„Galia ir tradicija. LDK giminių istorijos“ – pagaliau mūsų istorija ir „Facebook“ stiliumi

R.Petrauskas Galia ir tradicijaRimvydo Petrausko LDK istorijos populiarinimo darbas „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ yra tai, ko senokai laukiau iš šalies istorijos profesionalų. Tai bandymas prisiminti užmirštą istorikų luomo pareigą ne tik nuosekliai gilinti profesionalias žinias, bet tuo pat metu jas naudoti švietimui, mūsų pačių šaknų pažinimui.

Dešimtys įtraukiančių istorijų

Ši knyga – tai galimybė naujai pamilti savo praeitį. Nors laikau save istorijos mėgėju ir galiu be enciklopedijos lyginti Radvilas su Sapiegomis, tačiau šioje knygoje kas antrame skyriuje manęs laukė iki šiol negirdėtos įdomybės. Viduramžių riterių turnyrų pažibos, mokslo vyrai, religiniai fanatikai, neištikimieji ir neištikimosios, išduotieji ir išdavikai – tai tik keli pasakojimai, kurie įtraukė ir išlaikė įtampą iki pat paskutinio puslapio.

Ir tai tik pradžia – kiekviena istorija pagardinama išsamiu detalių šaltinių sąrašu, todėl atsiveria galimybė susidomėjusiems vienu ar kitu vingiu lengvai keliauti ir kasti gylyn savarankiškai – šiais laikais tam pakanka Google paieškos ir vienos kitos didesnės torrent bibliotekos.

Šios knygos privalumas – informacijos dozavimas. Tai knyga, kurią galima perskaityti vienu ypu, tačiau nekyla problemų, jeigu ją skaitysi po keletą puslapių ar po pora skyrių – žinios įtraukia, istorijos nuosaikiai ne per ilgos, tarsi pritaikytos XXI amžiaus socialinių tinklų stilistikai. Imi įdomybę – še tau įrašas, tikrai sudominsiantis daugybę bendraminčių.

Naratyvai (pasakojimų gijos) valstybės propagandai

Galbūt dar svarbiau, jog autoriaus surinkti pasakojimai – tai nacionalinių istorinių mitų ruošiniai. Būtent istorikai turi pakankamai informacijos apie tai, kokie įvykiai buvo pagrindinių istorijos dramų pagrindu. Tačiau visa tai reikia paruošti ir pateikti eiliniam piliečiui – čia kamuolys atsiduria jau kultūros, švietimo, jaunimo, bendrai komunikacijos ir kitų sričių profesionalų rankose, kurie iš pradinio istorijų vaško turi lipdyti jau kasdienius veiksmų planus savo darbų baruose.

Šiais laikais tokios istorijos tampa itin svarbios dėl savo taikymo galimybių strateginės komunikacijos srityje. Knygoje pateikiamų personažų gyvenimo istorijos – tai puiki medžiaga braižant „Lietuvos CV“ rėmus ir vėliau juos pildant turiniu. Savo laikmečių lyderiai gali ir turi tapti kasdienio Lietuvos piliečio savimonės vaizdiniais. Kaip tai pasiekti – vėlgi uždavinys patriotiškumo ugdymo darbuotojams.

R.Petrauskas Lietuvos diduomenė
Būtina tiesti tiltus su šiandienos Baltarusija ir Lenkija

Skaitant knygą įspūdingai atsiveria LDK elito atstovų minties polėkio plotis. Jis ne tik įspūdingas savo galimybėmis, tačiau kartu iškelia ne ką mažiau svarbius klausimus. Tarp tokių pasikartojanti nuoskauda – kodėl šiandien nesugebame kartu džiaugtis šiais herojais, kodėl bendrus istorijos populiarinimo projektus su Lenkija, Baltarusija, Latvija, Ukraina, net Karaliaučiumi galime skaičiuoti ant rankos pirštų?

Neatsiejama nuo pamatinių tyrimų

Istorijos populiarinimas neįmanomas be nuoseklių fundamentalių mokslo tyrimų, kurie po kruopelytę atranda ir sudėlioja praeities paveikslą. Rimvydo Petrausko atveju – tai leidyklos „Aidai“ dar 2001 metais išleista „Lietuvos diduomenė“, kurią galima pavadinti ne tik naujosios knygos pirmtake, bet ir savotiška to paties turinio hardcore versija. Būtent tai buvo tikra LDK šaknų enciklopedija – ankstesnis ir gerokai išsamesnis autoriaus darbas, be kurio, matyt, sunkiai būtų galėjusi pasirodyti ir naujoji knyga.

Silva Rerum I-III: lengvas būdas žvilgtelėti į Lietuvos Aukso amžių

SilvaRerum_300pxMėgstu ir domiuosi Lietuvos istorija, tačiau „Silva Rerum“ suteikė retą (jeigu ne unikalią) progą pasinerti į kasdienybės turinio stokojančių datų, įvykių, asmenų virtinę, kurios ašis – mūsų Vilnius, mūsų Žemaitija, mūsų Nesvyžius. Būtent tas užpildas – iki smulkmenų stebinančios detalės, jų visuma ir iš to gimstanti nuotaika bei sukurtos realybės jausmas yra bene daugiausia įspūdžių paliekanti teksto magija. Tai puikiai veikianti laiko mašina, leidžianti su stiklu tauraus gėrimo (arba ir be jo) nerti į tikrąją Lietuvos praeitį.

Todėl „Silva Rerum“ trilogija privalo būti ekranizuota. Kartu ši užduotis – tai šiandien neįveikiamas iššūkis. Net ir dešimtimis kartų didesnius (nei lietuviški) kino projektų biudžetus valdantys lenkai paslysta ir pagamina tokius niekalus kaip „September Eleven 1683“. Esu bandęs sudarinėti bent netiesiogiai Lietuvos praeitį atvaizduojančių filmų sąrašą, tačiau daugelis iš jų – arba gerokai technologiškai nusenę, arba turinio šlamštas. Tiesa, bene pusė jų pastatyti pagal Henryk Sienkiewicz kūrinius, kurie jau visiškai atitrūkę nuo nūdienos reikalavimų ir naudingi tik kaip romantizmo paminklas. Todėl „Silva Rerum“ ateitis privalo būti kino teatre. Pirmosios trilogijos knygos sėkmė Lenkijoje leidžia tikėtis, kad tai galėtų būti dviejų, o gal net ir trijų (su Baltarusija) bendras projektas.

Nesu literatūros žinovas, todėl galiu klysti, galbūt yra kitų darbų, kurie profesionaliai nukeltų į LDK Aukso amžių. Tokių kūrinių badą kartais galima malšinti tik to laikotarpių lyderių biografijomis. Tarp tokių atmintyje kaip įdomiausia iškyla iš lenkų kalbos išversta ir 2000 metais leidyklos „Vaga“ lietuviškai išleista Jonušo Radvilos istorija (Henryk Wisner, Jonušas Radvila (1612-1655)).

Kuo stiprūs Kristinos Sabaliauskaitės tekstai?

Nuo pat pirmųjų eilučių iki pat trečiojo tomo pabaigos nėra jokių abejonių – autorė yra gyva meno istorijos žinių enciklopedija, kuri turi retą dovaną apie tai pasakoti suprantamai ir paprastai. Kartais atrodo, kad knygoje tiesiog privalo būti ne tik išnašos su įvairių tik istorijoje likusių terminų paaiškinimais, bet ir privalomos iliustracijos, kuriose mažiau su Lietuvos istorija susipažinusiam galima būtų vaizdžiai parodyti, kaip atrodė anuometinių bajorų apranga, papročiai ar daiktai. Skaitant kartais tiesiog kildavo noras šalia atsivertus turėti ir nepakeičiamąją, deja, šiemet jau išėjusios Marijos Matušakaitės „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“.

Visus romanus jungia panašus teksto stilius – barokiškai ilgi sakiniai, kartais užimantys net po pusę puslapio, lėtai ir sunkiai virškinamas žodynas, jokios tiesioginės kalbos, o tik pasakojimas vos ne trečiuoju asmeniu. Toks rašymo būdas turėjo būti iššūkis ne tik rašytojai, bet ir redaktoriams, o ką jau kalbėti apie vargšus vertėjus (šiuo metu išversta jau į latvių, lenkų, turkų kalbas).

Autorė dėstymas paremtas trimis realiais LDK lūžių laikotarpiais – Aukso amžių užbaigusį Tvaną, 1707-ųjų marą ir badmetį, XVIII amžiaus vidurio Vilniaus gaisrą. Natūralu, kad užvertus paskutinį trilogijos puslapį kyla klausimas – kada bus ketvirtoji dalis apie Norvaišų likimą LDK subyrėjimo, padalijimų laikmečiu? O verslo logika reikalauja klausti – kada sulauksime istorijos priešistorės, pavyzdžiui, Norvaišų nuotykių Maskvoje XVII a. pradžioje? Giminė – kaip istorijos jungiančioji linija – lengvai leidžia plėtoti pasakojimą, jį papildyti naujomis spalvomis, akcentais, ieškoti naujų draminių elementų ir jų sprendimų.

Ar galima tobuliau?

Pirmajame trilogijos tome įpinta Radvilo Jonušos Kėdainių sutarties versija iki galo neišvystyta – kol kas ji paliekama „snaudžiančios plėtojimo galimybės“ erdvėje, gal net galima supykti, jog ji virsta prisitaikėliško silentium est aureum išraiška. Kartu šis virsmas taikliai kuria bendrą „judėjimo žlugimo link“ atmosferą. Už viso to stovinti bajorų demokratija, politinės diskusijos lieka už širmos.

Knygoms pasirinkti valstybės gyvenimo lūžio momentai palengvina autorės užduotį – lūžiai savaime iškelia moralines dilemas, reikalauja herojams rinktis, kurioje jie pusėje. O kaip jie gyvena ramiais laikais? Kokie iššūkiai, klausimai ir rūpesčiai kankina tada, kai nieko nevyksta?

Meno, dailės, architektūros detalumas trilogijoje kartu išryškina baltas dėmes kitose srityse – verslas, ūkis, buitis, pramogos, kasdienybė lieka tik aptarnaujančiais ir nieko nesprendžiančiais dalykais. Lygiai taip pat karyba virsta tik nykiu lietuvio-ruso išgėrinėjimo Biržuose parodija. Ir jeigu trečiojoje knygoje herojaus ūkiškumas tarsi reikalauti daugiau įžvalgų ir įdomybių, tačiau pasakojimas užsibaigia meilės klausimais.

Antrojo tomo pabaigoje autorė gana įdomiai bando aiškinti bajorų luomo dalią visuomenėje. Nesiveliant į diskusiją, ar iškelta versija atitinka laikmetį, galima tik pastebėti, jog šis dialogas išryškina kitą visos trilogijos pasakojimo būdą – tai yra „vidurinio visuomenės sluoksnio“ požiūris į istoriją ir valstybės lūžio momentus. Čia tik epizodais galima aptikti ir tik netiesiogiai susidaryti įspūdi, kaip įvykius vertina esantys gerokai žemiau arba aukščiau visuomenės luomuose.

Tačiau šios mano priekabės nėra trilogijos trūkumas, o tik noras, kad tokių kūrinių būtų daugiau.

Rašės miško žydai – ne šių metų, ne šios kartos Utenos istorija

Trumpai apžvelgsiu po 3 pagrindines Utenos interneto naujienų svetainių žinias.

Utenos rajono savivaldybė
Utenos rajono savivaldybė (utena.lt)
  1. Valstybės ir savivaldybių tarnautojų gebėjimų stiprinimas deinstitucionalizacijos srityje
  2. Utenoje vieši garsus Rytų kovos menų treneris Chico Mendes
  3. Taikos gatvės 7, 9, 11 ir 17 daugiabučių modernizavimo procesas startuoja su 25 procentų nuolaida rangos darbams
Utenos muziejus
Utenos muziejus (utenosmuziejus.lt)
  1. 2016 m. liepos 8-17 d. trečiasis tarptautinis Marianos Veriovkinos simpoziumas
  2. 2016 m. liepos 5–25 d. paroda „Žydinčios šakelės“
  3. 2016 m. birželio 16–liepos 30 d. V. Valiušio keramikos muziejuje respublikinė Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių kūrybos paroda
Utenos muziejuje 2015-2016 metais organizuotos parodos.
Utenos muziejuje 2015-2016 metais organizuotos parodos.

 

Utenos kultūros centras (utenoskc.lt)
Utenos kultūros centras (utenoskc.lt)
  1. Koncertinė ir pažintinė kelionė
  2. „Le Liūnė“ vaidins regioniniame ture
  3. Prekybininkų ir tautodailininkų dėmesiui!

Artimiausi renginiai:

  • 2016 rugpjūčio 23: Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos minėjimas. Koncertas (17:30)
udiena.lt
Utenos diena (udiena.lt)
  1. Padėkų ir apdovanojimų liūtis – Vyžuonų miestelio 610 jubiliejuje
  2. Svečiai iš Vilniaus patiesė uteniškius
  3. Avarijoje susidūrė dvi moterys

Renginių kalendorius:

  • 2016-07-31, Sekmadienis – renginių nėra.
  • 2016-08-07, Sekmadienis – renginių nėra.
  • 2016-08-29, Pirmadienis – renginių nėra.
utenoszinios.lt
Utenos apskrities žinios (utenoszinios.lt)
  1. SLAUGYTOJAS NEPYKSTA ŠAUKIAMAS „BROLIUKU“
  2. JAU IR PARDUOTUVĖSE REIKĖS RODYTI ASMENS DOKUMENTĄ
  3. SAULIUS KROMALCAS: „ŽMOGUS TURI DARYTI TAI, NUO KO DAINUOJA DŪŠIA
utenainfo.lt
Utenos turizmo informacijos centras – Renginių kalendorius (utenainfo.lt)
  1. Liepos 31 dieną – nieko.
  2. Rugpjūčio 7 dieną – nieko.
  3. Rugpjūčio 29 dieną – nieko.

O tuo metu Karl Jäger ataskaitos 2 psl. parašyta, jog 1941 metų liepos 31 dieną Utenoje nužudyti 256 asmenys – žydų tautybės 235 vyrai ir 16 moterų. Taip pat 4 lietuviai komunistai ir vienas „zweifacher Raubmörder“. Tai buvo pirmoji (iš trijų aną vasarą) masinio Utenos žydų žudymo diena…

Lithuanian “skeleton in the closet” – Holocaust of local jews in 1941

Skeleton in the closet is an idiom used to describe an undisclosed fact about someone which, if revealed, would have a negative impact on perceptions of the person; such as having a corpse concealed in your home long enough for it to decompose into bones.

That idiom is widely used iskeleton in the closetn PR industry, especially during communication audit, when situation SWOT is being produced. Skeleton might be a real yet undisclosed weakness or potentially dangerous outcome (threat) of some major forces. In both ways the information would start the process, which could evolve into a substantial crisis situation.

Lithuanian skeleton

During 1941 most (90-95 percent) of Lithuanian jews (due to various studies – 160-190 thousand persons in total before the end of WWII) were murdered in an organized extermination process, orchestrated by Germans and frequently implemented by local Lithuanians.

As today the process to identify and put to the trial participants of the process is far from finished. Moreover, it is almost stalled and it has become almost impossible to finish it due to high public resistance. Soviet propaganda frequently associated Nazzi collaborators and post-WWII freedom fighters. Without a transparent investigation process the border line between freedom fighters and support for the Nazzi regime remains unclear.

Uncertainity about the level of misconduct of later (post-WWII) freedom fighter puts a shade on all of them making it impossible to differentiate and judge accordingly.

The skeleton process, which weakens international image of Lithuania:

  • Lithuanian heroes of post-WWII resistance are intermixed with those involved in extermination of local Jews population.
  • International investigation processes are usually portrayed in Lithuania as Russian interference and incentive to achieve defamation of Lithuanian freedom fighters.
  • Meanwhile international community cannot understant, why the search for Nazzi collaborators is stalled and has no clear finish line.
  • The process remains in a “paused” status, when Lithuanian side treats all related questions as a threat against freedom fighters and it’s independence in general. At the same time such a position is incompatible with a clear understanding of the process in question, all true freedom figthers are put into the shade of those, who were simply hiding from the trial for murdering jews.

Cleaning up & prevention

The only way out is to start a thorough investigation, identify those potentially participating, put those still alive into the trial. There will be no excuse or comfort for those murders. But future generations would be freed of accusations on covering mass extermination of local neighbours.