” britai įkanda tik 3, daugelis jų po mokyklos mokslų jaučiausi
“pervargę” ir metus iki universiteto nieko neveikia. Vėlgi nustebimas buvo
begalinis, kai anksčiau numatytų terminų dėl pojūčio, kad degraduoju, grįžęs į
Lietuvą suvokiau, kad mano lietuviai bendraklasiai tiek pasirinktose algebros ir
matematikos, tiek fizikos srityse yra pažengę daug toliau.

Norėčiau tikėti, kad mano pašnekovai, baigę reformuotą “vidurinį mokslą”,
buvo atsitiktiniai ir kad dėl to susidariau neteisingą įvaizdį. Norėčiau tikėti,
kad dabartinė švietimo sistema mūsų jaunimą ugdys puikia “nuolatinio mokymosi ir
kaitos” dvasia ir kad jiems nepritrūks “B lygiu” girdėtų žinių. Norėčiau tikėti,
kad ir ateityje “humanitarai” supras senoką juokelį “gal pavartokim CH3CH2OH?”.
Norėčiau tikėti, kad reformuotos vidurinio mokslo sistemos nereikės reformuoti
dar kartą.

It musę kandusi Lietuvos pilietinė visuomenė

Dar visai neseniai kartu su Lietuvos vadu triumfavęs Artūras
Zuokas vaikšto peilio ašmenimis. Ir ne tik už savivaldybės lėšas
kelionėmis į kaimyninę Lenkiją kurdamas savo Vytauto Didžiojo pasekėjo
įvaizdį. Vaikšto ašmenimis, nes paskutinių naujienų gūsis gali lengvai
užgožti visus tuos pasiekimus, kauptus per palyginti neilgą
administratoriaus-politiko karjerą.

Skaitau 2003 metų balandžio
mėnesio jaunųjų liberalų pranešimą jų interneto svetainėje: “Šimtai
vilniečių ir iš kitų miestų atvykusių žmonių šeštadienį plūdo į šalia
Prezidentūros esančią S. Daukanto aikštę, kur reiškė protestą prieš
Artūro Zuoko neišrinkimą Vilniaus meru. […] Tai nepaskutinė akcija,
vyksianti šeštadienį. Vilniuje, Rotušės aikštėje, 16 valandą rengiama
pilietinė akcija-koncertas “Prieš sąmokslą – už Lietuvą”. […] Žmonių
nepasitenkinimą sukėlė trečiadienį vykę mero rinkimai, kuriuose
liberalas A. Zuokas pralaimėjo socialdemokratui Gediminui Paviržiui”.

Tuos
įvykius apžvalgininkas Audrius Bačiulis savaitraštyje “Veidas” jau
vertino kaip pilietinės visuomenės apraiškas: “Dar svarbiau tai, kad
abiejuose mitinguose – tiek S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros,
tiek Rotušės aikštėje – masiškai dalyvavo jaunimas. Karta, gimusi dar
sovietmetyje, tačiau užaugusi jau laisvoje Lietuvoje, atėjo pasakyti,
kad senių politinės intrigos jai nusibodo. Tai taip pat esminis
reiškinys, rodantis, kad šalies politiniame gyvenime bręsta svarbios
permainos”. Dar džiugiau komentavo politologas Vytautas Radžvilas:
“Pats reikšmingiausias ilgalaikis padarinys yra tas, kad mūsų visuomenė
prabudo ar bent jau akivaizdžiai bunda. Tai reiškia, kad į politiką
ateis visiškai nauji veiklos ir pačių politikų pasirinkimo kriterijai”.

Džiugu,
kad trijų tūkstančių minia sugebėjo atsverti politikų sprendimus,
tačiau kaip ta minia būtų pasielgusi, jei būtų žinojusi apie bent dalį
dabar paviešintų “Rubicon” vadovų ir tuomet frakcijų nuomonei įtaką
dariusių politikų pokalbių?

Itin tragikomiškai skamba jaunųjų
antipopulistų anuomet skelbtas perspėjimas saugotis valdžios “kabinamų
makaronų”. Akciją organizavęs “antipopulistinis frontas”, kurio
įkūrėjais skelbėsi Lietuvos studentų sąjunga, Demokratinės politikos
institutas, Studentų teisininkų asociacija (ELSA), Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacija “RePublika”
ir kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos, turėtų rimtai
pasvarstyti, ant kieno “kabinamų makaronų” jie užkibo, kai “liko
nepatenkinti tuo, kad iš Vilniaus miesto mero posto nuverstas didžiulį
rinkėjų pasitikėjimą pelnęs Artūras Zuokas”.

Įdomu, kaip dabar
turėtų jaustis ir viešame koncerte Zuoką rėmę muzikantai. Štai Neda
Malūnavičiūtė “Lietuvos rytui” anuomet sakė: “Mes turėjome gerą merą,
kuris neteko posto dėl intrigų”. O kokią nuomonę turėtų pasakyti tame
pačiame koncerte dalyvavę “Rebelheart”, Povilas Meškėla, Luka, ŽAS,
“Skamp”, “G&G Sindikatas”?.

Viską dar būtų galima suversti
teisėsaugininkų sąmokslui, tačiau iš visų akcijų-koncertų kyšo
kažkokios kreivos ausys. Pavyzdžiui, tame pačiame mitinge Rotušės
aikštėje palaikyti A. Zuoko susirinkusiems “kažkoks jaunimas” dalijo
trispalves vėliavas, plakatai skelbė: “Vilniečių nuomonė svarbiausia –
už Artūrą!”, “Stagnacijai – ne!”, “Lietuvos jaunimas – už Zuoką”. Tas
pats bendražygis Eugenijus Gentvilas vėliau jau beveik viešai
atsižadėjo to paties A. Zuoko. Ar tik tai nėra nuolatinių kompromisų su
sąžine rezultatas? Dabar A. Zuoko Vilnių sveikinantys žodžiai “Sveikas,
Vilniau! Sveiki, vilniečiai! Sveiki, laisvo miesto laisvi piliečiai!”
skamba itin dviprasmiškai.

Ir tada belieka apgailestauti, kad
bent iki šiol ta taip trokštama pilietinė visuomenė tyli it musę
kandusi. O gal netyčia “ant ausų aptikusi makaronus”?