VRK ledkalnio problema – ne atskirų atvejų, o sistemos brokas

Jau pora savaičių Lietuva bando aiškintis, kuriame VRK stalčiuje guli kurio tyrimo ruošiniai. Iš tų žaliavų, kurias politinio teatro aktoriai maloniai traukia ir dalina priklausomai nuo meilių ir pykčių, gaunasi smagios temos, intriguojantys tekstai ir siūbuoja pasitikėjimas „mūsų jauna demokratija“.

Konsultuodamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą neišvengiamai esu šališkas. Tačiau 2012-2013 buvau liberalo Teisingumo ministro deleguotas VRK narys ir jau tada, prieš penkerius metus, kėliau esmines VRK veiklos ir sąrangos problemas, kurios šiandien vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Todėl netgi būdamas šališkas šiandien galiu priminti savo pristatymą žiniasklaidai 2012-ųjų lapkričio 6 dieną „Kas valdo Vyriausiąją rinkimų komisiją?“.

VRK problemas ir tada, ir šiandien galima jungti į 4 dideles grupes – politinių partijų deleguotų VRK narių veiklą nuolatinėje interesų konfliktų būsenoje, VRK analitinių ir tyrimų funkcijų parodiją, rinkimų teisinio reglamentavimo sistemos ydas, rinkimų apygardų ir apylinkių kompetencijos trūkumą ir interesų konfliktus.

Šiandien visuomenės dėmesys rinkimų prievaizdų kasdienybei vėl stebi atskirus atvejus, ignoruoja įsisenėjusias sistemos problemas ir veikiančio biurokratinio mechanizmo klaidas. Jas gerokai lengviau pastebėti, kai esi kažkiek gyvenimo matęs ir gali asmeniniu pavyzdžiu palyginti, jog VRK stalčiuose dūla gausybė svarbių ir neatsakytų klausimų.

Penki pavyzdžiai.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo Artūro Zuoko vadovaujama partija „Taip“. Visai šalia VRK centrinės būstinės prabangioje vietoje veikė visuomeninio judėjimo „Taip“ būstinė, kurią finansavo neaišku kas ir neaišku kaip. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu inicijuoti finansinį patikrinimą, klausimas atgulė į VRK stalčių.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo linksmas būrys dar nebaustos Darbo partijos kandidatų. Jos veidas – irgi linksmo būdo Viktor Uspaskich – kartu su Darbo partijos Seimo rinkimų kampanijos šūkiais ir medžiaga nuolatos šmėžavo vieno lyderiaujančio interneto portalo dešinėje. Pasirodė, kad tam naudotos ne tokios ir menkos Europos Parlamento nario veiklai skirtos lėšos, kas nėra įrašyta Lietuvos teisės aktuose kaip leidžiamas šaltinis. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu klausimą svarstyti posėdyje ir taikyti sankciją – pagal tuometinius teisės aktus, gal net šalinimą iš rinkimų – ir šį klausimą priglaudė VRK stalčiai.

Į tuos pačius Seimo rinkimus ta pati dar nebausta Darbo partija ėjo mojuodama neva nesusijusiais „balsas.lt“ leidinių grupės laikraščiais ir portalais. Kai vienas tos grupės žurnalistas viešai papasakojo, kad atlyginimą gauna vokeliuose ir juos jam dalina tos pačios partijos to paties linksmo veido lyderio dešinioji mergina, kilo nemažas šaršalas. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pastraipsniui sudėliojo tos žiniasklaidos grupės leidiniuose skelbtą paslėptą politinę reklamą, gavosi suma, gerokai viršijusi maksimalią politinei reklamai leistiną sumą (kas vėlgi būtų grėsę šalinimu iš rinkimų). Tačiau medžiaga ne tik surado VRK stalčių, bet tam VRK nariui administracija netgi pasakė nemokėsianti už šitą darbą, nes oficialaus pavedimo tokį tyrimą daryti… nebuvo!

2012 metais tos pačios dar nenubaustos partijos renginiai regionuose vykdavo smagiai. Ne tik su koncertais, bet ir su tos pačios partijos lyderio valdomų įmonių mėsos gaminių ir saldumynų degustacijomis. Žurnalistai netgi smagiai filmuodavo, VRK netgi buvo pradėjusi specialų tyrimą, tačiau ir tokio masinio dėmesio susilaukęs klausimas kol kas… laukia savo eilės VRK stalčiuje.

2012 metais rinkėjų balsų pirkimas buvo tapęs savotiška pramone ir netgi Konstitucinis teismas vėliau pripažino, kad net keli aritmetiškai išrinkti kandidatai tokiais tapo dėl esminės finansinės ar kitokios pagalbos rinkėjams apsisprendžiant balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tai tuo kartu išrinktų narių sąrašas pasikeitė, bet tolesnis atvejo įvertinimas, pavyzdžiui, skirstant valstybės dotacijų dydžius vis dar guli kažkuriame VRK stalčiuje.

Žinoma, gali būti, kad kažkur VRK viduje visi šie ir kiti klausimai yra prisimenami, jais įtemptai domisi ir nagrinėja slaptos darbo grupės ir, vos tik turės 100% aiškų atsakymą, kels ir nagrinės viešuose VRK posėdžiuose.

Tačiau gali būti ir kitaip. Tai tradicija, jog tyrimai VRK prasideda ir niekam neįdomu, ar jie kada baigiasi, nesilaikoma jokios sistemos, ignoruojama teisės aktuose numatyta tvarka, terminai. Tai situacija, kai nėra ir neformuojama jokia aiški praktika, vertinimo principai ir sprendimų gairės. Tai būsena, kai vienos ar kitos politinės partijos gyvavimas yra sprendžiamas ne teisės principais, o tiesiog „kaip išeis“, remiantis momentine nuotaika, subjektyviu „myliu-nemyliu“ ir ad hoc susidariusia VRK dauguma.

Ar tai leidžia dabartinė VRK formavimo tvarka, galiojantys teisės aktai? Deja, taip. Galiu tik priminti, jog praėjusiais metais Seimo neįtikino siūlymas depolitizuoti VRK sudarymą, dar kartą susitaikyta su nuolatinėje interesų konflikto būsenoje dirbančiais ir sprendimus priimančiais partiniais delegatais. Būtent šių – akivaizdžiai politiškai angažuotų – atstovų veikla sudaro prielaidas VRK veiklą sabotuoti, kelti abejones dėl visų vykdomų tyrimų (kokie ir apie ką jie bebūtų), sprendimus priiminėti ne pagal aiškius ir skaidrius teisės principus, o pagal politinę situaciją.

Tad galiu tik vėl, po daugiau nei penkerių metų grįžti prie savo siūlymų:

  1. VRK sudėtyje turi nelikti partijų deleguojamų atstovų;
  2. likę VRK nariai turi skaidriai deklaruoti galimus interesų konfliktus su politinėmis partijomis ir jų vengti;
  3. VRK turi tapti analitiniu rinkimų centru;
  4. būtina kodifikuoti visą eklektišką rinkimų organizavimo ir politinių partijų veiklos priežiūros teisinį reglamentavimą;
  5. bent dalis apygardų ir apylinkių darbuotojų turi būti nuolatiniai.

Komentaras paskelbtas interneto portale 15min.lt.

Kvaily, ateik padiskutuosim!

Šventinio laikotarpio metu teko įsivelti net į kelias diskusijas, kuriose pradėjo konkretizuotis nuojauta, kurią senokai nešioju savyje.

Socialiniai tinklai neskatina diskusijos, čia nesikeičiama idėjomis, o daugiausia erdvės užima pagieža ir kitaip galvojančio menkinimas.

Su visais savo privalumais socialinių tinklų platformos buvo kuriamos kaip greita ir atvira erdvė diskusijai. Iš esmės nuliniai įsitraukimo kaštai, minimalios (tik asmeninio laiko) dalyvavimo sąnaudos ir praktiškai neribota pasiekiama auditorija – tai toks viešosios erdvės pokytis, apie kurį demokratijos aušroje galima buvo tik svajoti.

Visgi, netikrų profilių ir jų skleidžiamų melagingų naujienų gausa pastaraisiais metais viską verčia aukštyn kojom – pažadas, jog čia, socialiniuose tinkluose, įmanoma vienas kitą priimanti ir pagarbi diskusija, virsta farsu, kai įsitraukdamas į diskusiją turi priimti kaip neišvengiamą faktą, jog racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje. Tai galioja iš esmės visų bent kiek didesnį visuomenės dėmesį sutelkiančių temų klausimams. Naujausiame „Wired“ numeryje (2018 vasario) tam skiriama itin daug dėmesio, rekomenduoju pradėti nuo pagrindinio straipsnio „It’s the (Democracy-Poisoning) Golden Age of Free Speech“.

Ką tokia praktika reiškia kiekvienam iš mūsų (o Lietuvoje – dar aštriau, nes dėl mažo lietuviškai kalbančių skaičiaus poveikis eksponentiškai didesnis):

  • socialiniuose tinkluose dominuoja neigiama informacija – todėl čia dalyvauti verta tik prieš kažką, telkiančios ir kuriančios iniciatyvos pasiseka tik tais atvejais, kai tai (vėlgi!) susiję su kažkokia nelaime – sveikata, gaisru ar pan.;
  • socialinių tinklų lyderiai iškyla ir lyderiauja vadovaudamiesi pačia blogiausia bulvarinės žiniasklaidos praktika – dėl natūralių ir objektyvių dėmesio telkimo mechanizmų socialiniuose tinkluose dominuoja tie personažai, kurie naudoja ribinius dėmesio telkimo mechanizmus kaip kad 3S – skandalai, sportas, seksas;
  • etika tampa kliūtimi į sėkmę – todėl socialinių tinklų platformos nuolaidžiauja ir taip netiesiogiai skatina naudojančius tokias technologijas, kurios tradicinėje žiniasklaidoje geriausiu atveju būtų pripažintomis „besiribojančiomis su etika“;
  • netaikomi jokie turinio kokybės kontrolės mechanizmai – jeigu tradicinė žiniasklaida vadovaujasi bent formaliai veikiančiais turinio peržiūros/kontrolės mechanizmais, tai socialinių tinklų turinys visiškai pavaldus klasikiniams propagandos filtrams – reklamos, savininkų interesų, informacijos šaltinių, ideologijos ir flako (informacinio triukšmo).

Visa tai mažina socialinių tinklų vertę ir verčia ieškoti bei rinktis alternatyvias komunikacijos platformas, būdus bei priemones. Suprantama, nėra kategoriško poreikio trinti „Facebook“ ar kitų tinklų paskyras, tačiau viltis čia pradėti demokratišką diskusiją ar rasti racionalių argumentų dingsta. Tokios erdvės lieka tik tiesmukos reklamos sklaidos priemone.

Ar drąsi ir protinga šiandien galėtų tapti turtingiausia lietuve?

Ar Lietuvoje turime socialines kopėčias, užtikrinančias jungtį tarp socialinės atskirties galų?

Pirmaisiais studijų metais VU Teisės fakultete mes labai greitai suvokėme vieną dalyką – tuo metu tarp abiturientų itin populiari ir prestižine laikyta specialybė jau buvo „nuvažiavęs traukinys“. Taip, teisininkų trūko, darbo pasiūlymai buvo lengvai pastebimi ir viliojantys. Tačiau… jau kažkur 2-3 kurse matėme vieną aiškią tendenciją – visos įdomiausios sritys, specializacijos buvo užimtos. Mūsų karta ne daug pavėlavo – tos taip trokštamos ir viliojančios vietos buvo užpildytos prieš 3-5, gal 7-8 metus, bet jų jau nebebuvo.

Liūdnai juokaudavome, jog advokatų kontorų ateitis mums jau nesišviečia, rinka užimta ir pasidalinta, banginiai aiškūs ir nediskutuotini. Mūsų kartos ateitis slėpėsi „antro lygio“ teisininkų grupėje – padalinių vadovų, galbūt atskirų šakų specializacijos (nišų) lyderystėje, tačiau ne vadovaujančiose pozicijose. Po mūsų ateinančios kartos jau galėjo tikėtis tik dar žemesnio lygio – padėjėjų, asistentų ir pan. techninio darbo – perspektyvų.

Vėliau, pradėjus dirbti ryšių su visuomene srityje, jausmas buvo labai panašus – viskas jau įvyko, kuoliukai sukalti ir pyragai pasidalinti kažkur 1995-2000 metais.

O gal tiesiog iniciatyvos trūkumas?

Žinia, byra ir kita argumentų grupė, kurioje telkėsi savigrauža ir/ar baimė rizikuoti. Taip, ir savo kartoje turiu puikių lyderių, kurie iškilo, jų pasiekimai žiba ir rodo pavyzdį, ne vienas ir ne du tikri teisės korifėjai, rodantys kelią ne tik Lietuvos, bet ir globaliu mastu. Yra bandančių pasistumdyti ir su RsV rinkos banginiais.

Atskira tema apie dvi specifines grupes, kylančias pagal giminystės arba draugystės/pasitikėjimo linijas. Kaip tarp medikų daug profesionalumą paveldinčių specialistų, taip ir tarp teisininkų yra tikrų giminės tradicijų. Panašiai ir su komandomis, kurias lyderis traukia paskui save (arba komanda stumia savo lyderį). Kita vertus, tokios „paveldimumo“ praktikos kol kas nesu pastebėjęs komunikacijos rinkoje.

Vidutinis TOP-100 turtingiausių lietuvių amžius

Prieš kelias dienas į rankas papuolė naujausias leidinys „TOP 500“, kurį vartydamas atkreipiau dėmesį į tą pačią problemą. Ją patikrinau Top-100 apimtyje ir gavau, kad iš 100 turtingiausių lietuvių:

  • vaikai (paveldėtojai) yra 9, lyderio draugai/komanda – 17;
  • tarp likusių 74 (iš jų 15-os amžių spėjau apytiksliai, nes informacijos nėra):
    • jauniausias 43 metų amžiaus (nevertinu Žydrūno Ilgausko su 42 metais);
    • vyriausias 75 metų amžiaus;
    • vidutinis šios grupės amžius – 56,6 metai;
    • visi šie asmenys – vyrai.

Tad koks tas „vidutinis“ Top-šimtuko lietuvis?

  • gimęs apie 1960 metus;
  • Perestroikos pradžioje jam buvo apie 25 metus;
  • 1990-aisiais jam buvo apie 30 metų.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šiandienos turtingiausi lietuviai pasinaudojo tarybiniu laikotarpiu sukauptu intelektu, žiniomis, patirtimi (dalis – ir užimtomis pareigomis ar valdytais ištekliais) ir režimo virsmo laikotarpiu ėmėsi rizikos, kuri tapo jų kapitalo pagrindu, o vėliau jiems jį pavyko sėkmingai auginti ir didinti.

Ir kaip tada turėtumėme vertinti dainos žodžius „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – ar tikrai šiandien gimstantys ar į rinką išeinantys jaunuoliai tikrai turi tokias pačias starto galimybes? Tai vienas įdomesnių socialinių kopėčių klausimų, į kurį aš neturiu lengvo ir aiškaus atsakymo. Žinau tik tai, kad socialinė atskirtis – pernelyg didelė, o štai LLRI ir kitų liberalų propaguojama ideologija „tu gali“ ir „viskas priklauso tik nuo tavęs“ pernelyg dažnai yra tik šūkis be turinio.

 

10 ar „kiek ten“ hektarų, kurių niekam nereikia

Kiekvienų metų lapkritį daugelis iš mūsų aplankome vietas, kuriose anksčiau praleisdavome daugybę laiko. Ir su kiekvienais metais atstumas didėja – atotrūkis tarp kasdienybės čia, mieste, ir ten, kaime, tampa ne tik pastebimas, jis tampa vieninteliu dar rišančiu saitu. Pakanka vos šimtą metrų išsukti iš vokiečių pinigais suremontuoto plento ir atsiduri kitame pasaulyje. Turi jis privalumų ir trūkumų, kiekvienam savaip tinkančių arba ne. Tačiau šis mano pastebėjimas apie kitką – apie sisteminį ir nacionalinio masto savęs apgaudinėjimą, neva Lietuvos regionus galima kažkokiu stebuklingu būdu prikelti.

Galėčiau lažintis, jog bent pusė Lietuvos turi po tuos kelis hektarus tėvų ir prosenelių žemės, kurios nieku gyvu neparduos, blogiausiu atveju išnuomos vietiniam ūkininkui.

Taip ir pas mus – geras šmotas (~10 ha) derlingos (Aukštaitijos masteliais) žemės, kurią kas nors nuosekliau dirbo dar iki Šleževičiaus bankų krizės. Bulvių sodinimai (su cepelinų baliais), svogūnų, kopūstų ir dar bile ko pseudo-komercinis auginimas – visa tai išėjo į užmarštį kartu su seneliais, ramiai gulinčiais artimiausio bažnytkaimio kalnelyje. Ir galėčiau lažintis, kad norintys nesunkiai apylinkėse rastų dar dešimtis (jei ne šimtus) panašiai kažko lūkuruojančių hektarų – užmirštų, tyliai apaugančių arba sąžiningai kartą ar pora per metus nupjaunamų (vardan ES išmokos už nieko nedarymą).

Galima būtų suprasti, jeigu mūsų giminėse nebūtų gyvenimo vėjų palaužtų – nieko nedirbančių, dažnai tiesiog alkoholiu ar kaip kitaip gyvenimą stumiančių. Tačiau anaiptol, niekam visa ši erdvė, visas šis palikimas nei įdomus, nei kelia norą kažkaip jį įdarbinti ir kažko siekti. Todėl tik stebuklu galima vadinti, kad tie pastatai – gyvenamieji ir ūkio – dar simboliškai stovi ir net po poros dešimtmečių primena, kad kažkas čia gyveno – ir visai neblogą gyvenimą.

Ir galiu lažintis, jog tai nėra tik mano vieno istorija – nėra ir nebus kam į mūsų kaimus grįžti gyventi. Vasara, savaitgalis – gal, bet ne daugiau. Bulvių auginti neapsimoka, o į lauko tualetą žiemos sekmadienio rytą visiškai nesinori.

Ir tada kyla klausimas – kuris pradeda girdėtis ir viešai – ką mes norim apgaudinėti, kalbėdami apie regionų politiką XXI amžiuje? Ar ne laikas išties pripažinti, kad investicijos į provincijų rajonų centrų trinkeles ar tuščius žvyrkelius yra tik mūsų noras išpirkti savo neįvardintą kaltę prieš paliktas šaknis? Tai pripažinus gerokai lengviau bus surasti tikrą, o ne butaforinę mūsų kaimo ateitį globalios Lietuvos pasaulyje.