Zigmantas Sierakauskas – iššūkis etninės Lietuvos idėjai

Artėjant simboliniam valstybės atkūrimo šimtmečiui likimas šyptelėjo ir mūsų archeologai iš mirusiųjų prikėlė Zigmantą Sierakauską. Nacionalistams iš to vienas vargas – kaip į siaurą lietuviškos tautinės valstybės idėją (o juk šimtmetis!) įpinti lenkiškos kilmės (herbas Dolenga) bajorą, jo gimtinę Volynėje (šiandien – Ukraina), penkiolikos metų karjerą caro kariuomenėje nuo eilinio iki pat Generalinio štabo Peterburge, įvairių formų politinius kūrinius, kuriuose apie lietuviškumą – dažnai nė žodžio? Ir tuo pat metu – prisijungimą prie 1863-iasiais prasidėjusio sukilimo imantis pagrindinio karo vado Lietuvoje pareigų?

Kai liepą visus menančius Abiejų Tautų Respubliką pasiekė žinia apie likimo dovaną ant Gedimino kalno, dažnam su istorija menkai ryšių teturinčiam kraštiečiui kilo abejonė – apie ką čia kalbame? Taip, buvo kažkokie sukilimai, kažkuriame iš jų buvo vietinė Žana d‘Ark – Emilia Platerowna (būtent taip ji pasirašinėjo savo laiškuose), kito vadas buvo Tadas Kosciuška. Visi jie baigėsi be apčiuopiamų rezultatų (jeigu rezultatais neskaitysim formalaus valstybės tęstinumo užbaigimo ir sisteminio katalikybės židinių uždarinėjimo bei sisteminės piliečių rusinimo politikos).

Labiau dėmesingi istorijos mokytojai turėjo susigūžti nuo tokios likimo dovanos. Kaip į supaprastintą etninės lietuvių valstybės šimtmečio idėją integruoti Zigmanto Sierakausko istoriją apeinant LDK bajorijos liekanų sunaikinimą „smetoninėje“ Lietuvoje – nacionalinėje valstybėje etniniais pagrindais (tuokart pagal nutylėjimą dar kenčiant žydus)? Besidomintiems turėtų kilti klausimas – kaip XXI amžiuje paaiškinti „baltųjų“ ir „raudonųjų“ politines kovas sukilimo metu? Kurioje valstybinių nuopelnų lentynoje mes šiandien saugome tų kovų dalyvių pasiaukojimą ir atmintį? Kurioje lentynoje guli plati „tarybinė“ istoriografija, Sierakauską, Kalinauską ir kitus sukilimo lyderius dariusi valstiečių kovos prieš carą lyderiais? Pabandykime padėti ir jiems, ir sau.

Per trumpa tarnystė Lietuvai

1863-iųjų sukilimas Lietuvoje prasidėjo sekant įvykius Lenkijoje ir Lietuvos provincijos komitetui vasario 1 dieną paskelbus įvedant savo valdžią. Tarp vietinių pasipriešinimo lyderių nesant patyrusių kariškių nekilo ginčo (skirtingai nuo kitų organizacinių-politinių klausimų), jog sukilimo karo vado pareigos turi atitekti aktyviam caro karinių pajėgų Generalinio štabo kapitonui Zigmantui Sierakauskui, dar pirmųjų studijų metais (1845-1848) Peterburge pradėjusiam burti lenkų kilmės studentus ir inteligentus.

Zigmantas Sierakauskas iki 1863 m. sukilimo
Pagal straipsnių rinkinį „За нашу и вашу свободу. Герои 1863 года” (sud. Владимир Анатольевич Дьяков)

  • 1826 m. gegužės 31 d. tapo Ignacijaus ir Fortūnatos Moravskos Sierakauskų pirmagimiu.
  • 1831 metais tėvas išėjo į sukilimą ir negrįžo. Vėliau Zigmantas rašė: „Aš, vyresnėlis, jau nepamenu tėvo – motina dar jauna liko našle ir savo darbu išlaikė savo mamą, mūsų senelę, ir mus tris“.
  • 1838-1843 metais mokėsi rusų gimnazijoje Žytomyre (šiandien – Ukraina) ir ją baigė su sidabro medaliu. Dar paskutinėse gimnazijos klasėse pradėjęs dirbti korepetitoriumi tuo vertėsi ir vėliau.
  • 1845 metais įstojo į Peterburgo universiteto Fizikinį-matematinį fakultetą. Čia įsitraukė į lenkų inteligentijos ir studentų veiklą. Aktyvi veikla supažindino su Pranciškum ir Aleksandru Dalevskiais – vienais iš būsimos „Lietuviško jaunimo sąjungos“ lyderių. Šios sąjungos padaliniu tapo ir Sierakausko aplinka Peterburge.
  • 1848 metais prasidėjus revoliuciniams judėjimams Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje ėmėsi misijos susisiekti su generolu Juozapu Bemu ir jo lenkų legionais, neva jau žygiuojančiais iš Austrijos Lenkijos link. Tačiau balandžio 21 dieną jis buvo sulaikytas Volynės pasienio miestelyje, o gegužės 20 dieną jau iš sostinės išsiųstas į Orenburgo karinį korpusą.
  • Karinė tarnyba: Novo-Petrovsko (dabar Aktau Kazachstane) tvirtovėje (iki 1849-ųjų rugpjūčio), Uralske (iki 1850-ųjų rudens), Orenburge (į jį grįžo jau kaip puskarininkis), Ak-Mečet (dabar Kyzylorda Kazachstane) tvirtovėje (nuo 1854 metų). 1856-ųjų vasario 16 dieną suteikus karininko laipsnis Sierakauskas paskirtas į Bresto pulką, tačiau Orenburgo korpuso vado rekomendacija leido Peterburge pakeisti sprendimą ir Sierakauskui leista stoti į Generalinio štabo akademiją.
  • 1856 metų rudenį pradėjo rašyti į revoliucines demokratines idėjas skleidžiantį žurnalą „Sovremenik“ (rus. Современникъ), kurį redagavo Nikolajus Černiševskis.
  • 1860 metais viešėdamas Vilniuje susipažino su būsima žmona Apolonija iš Dalevskių (vedė ją 1862-ųjų rugpjūčio 11 dieną Kėdainiuose).
  • 1860 metais išvyko į pirmąją komandiruotę po Europą, kur Londone dalyvavo IV-ajame Tarptautiniame statistikos kongrese, jame kėlė klausimus apie carinėje kariuomenėje taikytų kūno bausmių blogą įtaką karių ugdymui.
  • 1861 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais vykdė Vilniaus karinės apygardos tvirtovių apžiūrą.
  • 1862 metais caro aplinkai parengė istorinę apybraižą „Lenkiškas klausimas“ (rus. „Вопросъ Польский“, viešai publikuota tik 1888 metais), kurioje analizavo rusų ir lenkų tautų ryšius, vertino Vilnių ir Kijevą kaip tarpininkus ir rišančiąsias grandis tarp Maskvos ir Varšuvos. Jo vizijoje reali federacija ir teisės spręsti suteikimas autonominiams subjektams būtų leidęs realiai, o ne jėga sujungti šias kaimynines tautas.
  • 1862 rugpjūčio-gruodžio mėn. antroji komandiruotė (kartu su žmona) į Europą.

Lemtingų metų kovo pabaigoje pasiėmęs atostogų neva „išvykai į užsienį“ Zigmantas Sierakauskas atvyko į Vilnių, kur ne tik bendravo su politiniais sukilimo vadais, bet ir tarėsi su caro tarnautojais kaip karinis patarėjas. Išlikę pasakojimai, kaip sukilimo vadų susitikime visus šokiravo pranešdamas ką tik grįžęs iš Vilniaus karinės apygardos vadų pasitarimo. Informacinių karų laikmetyje galėtume ir suabejoti, bet tarkime, kad tai buvo nutrūktgalviškas karo vado bandymas asmeniškai vykdyti kontržvalgybos misiją, o ne dvejonės dėl pasirinkto kelio perspektyvų.

Z.Sierakausko sukilimo kovos planas

Sukilėlių karininkams Z. Sierakauskas išdėstė sukilimo kovų planą: pritraukiant į sukilimą kuo daugiau žmonių, iš Kauno gubernijos sukilėlių pajėgų suformuoti sukilėlių kariuomenės branduolį, apmokyti jį, žygiuoti į Šiaurės Rytus link Daugpilio ir pulti ten esančią tvirtovę. Su vietos karininkų pagalba perėmus tvirtovės kontrolę, apsirūpinti ginklais bei amunicija ir tvirtovę padaryti užtvara rusų kariuomenei žygiuoti į Lietuvą. Pradžioje numatyta žygiuoti į Anykščių miškus, ten surinkti visas sukilėlių pajėgas. Karo vadas tuo metu tikino, kad po kokio mėnesio sukilėliams padės karą prieš Rusiją pradėsianti Prancūzija ir Anglija.

Dvarininkų politinę liniją atstovaujantis Jokūbas Geištoras savo prisiminimuose rašo, jog jau balandį Zigmantas Sierakauskas ėmėsi aktyvių sukilimo pajėgų formavimo veiksmų. Atsižvelgiant į paramą pasipriešinimo idėjoms (o jos labiausiai remtos tuometinėje Kauno gubernijoje, t.y. šiandienos Žemaitijoje ir šiaurinėje Aukštaitijos dalyje) karinių dalinių formavimas prasidėjo Kėdainių-Kaišiadorių regione. Per mėnesį suformuota iki 2,5 tūkst. pėstininkų siekusi karinė grupė aktyvius veiksmus pradėjo balandžio pabaigoje, kai laimėjo keletą smulkių susidūrimų (pavyzdžiui, balandžio 21 dieną – Genėtinių mūšį).

Zigmanto Sierakausko vizija rėmėsi idėja, jog Kauno gubernijoje, Kurliandijoje (dabartinės Latvijos pietuose) ir net dabartinės Baltarusijos šiaurinėse teritorijose įmanoma įskelti pakankamai nepriklausomų sukilimo židinių. Deja, tokia sukilimo plėtros buvusios LDK regionuose strategija neteko prasmės, kai žlugo planas iš Londono sulaukti Teofilio Lapinsko vadovaujamų pusantro šimto savanorių su 10 tūkst. graižtvaninių šautuvų-muškietų ir 1 mln. pistonų. Sierakauskas planavęs šios paramos sulaukti Kurše, tačiau misija nepavyko laivui su amunicija nuskendus. Tarybinėje istoriografijoje buvo laikomasi nuomonės, jog ši Jungtinės Karalystės iniciatyva buvo dalis platesnės britų politikos remti sukilimus carinės Rusijos viduje, siekiant atitraukti caro strategų dėmesį nuo potencialių tiesioginių konfliktų. Tačiau dabar rasti dokumentai, jog tokią sutartį su tiekėju iš Belgijos buvo sudaręs Lietuvos provincijos valdybos skyrius.

Antrajame susirėmime prie Medeikių (balandžio 25 dieną) sukilimo karo vadas buvo sužeistas. O gegužės 7-9 dienomis vykusios kautynės miškuose prie Biržų baigėsi sukilimo karinių pajėgų sutriuškinimu ir pagrindinių vadų (įskaitant ir Zigmantą Sierakauską) paėmimu į nelaisvę.

Ruso karininko reportažas apie sužeisto Z. Sierakausko gabenimą į Vilnių
Versta iš Aleksandro Herceno raštų 17 tome perspausdinto „С.-Петербургскія Вѣдомости“ straipsnio

…Mums priartėjus prie miško ir jojant žingine pribėgęs puskarininkis sako: „Jūsų kilnybe, užpuolimo atveju įsakysite durti?“
– „Kas per Azija, – sušuko Sierakauskas. – Klausinėti garsiai tokių įsakymų!“.
Aš atsisėdau į jo vežimą ir paaiškinau, kad kareiviai nelaiko jų karo belaisviais, o plėšikais – ir ne be pagrindo. Mes įsikalbėjome. „Aš išėjau iš Kauno su trimis žmonėmis, – pasakojo Sierakauskas. – Per neilgą laiką pas mane susiformavimo tūkstantinė grupė. Mūsų žygis po Žemaitiją buvo triumfališkas: c’était une protestation sanglante! (pranc. tai buvo kruvina protesto išraiška) Visur mus sutikinėjo kaip šeimoje. Valstietės vedė savo sūnus, tačiau mes neėmėme – pas mus ir be jų buvo pakankamai“. Neišlaikiau ir pasakiau jam, kad tai netiesa, kad mes ėjom žingsnis po žingsnio ir visur matėme baisius šaikos pėdsakus ir nelaimingą liaudį.
Jis ir čia paaiškino: „Mes sąmoningai kalbėjom valstiečiams, kad jie skųstųsi mumis – to reikėjo, kad jūs jų neliestumėte“. Staiga iš miško išėjo keletas maištininkų ir akimirkai tai sukėlė mums abejonę. Tačiau netrukus jie pradėjo mojuoti konfederatkėmis (sukilimo kepurėlės) kaip nuolankumo ir noro pasiduoti ženklą, o kelyje pasitaikę pora kazokų juos atvedė. Vienam buvo 17 metų, sužeistas į ranką. Aš paklausiau jo, ar savo valia buvo prisijungęs.
„Ne, – atsakinėjo tas. – Mano tėvą norėjo pakarti, jeigu neisiu“. Sierakauskas susimąstė, o po to pasakė: „Jis meluoja“. „Sierakauskai, kokią visgi naštą jūs ėmėte ant savo sąžinės, kiek dabar, jūsų malone, nelaimingų!“. „Nieko, – atsakė jis. – Tai kruvini grūdai, kurie vėliau duos baltus žiedus; reikia, kad Lenkija duotų apie save žinoti, kad jos neužmirštų“.

Nors sukilimo partizaninė veikla LDK teritorijoje tęsėsi iki pat 1864-ųjų, tačiau aktyvus ir atviras pasipriešinimas buvo neutralizuotas, o viešas sukilimo vadų korimas Vilniuje (Zigmantas Sierakauskas pakartas birželio 27 dieną) tapo ir simboliniu, ir esminiu pasipriešinimo sutramdymo lūžiu. Visi sukilimo liudininkai sutaria, jog po Sierakausko pralaimėjimo sukilimas Lietuvoje iš esmės virto partizaniniu karu be vilties jėga išspręsti konfliktą.

Kiti „baltieji“, kiti „raudonieji“?

Tarybinės propagandos užauginta šiandienos Lietuva žino tik vieną „baltųjų“ ir „raudonųjų“ kovą – tai 1917-1922 metais po carinio Rusijos režimo griūties dabartinės Rusijos Federacijos centrinėje dalyje prasidėjusį civilinį karą tarp diktatūrą įvedusių komunistų bolševikų („raudonųjų“) ir kitų demokratinį ar carinį režimus palaikiusių politinių jėgų („baltųjų“).

Tačiau 1863-iųjų sukilime Lietuvoje dėl įtakos varžėsi visiškai kiti „baltieji“ ir „raudonieji“. Sąlyginai šias grupuotes galima susieti su dabar naudojamu dešinės-kairės skirstymu, „baltuosius“ susiejant su stambiuoju kapitalu ir konservatyvia pasaulėžiūra, o „raudonuosius“ – su radikalių visuomenės permainų programą skelbiančiais kairiaisiais judėjimais. Todėl savaime suprantama, jog „baltųjų“ grupėje dominavo didelį turtą sukaupusių bajorų, pramonės magnatų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Jų programa orientuota į dialogą su carine valdžia, dalinių nuolaidų reikalavimą. Tuo metu „raudonųjų“ darbotvarkė rėmėsi į radikalų, karine jėga paremtą konfliktą ir visapusišką ryšių su cariniu režimu nutraukimą, reikalaujant krašto nepriklausomybės 1772 metų LDK sienose. Šioje politinėje grupėje dominavo smulkesnieji bajorai, mažesnį turtą sukaupę intelektualai ir todėl ji gerokai stipriau rėmė didžiosios visuomenės dalies – valstiečių – laisvinimo ir švietimo idėjas.

Artur Grottger paveikslų ciklas „Lituania“ 1864-1866
I. Giria – II. Ženklas – III. Priesaika – IV. Mūšis – V. Dvasia – VI. Regėjimas

I. Puszcza   II. Znak   III. Przysięga

IV. Bój   V. Duch   VI. Widzenie

Kaip savo dienoraštyje užrašęs jau minėtas vienas iš „baltųjų“ grupuotės lyderių Jokūbas Geištoras (lenk. Jakob Gieysztor), 1863-iųjų sausį Lenkijoje prasidėjus sukilimui, Lietuvoje baltųjų veikla neturėjo aiškios programos nei valdžios. Kartu programa, turinti grynai taikius tikslus, nenumatė panašios katastrofos.

Todėl Zigmantas Sierakauskas pateko į politikų sūkurį, nes, kaip profesionalus kariškis, buvo neišvengiamai įtrauktas į karinio pasipriešinimo parengimą. Kita vertus, Zigmantas Sierakauskas nebuvo naujokas politiniame diskurse, nuo pat 1845-ųjų aktyviai dalyvavo Peterburge buriant lenkų intelektualus ir studentus, turėjusius reikšmingą vaidmenį ruošiant sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Tarybinio laikotarpio darbuose jam priskiriamas „valstiečių numylėtinio“ vaidmuo, kai įvairūs pavieniai daliniai savanoriškai jungėsi į jo vadovaujamas pajėgas, telkėsi ir pakluso jo vadovavimui. Tačiau kritiškas vertinimas ir vien ta aplinkybė, kad karo vadu Sierakauskas buvo paskirtas „baltųjų“ vadovavimo laikotarpiu.

Kovojo ne už „tokią“ Lietuvą

Minint 150-ąsias sukilimo metines istorikė Vilma Žaltauskaitė portalui 15min.lt yra teigusi, kad socialinės ir politinės, kultūrinės realybės 1863-aisiais, 1918-aisiais ir dabar labai skiriasi. Nedera nei rezervuotai ar juolab neigiamai vertinti, tiesiog reikėtų su šiais skirtumais susigyventi, juos labiau pažinti, atviriau priimti anuomet egzistavusius požiūrius ir alternatyvas.

Bendru istorikės vertinimu, nedetalizuotai vertinant sukilėlių lūkesčius ir motyvus, matytume, kad jie kovojo ne už tai, kokia Lietuva buvo sukurta 1918 metais. Modernusis lietuvis, gyvenantis etnografinės Lietuvos ribose ir kalbantis lietuviškai, arba tas lietuvis, pagal kurio projektą buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918 metais, tuo metu mažai tapatinosi su 1863–1864 metų sukilimu. Lietuviškumas 1918-aisiais buvo labiau apibrėžiamas per priešstatą lenkiškumui.

Sukilimo dalyvio Juozapo Miliausko-Miglovaros prisiminimų ištraukos
Iš 1925 m. žurnalo „Karo archyvas“ (II t.), neredaguota

Mano jaunų dienų atsiminimas yra liūdnas. Teko iškyrpti iš gyvenimo vėžių dėl 1863 metų klaidingo sukilimo Lenkijoj ir mūsų krašte. Bet mano likimas yra niekai prieš visus sukilimo dalyvius. Jei galima dėl sukilimo teisintis, tai vien tuo, kad mūsų dvasia neapkentė svetimo jungo, smurto ir įvairių neteisybių, kurių kvaili žmonės davė mums pažinti. Bet mes, sukilėliai, visi negalime dora pasigirti, nes tarpe mūsų buvo dorų ir nedorų, kas per sukilimą ir pasirodė.
Šiandien prisimindami sukilimą, mes iki šios dienos nesuprantame jo priežasties. Priežastį galėtų atidengti tik tie – jeigu jie tik ir norėtų dabar – kurie tą sukilimą rengė. Visaip sukilimą apsvarsčius, gaunasi išvados, jog 1863 met. sukilimas buvo pradėtas ne savo laiku ir visai bereikalingas. Tuo metu nei lenkams, nei lietuviams rusų priespaudos nebuvo, nes jų tvarka buvo mums nesunki ir jokio jungo neturėjome. Jungo sunkenybės mums buvo tik įkalbėtos. Gyvenome laisvai, niekas mus dvasiniai nevaržė, nes tai buvo paremta 1861 m. vasario mėn. 19 dien. įstatymu, kuriuo buvo panaikinama baudžiava.
[..]

Sukilimo dalyvis Juozapas Miliauskas-Miglovara paminklo sukilimo dalyviams Šiauliuose pašventinimo metu pasirašo iškilmių aktą (Šiaulių muziejaus nuotrauka)

Mes jaunuoliai, nieko apie sukilimą nesuprasdami, leidomės toms pinklėms pasiduoti, o mūsų apyseni vadai, būdami lenkiškumu patys apkvailėję, kvailino ir mus lenkišku sukilimu.
Mums, lietuviams, vadinamasis lenkmetis, politikoje neturi jokios reikšmės. Jis galėtų sau vietos rasti tik lenkų istorijoje, ne buvo ne lietuvių, o lenkų darbas. Mums stovykloje buvo draudžiama net lietuviškai dainuoti. Kai vieną kartą buvo leista dainuoti ir kai mes užtraukėm „Vilniaus miesto žalias bromas; ten žirgus balnojom…“ tai karininkai tuojau uždraudė ir liepė lenkiškai dainuoti, sakydami, kad mes esam lenkų kareiviai. Taigi, nevertėtų to lenkmečio atsiminti. Tiktai, kad jis turėjo vietos Lietuvoje, tai reikia nors bendrai jį atsiminti, neduodant garbės lietuvių tautos istorijai.

Tuo metu – XIX amžiuje – lenko samprata buvusių Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose skyrėsi. LDK lenkas (beje, jis galėjo save vadinti ir lietuviu) turėjo labai aiškų kitoniškumo atspalvį, identifikavosi būtent su istorine Lietuva ir tikrai nesitapatino su Lenkijos Karūnos arba Karalystės lenku, nors Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas buvo ir vienų, ir kitų tikslas. LDK lenkiškumo turinys – ypatingas ir sietinas su LDK tradicija, istoriniu paveldu. Jie siejo save su XIII–XVI a. valstybe, o ir Liublino unija jiems nebuvo valstybės pražūtis, valstybės nunykimas. Tai buvo etnopolitinė tapatybė, kurios pagrindas buvo ne kalba. Kalba tapo reikšminga moderniam nacionalizmui, etnolingvistinei tapatybei.

Etninė Lietuva – ne Sierakausko ir ne sukilimo siekis

1863 metais rusų rašytojas Aleksandras Hercenas (rus. Александр Герцен) savo Londone leidžiamame savaitraštyje „Varpas“ (rus. Колокол) straipsnyje apie Zigmantą Sierakauską (su kuriuo buvo susipažinęs prieš keletą metų, 1860-aisiais, per vieną iš Sierakausko komandiruočių į Europą) rašė: „Pas ką teisingai įstatyta širdis, tas supras, kad Sierakauskas neturėjo pasirinkimo, kad privalėjo eiti kartu su savaisiais“.

Sierakausko kelias nestebino amžininkų. A. Herceno raštų komentaruose pasakojama, jog tokios linijos Sierakauskas laikėsi visą gyvenimą. Dar 1858 metais Zigmantas pradėjo vadovauti slaptai Peterburge veikusiai lenkų karininkų organizacijai, besiruošusiai kovoti už Lenkijos nepriklausomybę. 1862-aisiais Sierakauskas užmezgė ryšius su Centriniu nacionaliniu komitetu (pagrindiniu sukilimo organizaciniu centru Varšuvoje) ir jos padaliniais Lietuvoje.

Zigmantas Sierakauskas požiūrį į carinę Rusiją ir Lenkiją bene plačiausiai yra atskleidę savo rankraštyje „Lenkų klausimas“, kuris pirmą kartą paskelbtas tik 1888 metais – daugiau nei 20 metų po jo mirties – rinkinyje „Rusiška senovė“ (rus. Русская старина). Lygindamas lenkišką ir rusišką tradicijas (Sierakauskas netgi naudoja terminą „civilizacija“) pagrindinį skirtumą sieja su valstybės valdymo būdu – centralizuojant (Maskvoje) ir decentralizuojant (Varšuvoje). Atitinkamai sprendimo galias telkiant centriniame biurokratiniame aparate arba jas decentralizuojant ir paskirstant vietose veikiančioms institucijoms, patiems piliečiams.

Jeigu darytume prielaidą, jog carinėje Rusijoje išleistas tekstas yra autentiškas, tai etninės Lietuvos versijos atveju jis kelia daugybę klausimų ir abejonių, nes Zigmantas Sierakauskas Vilnių kartu su Kijevu išskiria kaip tarpinę-rišančią grandį tarp Maskvos-Varšuvos, kurioje Vilnius labiau artimas Varšuvai, o Kijevas – Maskvai.

Didžiausius prieštaravimus šiandien keltų jo siūlomi konkretūs sprendimo būdai. Pavyzdžiui, rašydamas apie būdus mažinti įtampą Zigmantas Sierakauskas tiesiogiai nurodo, jog turi būti atlaisvintas kalbos naudojimas. Ten, kur dominuoja „didžiarusiai“ (Maskvos pavaldiniai), siūlo naudoti dabar mums žinomą rusų kalbą, kur „mažarusiai“ (ukrainiečiai ar baltarusiai) – jų tarmę, o kur dominuoja lenkai – lenkų kalbą. Paradoksalu, tačiau visame tekste nė karto neminima lietuvių kalba ar savitos lietuviškos tradicijos. Dabartinė Lietuva-Baltarusija-Ukraina pagal tokią Zigmanto Sierakausko versiją yra tik amortizuojanti „tarpinė“ tarp dviejų galios ir kultūros centrų – carinės Rusijos ir karališkosios Lenkijos.

Mykolo Andrioli paveikslas „Sierakausko išpažintis prieš kartuves“

Trys klausimai

Skaitant tų metų tekstus galima būti tikram dėl viena – Zigmantas Sierakauskas visą gyvenimą buvo gyvas Tėvynės meilės simbolis. Ir ta Tėvynė jam buvo Lenkija, dėl kurios kovodamas jis sugebėjo į vieną kumštį bent trumpam apjungti visiškai skirtingas socialines ir etnines grupes. XX amžiaus Lietuvos tragedija – tai nesugebėjimas įtraukti tokių žmonių į naują valstybę.

Todėl tik užmerkę akis ir ciniškai išbraukdami visą LDK paveldą mes sugebame integruoti siauresnę nei siaurą etninę Lietuvą ir tūkstantmetę LDK istoriją. Ir tai kelia klausimų – kas etninei Lietuvai yra dėl jos viską aukoję sierakauskai, ar ne „Lietuva lietuviams“ idėja trukdo bendram sugyvenimui su lenkais ir, svarbiausia, ką mes iš tiesų apgaudinėjame, vos 49 metus nepriklausomai gyvenančią Respubliką vadindami Lietuva?

Išties mįslingas likimo pokštas.

Suredaguota teksto versija skelbiama 2017 metų spalio mėn. žurnalo „Verslo klasė“ numeryje.

Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Kur ieškoti ryšių su visuomene žinių? Tarptautiniai akademiniai žurnalai

Prieš kelerius metus dariau lietuviškų akademinių žurnalų apžvalgą ir į vieną vietą surinkau tuo metu leistus lietuviškus akademinius žurnalus, bent netiesiogiai nagrinėjančius ryšių su visuomene klausimus.

Šįkart – žvilgsnis į tarptautinius akademinius žurnalus, kurie skirti ryšiams su visuomene. Solidžių leidinių, skirtų visai komunikacijai, yra dešimtys, todėl dedu tik tuos, kurie yra skirti tik RsV tematikai. Sąrašas „gyvas“ (t.y. eigoje pildysiu) ir pradedu nuo leidinių anglų kalba. Leidinius rikiuoju abėcėlės tvarka.

Žurnalas Leidėjas Numerių archyvas Kalba Numeriai per metus Leidybos metai
Asia Pacific Public Relations Journal University of Newcastle www EN  1-2 nuo 1999
Journal of Public Relations Research
(iki 1991 – Public Relations Research Annual)
Routledge (Tandf) www EN 6 nuo 1989
Journal of Public Relations Research Middle East EPRA www EN 4 nuo 2013
PRism Universitites of Massey and Bond www EN 1 nuo 2003
PR Journal (nuo 2007)
Public Relations Journal (1989-1995)
PRSA www
ankstesnis
EN 4
6
nuo 2007
1989-1995
Public Relations Inquiry Sage www EN 3 nuo 2012
Public Relations Quaterly Routledge www EN 4 1996-2008
Public Relations Review Elsevier www EN 5 nuo 1975
Research Journal IPRA www EN n/d nuo 2014

Ar galima išskirti solidžiausius leidinius? Kaip įprasta, aukščiausius akademinius standartus taiko klasikinės leidyklos – Elsevier, Routledge, Sage, kai profesionalų organizacijos daugiau dėmesio skiria temų įdomumui (kartais pro pirštus žiūrėdamos į akademinius kriterijus). Universitetų leidiniai – tarpinis variantas.

Politikos komunikacija: 7 iššūkiai ryšių su visuomene specialistams

Pastaruoju metu dažnai sulaukiu klausimo „Ir kaip tau politikos komunikacija?“. Per savo trumpą profesinę karjerą esu gerokai daugiau dirbęs su NVO, vykdomosios valdžios, Europos Parlamento narių komunikacija, kai pastaruoju metu tenka gerokai daugiau laiko praleisti su įstatymų leidžiamosios valdžios turiniu padedant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai ir jos Seimo frakcijos nariams.

Nesiimsiu čia skaičiuoti tarpinių rezultatų, vertinti reitingų ar kitų komunikacijos KPI, tačiau pabandysiu užfiksuoti keletą įžvalgų apie politikos komunikaciją ir ryšių su visuomene specialistų rolę bei veiklos specifiką šioje srityje. Tebūnie tai proga neakivaizdžiai diskusijai su kolegomis ir keletas įžvalgų tiems, kurie galbūt svarsto galimybes gilintis į šią sritį.

Didžiausia RsV profesionalus jungianti organizacija – Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga

Pirmas – profesionalų rinka skaitlinga, konkurencija didelė

Kai prieš septynerius metus teko pradėti dirbti su viena vidutinio dydžio ministerija, bandėme suskaičiuoti visus pavaldžius valstybės tarnautojus, kuriems tenka viena ar kita komunikacijos funkcija. Gavosi įspūdingas skaičius – apie 200 specialistų, iš kurių daugiau nei pusė dirbo Lietuvos regionuose. Žinoma, tai tik viena ministerija, skaičiavome ir tuos darbuotojus, kurie vykdo ne tik komunikacijos funkcijas. Bet vis tiek – du šimtai komunikacijos specialistų.

Padauginkit tai iš ministerijų skaičiaus, įvertinkit atskirų pavaldžių įstaigų komunikacijos poreikį (pavyzdžiui, statutinėse tarnybose komunikacijos funkcija numatyta net smulkiausiems vietose dirbantiems padaliniams), pridėkite stambiausias valstybės valdomas įmones ir organizacijas. Gausite ne šimtus, o jau tūkstančius specialistų, pagal pareigas vykdančių komunikacijos funkciją.

Ne ką mažesnė profesionalų grupė – savivaldybėse ir savivaldybių įmonėse bei organizacijose dirbantys specialistai. Tiesa, jie dažniausiai artimai susiję su politinių partijų veikla, nes istoriškai savivaldybių ir savivaldybių įmonių funkciniai tarnautojai dažnai yra aktyvūs vietoje dominuojančių politinių organizacijų nariai.

Kita didelė komunikacijos žinių susitelkimo vieta – tai politinės partijos ir artimai susijusios organizacijos (pavyzdžiui, atitinkamų partijų jaunimo organizacijos). Dėl nuolatinio lėšų trūkumo politinės partijos retai gali nuolatos (t.y. ne tik rinkimų kampanijų metu) samdyti išorines ryšių su visuomene ar integruotos komunikacijos agentūras, todėl dažnai politinėse organizacijose natūraliai formuojasi komunikacinių kompetencijų centrai, kuriuose ir telkiamos šios šakos – politikos komunikacijos – žinios ir įgūdžiai.

Todėl drįsčiau spėti, kad iš viso Lietuvoje su viešosios politikos komunikacija nuolatos dirba apie 1-2 tūkstančius, o retkarčiais susiduria dar 2-3 tūkstančiai politikos, viešojo administravimo, valstybės valdomų įmonių ir kitų organizacijų specialistų. Tai yra daug ir konkurencija didelė.

Antras – atlyginimas menkesnis, nei verslo komunikacijoje

RsV specialisto atlyginimo prognozė JAV

Kaip skelbia Seimo kanceliarija, Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus koeficientas sudaro 5,2 arba 5,7 bazinės pareiginės algos dydžio, kuris pastaruoju metu siekia 130,50 euro. Tad eilinis Seimo nario pagalbininkas gauna iki 600 eurų per mėnesį (po mokesčių) atlyginimą (prieš mokesčius ~700-750). Tuo metu portalo manoalga.lt duomenimis viešųjų ryšių vadybininkas Vilniaus regione uždirba apie 825 eurus per mėnesį. Tiesa, teoriškai Seime vienas asmuo gali dirbti iki 1,5 etato, todėl maksimali suma rankų nesudedančiam padėjėjui siekia apie 900 eurų per mėnesį.

O kaip viršutinė riba? Tarkim, Vyriausybės kanceliarija, kur dirbančių premjero patarėjų alga po mokesčių siekia apie 1900 eurų per mėnesį (po mokesčių). Palyginimui – vienoje iš didesnių, pavyzdžiui, Finansų ministerijoje, ministro patarėjų alga siekia apie 1800 eurų per mėnesį (po mokesčių).

Tarp valstybės valdomų įmonių yra įvairių išimčių, tačiau daugelyje jų stebuklų nėra. Pavyzdžiui, garsiojoje Generalinėje miškų urėdijoje aukščiausio lygio funkciniai specialistai gauna mažiau, nei ministerijų vadovų patarėjai. Pavyzdžiui, skyriaus vedėjas – apie 1350 eurų per mėnesį, vyriausiasis patarėjas (dabar nepaskirtas) – apie 1600 eurų per mėnesį. Ne ką kitokia padėtis ir savivaldybėse – pavyzdžiui, Vilniaus miesto mero patarėjas gauna apie 1450 eurų per mėnesį.

Pastebėčiau, jog daugelis šių skaičių – tai suminiai rezultatai, sudėjus visus „priedus“ ir „kvalifikacines klases“ – t.y. be jokių garantijų, kad pasikeitus vadovui ar įvykus kokiam kitam laikinam sutrikimui toks atlyginimas išliks.

Jeigu šiuos skaičius palygintume su didžiausiomis ryšių  su visuomene agentūromis ir jų atlyginimų vidurkiais (pavyzdžiui, vz.lt apibendrinti 2017 metų kovo mėnesio duomenys), tai akivaizdu, kad pagrindiniai rinkos dalyviai gerokai lenkia valstybinio sektoriaus vidurkius. Konkuruoti galėtų nebent atskirus agentūrų neįvertintus vidurinio lygio lyderius medžiojančios valstybės institucijos.

Tad kuo visgi traukia ir kartais laimi valstybės finansuojamos darbo vietos?

  • Socialinės garantijos (nors jos ne didelės, tačiau bent jau „vidurinio lygio“ specialistų gyvenimas išties labiau užtikrintas);
  • Tramplynas į tolesnę karjerą (pavyzdžiui, ne vienu atveju sėkmingai dirbę politikos „atstovai spaudai“ vėliau pereidavo į privačias ar kvazi-privačias darbovietes);
  • Politinio proceso adrenalinas (tai ypač veikia politinių partijų nariams, kuriems komunikacija yra šalutinė galimybė dalyvauti politinių sprendimų procesuose).

Visgi, tuo pat metu rizika ir neužtikrintumas, su kuo privalo susitaikyti politikos komunikacijos specialistai, yra bene didžiausias motyvaciją mažinantis faktorius. Dėl to šioje rinkos dalyje gana mažai patyrusių komunikacijos profesionalų, vietoj to jie renkasi stabilesnį ir nuoseklesnį darbą su privataus sektoriaus įmonėmis. Juo labiau, kad net vidutinio dydžio ryšių su visuomene paslaugų teikimo sutartis dažnai gerokai viršija vieno RsV specialisto samdos pagal darbo sutartį kainą. O juk daugelis stiprių projektų vadovų vienu metu realiai valdo 3-5 (ar net daugiau projektų direktorių atvejais) skirtingų klientų portfelį.

Viešoji politikos komunikacija – tik po didelio nematomo paruošiamojo darbo

Trečias – laimi komanda, pralaimi… komunikacija

Nors politikai dažnai mėgsta konkurentų sėkmę ar savo nesėkmes „nurašyti“ prastai komunikacijai, tačiau realybėje komunikacija yra tik ilgo ciklinio politinio proceso dalis:

  • situacijos analizė;
  • pokyčių scenarijų kaštų ir naudos vertinimas;
  • pokyčių teisėkūra;
  • pokyčių įgyvendinimas;
  • grįžtamojo ryšio fiksavimas.

Politikoje šie procesai vyksta ciklu nenutrūkstamai ir daugelis iš jų yra daugiau ar mažiau efektyvūs, sukurti valstybės valdymo mechanizmai veikia ir kuria rezultatą. Atskirais atvejais pokyčių poreikis yra akivaizdus (pavyzdžiui, emigracija, visuomenės senėjimas, turtinė nelygybė), tačiau trokštamų pokyčių scenarijai yra arba neįgyvendinami (pavyzdžiui, ilgai politikų valia keisti valstybinių įmonių valdymo sistemą buvo per menka, lyginant su oponuojančių politinių jėgų sugebėjimais sabotuoti pokyčių procesus), arba jų kuriamas rezultatas nėra vienareikšmiškas (pavyzdžiui, efektyvi aukštojo mokslo sistema kertasi su regionų gyvybingumo išlaikymo tikslais).

Jeigu komanda padaro klaidų (o jos, bendrai imant, neišvengiamos), kyla klausimas – kas už tai prisiims atsakomybę? Ar kas nors prisiėmė atsakomybę už tai, kad „Leo LT“ ir Visagino atominės elektrinės projektai buvo pradėti remiantis klaidingomis energetikos specialistų prognozėmis bei prielaidomis? Ar sprendimų priėmėjai pripažino savo klaidas, kai viena ar kita mokestinė reforma neįvertino galimų neigiamų pasekmių ir dėl to nukentėjo ne tik atskiros įmonės, bet visi pramonės sektoriai? Panašiai vyksta ir sudėtingose komunikacijos situacijose.

Idėjų generavimo, jų atrankos, teisėkūros proceso eigoje kyla daugybė kompleksinių sprendimų, kurie gali būti įvairiai vertinami viešoje erdvėje. Sprendimas vieną ar kitą situaciją viešinti yra ne tik ir ne tiek komunikacijos, kiek bendros pozicijos ir nuostatų dalis. Skaidrioje ir atviroje politinėje sistemoje viešai pasiekiami iš esmės visi politinių procesų etapai. Lietuvoje situacija kitokia – viešojo administravimo procedūrose viešumo dar daug kur vengiama, manant, jog taip bus apsisaugota nuo perteklinio visuomenės dėmesio, sumažės oponuojančių interesų grupių įtaka ir pan. Dėl to ryšiai su visuomene ir komunikacija tampa ne kasdiene informacinės higienos dalimi, o taškinių „informacinių bombų“ kūrimo technologijomis, kai visuomenę ne siekiama įtraukti, o iš esmės bandoma paversti manipuliuojamu subjektu. Dėl to kyla ir RsV etikos, ir atsakomybės už gaunamus rezultatus klausimai.

Politikos komunikacija – tai nuoseklaus žinių srauto kūrimas ir palaikymas

Ketvirtas – politika yra srautas, ne finišo linija

Dirbant su verslo komunikacija (ypač – vidutinio ar mažo verslo) įprasta, kad kalendorius nebūna itin intensyvus, dėmesys telkiamas į keletą (ar keliolika) įvykių, kuriančių asociacijas, ryšius, įprasminančių konkrečias žinias. Politikos komunikacija kardinaliai priešinga. Jeigu nedirbate su konkrečioje srityje (nišoje) besispecializuojančia partija ar politiku, tai politika yra never-ending-story, kur vienintelis nuolatinis dalykas yra besikeičianti situacija.

Politikos komunikacijos kalendoriuje visada privaloti turėti bent pora tūzų rankovėje, visada turi būti planas B ar net C ir konkretus rezultatas niekada nėra tiek svarbus, kiek bendras fonas, kuriame vyksta politikų varžybos dėl dėmesio. Iš ryto buvo mažas skandalas? Iki pietų jis jau gali būti visų pamirštas. Praėjusią savaitę visi domėjusi reikalu X? Kitą tai jau bus niekam neįdomu.

Politikos komunikacija kažkiek primena naujienų agentūros darbą – baigei vieną žinią, eini daryt antros. Ir taip toliau. Dar geriau – jeigu visa tai darai keturiomis rankomis ir trijuose įrenginiuose vienu metu. Būtent todėl socialiniai tinklai yra tokia politikų palaima. Technologijos pasiūlė platformą, kur galima gyvai rodyti ir stebėti tikrąją gyvos politikos prigimtį – kovą dėl dėmesio 24/7 režimu.

Kartais informaciją tenka tiesiog stumti, o kartais valdyti jos patekimą į viešumą

Penktas – iniciatyva dažniau žurnalistų rankose

Nors kino filmuose ir serialuose dažnai galima matyti įprastą stereotipą apie neva-genialius viešosios nuomonės formuotojus, tačiau tokios istorijos ir tinka meniniams filmams, bet ne realybei. Gyvenimas gerokai paprastesnis – didesnė politikos komunikacijos procesų dalis prasideda ir vyksta dėl žiniasklaidos priemonių veiklos, o ne dėl genialių politikų ar jų patarėjų iniciatyvų.

Taip, kūrybiškas proaktyvus darbus – svarbi politikos komunikacijos dalis. Ypač socialinių tinklų amžiuje. Tačiau pagal savo apimtį tai visgi išlieka mažesne veiklos dalimi, nes politika (skirtingai nuo verslo aktualijų) yra itin didelę visuomenės narių dalį tiesiogiai veikianti veikla, todėl ir žiniasklaidos dėmesys jai yra atitinkamas. O žiniasklaidos temų platumas (net ir santykinai seklioje medijų rinkoje) nepadengiamas RsV specialistų gretomis.

Kitas dalykas, jog didelė dalis nepriklausomos žiniasklaidos atstovų yra itin skeptiški politikų inicijuojamoms žinioms. Nereikia didelių statistinių tyrimų norint įsitikinti, jog pačių politikų inicijuojamos žinios nepriklausomoje žiniasklaidoje statistiškai susilaukia gerokai mažiau dėmesio, negu tada, kai problemą ar situaciją iškelia trečiosios šalys (pavyzdžiui, galima palyginti, kokios sklaidos žiniasklaidoje vidutiniškai sulaukia LRS informacinėje sistemoje skelbiami Seimo narių pranešimai žiniasklaidai). Todėl proaktyvus darbas dažnai susitelkia į ilgalaikių santykių su žurnalistais kūrimą, o vėliau – atitinkamą intensyvų bendradarbiavimą su atitinkamų kanalų atstovais.

Planas neišvengiamai keisis

Šeštas – planai reikalingi, bet dūžta kasdienybėje

Kiekvieno komunikacijos specialisto svajonė – nuoseklus programinis ir suplanuotas darbas, kai komunikacija praneša apie deklaruotus ir įgyvendinamus pažadus (ir, atrodytų, kas būtų lengviau, kai kiekvienos politinės partijos rinkimų programoje tai juodu ant balto). Tačiau šios svajonės kasdienybėje dažnai virsta gairėmis ir tikslais, kurių siekiama, suvokiant, kad 100% tikslų pasiekiamumas yra gražus, bet utopinis tikslas.

Priežasčių yra daug, tačiau pagrindines galima suskirstyti į šias grupes:

  • besikeičiantys prioritetai – tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, tarp kurių tiek išorinės (pavyzdžiui, Lietuva buvo neįvertinusi karinės Rusijos grėsmės, todėl Dalios Grybauskaitės komunikacija po išrinkimo 2009-aisiais ir po Maidano 2013/2014-aisiais yra radikaliai priešinga), tiek vidinės (pavyzdžiui, koalicijos sudėties pasikeitimas);
  • riboti ištekliai – deja, bet atsakinga politika dažniausiai yra ribotų išteklių paskirstymas ne optimaliu, o kompromiso būdu, nes dažnai net matematiškai neįmanoma suderinti, pavyzdžiui, mokytojų ir policininkų noro turėti didesnes algas – žinoma, iš dalies tai ir planuotojų problema, kai pažadai formuluojami neturint aiškaus įgyvendinimo plano;
  • nevyksta baziniai darbai – kartais net geriausi norai ir komunikacijos planai dūla stalčiuose, nes problemos kyla pačiame įgyvendinime, t.y. nevyksta pokyčiai, jie per lėti ar netgi visai sustoję, todėl gražūs pažadai reformuoti sektorių X negali tapti „tuščia skardine“, kai komunikacija skelbia apie rezultatus, o realybėje viskas stovi vietoje;
  • dėmesys sutelktas į gynybą – aktyvių informacinių dvikovų situacijoje komunikacija dažnai sukoncentruojama (nes ištekliai riboti) į tinkamą ir efektyvią gynybą pagrindiniame konfliktų ruože (kartais juokaujama, jog pagrindiniai politikos komunikacijos pabūklai – skeletai iš spintų), o proaktyvus veikimas kitose srityse atidedamas neribotam laikui;
  • darbotvarkę formuoja ad hoc situacijos – valstybės viduje ir išorėje vyksta daugybė informacinių procesų, kurie diktuoja ir formuoja savo kalendorių, o politika privalo į tai reaguoti.

Ką tai reiškia komunikacijos specialistams? Nuolatinę planų kaitą, realiu laiku vykstantį žinučių turinio koregavimą, itin didelę žiniasklaidos ir kitų įtakos grupių atstovų stebėsenos ir jų neformaliosios informacijos vertę.

Ar „tik mirtis mus išskirs“?

Septintas – ar yra gyvenimas po politikos?

Kažkada socialiniuose tinkluose paklausiau vieno profesijos kolegos – tuomet aktyvaus liberalo, ar įmanoma grįžti į verslo konsultavimo sritį po aktyvaus darbo su politikos komunikacija. Atsakymas buvo vienareikšmis – sudėtinga. Tai lemia ir profesinė/idėjinė susiliejimo su klientu (institucija, lyderiu ar politine partija) problema, ir etiketės, lengvai prilimpančios prie visų, dirbančių su politikos komunikacija. Pridėkite mažą šalį, kur visi visus pažįsta, ir gausite gana toksišką kokteilį, kai darbas šioje srityje gerokai apriboja galimybes keisti savo veiklos sritį ar pobūdį, nes dažnu atveju funkcinis specialistas ilgam sutapatinamas su atstovaujamu klientu.

Kita vertus, akivaizdu, kad jokia kita komunikacijos sritis Lietuvoje negali pasiūlyti tiek iššūkių, tokio spartaus profesinio tempo ir kartu – galimybių tobulėti. Jauniems specialistams tai ir puiki karjeros šuolių erdvė, kai greitai įgyjamos ir profesinės kvalifikacijos, ir sukuriamas būtinų darbinių pažinčių ratas, ir atsiveria tolesni profesinio tobulėjimo keliai. Labiau patyrusiems RsV specialistams tai labiau profesiniai iššūkiai ir galimybė prisidėti prie esminių visuomenės pokyčių. Ar už tai verta mokėti susiejamo stereotipo kainą? Vis dar nežinau 🙂