Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

• akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
• kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
• tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

• pirmame plane – lyderis(-ė);
• fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
• kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
• pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

Kol daugelis iš jūsų spėjot kaisti saulutėje, o tėtis bandė dirbti, aš ramiai atlikau kelis svarbius darbelius. Svarbiausias diiiidelis nuveiktas darbelis, kad išsivežiau mamytę pailsėti prie smėliuko. Kad žinotumėt, kaip sunku buvo išjudinti! Kitas darbelis ne tiek mano, kiek besišypsiančio žmogučio su keistais rūbais. Pasakojo kažką juokinga, tepė mano kaktą kažkuo, paskui plovė vandenėliu.. Tėveliai sako, kad dabar aš priklausau kažkokiai chebrytei, kuri vadinasi Romos katalikais. Cha! Aš ka-ta-li-kė! Paaugsiu, reikės pagalvot, ką tai reiškia. O tuo metu spaudžia begalės reikalų! Šįkart tik apie svarbiausius.

Pusbrolis Gedukas. Pamenat tą vyruką šalia manęs? Atrodė toooooks diiiidelis, o dabar? Dabar aš jau jį beveik pavijau! Mamytė pakėlusi kartais jau aimanuoja, kad labai jau sunku mane išlaikyti. Ir tikrai – kokius 8 kilogramus tikrai turiu, gal net ir dar kokią pusę! Bet aš ne apie tai. Taigi Gedukas dabar jau irgi krikščionis! Su tuo tamstelę ir sveikinu, perduok labų dienų mano krikšto tėveliams.

Kitas reikalas – naujasai pažįstamasai nuo Dubysos iš po Raseinių, toks dėdė su tokia teta jį Jonuku vadina. Susipažinom mudu toj pačioj vietoj, kur man patiko kojeles taškyti ir ant smėliuko vartytis. Tik vat Jonukas dar visai maaaažas, gal tik pora mėnesiukų, kai iš mamytės paspruko. Tai kaip ten bebūtų, bet perduodu irgi linkėjimus kaip visai galimam ateities žaidimų draugužiui.

Jeigu ką pamiršau ir nepaminėjau – nepykit, o priminkit. Mano galvelė dabar rūpesčiais užkimšta… Vat turiu skubėt miegelio nusnaust.. Myliu visus ir linkėjimus siunčiu!!!

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

• Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
• Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

• 06.30 – trumpas Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus interviu bernardinai.lt apie kolegos iš Vilniaus sprendimą;
• 07.02 – Vilniaus arkivyskupo Audriaus Juozo Bačkio laiškas tikintiesiems apie laidotuves;
• 07.03 – bene stipriausio katalikiškojo apžvalgininko Tomo Vilucko mintys jo tinklaraštyje „Kas reikšminga amžinybės akivaizdoje?“.

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

- Ar jūs einate išpažinties?

- Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

1. krizės situacijos konstatavimas;
2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

Galbūt todėl žymiai įdomesnės buvo kelionės į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes prieš Maskvos futbolo klubus, kai perpildytas stadionas gyveno savo geriausias dienas. Aišku, tai nereiškia, jog nuošalėje liko Viljamo Džonso taurė 1986-aisiais ar tų pačių metų pasaulio čempionatas, kur TSRS su Arvydu Saboniu sudėliojo taškus prieš JAV ir Jugoslaviją.

Tačiau šis tekstas apie futbolo pasaulio čempionatą. Kas 1986-aisiais nenorėjo būti Maradona? Prisiminkit įvartį ketvirtfinalyje anglams, kurį mušė Dievo ranka. Arba iš karto po Dievo rankos to paties Maradonos įmuštą vieną gražiausių įvarčių apskritai futbole.

Kas man keista šiandien? Man nesuprantama, kodėl šiandien, kai futbolo čempionatas jau įsibėgėjo, aš negirdžiu dienomis, vakarais ir rytais už lango gaujos vaikų, kurie šūkautų, bėgiotų ir, pasistatę vartus iš poros plytų, šakų ar tiesiog marškinėlių, būtų šiandienos mesiai, šnaideriai, ronaldai ar dar kas nors. Nejaugi šiandien sportas įmanomas tik dvejomis formomis – griežtai profesionaliai aikštėje ir su alaus bokalu?

Man futbolas visada bus vaikų darželio veja su smagiu ir futbole išnaudojamu nuolydžiu, kai vienu atveju vartais tapdavo labiau rankiniui tinkantys suvirinti kampuočiai, kitu – keturkojai krepšinio stovai. Man futbolas – tai iš už lango pasigirstantis sutartas ir laukan kviečiantis švilpimas, purvu aplipę kojos ir rankos, kartais krauju lašantys nusibrozdinimai, slapstymasis nuo vaikų darželio sargo ir žaidimas iki kol sutems. Man futbolas – neatskiriama vaikystės dalis.

Baziniai ištekliai

Pamenate Maslow piramidę? Seniai Tavo, skaitytojau, būste buvo dingusi elektra? 10 minučių? O gal pusdieniui? Ar teko patirti, jog dingus elektrai po tam tikro laiko nustoja veikti vandens tiekimo ir surinkimo (paprastai tariant – kanalizacijos) sistemos? Jeigu pirmosios negandas dar galima tverti, tai antroji labai greitai pakeičia šiandien gamtos valdovais save bevadinančių iliuzijas. Veltui nepasakosiu apie šilumą žiemą ir šylančioje Sibiro žemėje trūkinėjančius dujų vamzdžius. Naftotiekis „Дружба“ – tik politiniai žiedeliai. Ką jau kalbėti apie galimybes užsitikrinti pakankamą ir ilgalaikį perdirbtos urano rūdos tiekimą.

Techninis tarybinių gaminių garantinis terminas dažniausiai neviršydavo 30-50 metų. Realiam vertinimui reikėtų prisiminti, jog paskutinį tarybinį dešimtmetį išplitęs brokas tą garantiją dar ženkliai sumažino. Todėl 2030-aisiais gyvensime ir patirsime daug nenuobodžių akimirkų. Tiesa, ne visos jos bus smagios – kai kurios šaltos, kitos kvapnios, trečios panaikinančios virtualaus ir globalaus pasaulio vizijas.

Naftos piko pakalnėje

Daugelis iš karto atsakys, kuo skiriasi LPG ir CNG. Juokauju, žinoma. Dar mažiau galės paaiškinti, kodėl vieno iš jų 2030-aisiais praktiškai neliks. Paslaptis paprasta – LPG gamybai reikalingas naftos perdirbimas bus ženkliai sumažėjęs, todėl jo pramoninis ir privatus (pavyzdžiui, lengviesiems automobiliams) naudojimas bus pranykęs. Kaip pranykusi bus ir prabanga laisvu nieko neveikimo metu „pasivažinėti po miestą“. Važiuojantys, o ne „galintys važiuoti“ automobiliai bus retos prabangos dalykas. Kodėl?

Naftos pikas, kuris pasiektas apie 2010 metus (su 5 metų paklaida), reiškia drastiškai augančias naftos kainas. O nafta – šiuolaikinio modernaus (2010-ųjų samprata) gyvenimo pagrindas. Nuo maisto, vaistų, drabužių iki buities ir, svarbiausia, ūkio plėtros. Pasaulinio ūkio plėtros pagrindas – kuo daugiau suvartoju naftos, tuo daugiau pagaminu „kažko“. Kuo daugiau pagaminu ir parduodu – tuo daugiau naftos vėl galiu nusipirkti. Tai universali valiuta, kol ji neišnyks. Naftos kiekis ribotas ir išžvalgyti ištekliai nuosekliai mažėja – minėtas naftos pikas reiškia, jog sunaudojama daugiau naftos, nei atrandama naujų išteklių. Tai reiškia – kuo toliau, tuo labiau naftos trūks, o rinkos ekonomikoje tai reikš didėjančias kainas. Neatsitiktinai JAV demokratiją neša į ten, po kur slūgso apčiuopiami naftos rezervai. Nes kai reikės, „įsodinta demokratija“ parduos tą naftą pigiau ir, jei reikės, paspaudžiant durtuvais. Tuo metu visų turimų Lietuvos išteklių, kaip žinia, užtektų gal vieneriems metams Mažeikiams.

Žaidimas „Dievas“

GMO – daug kam maisto pramonėje konkurencinį nerimą keliantis siaubas. Man ir Tau, skaitytojau, tai turėtų rūpėti dėl kitos priežasties. Tiek, GMO, tiek dirbtinės bakterijos, klonuoti gyvuliukai ar žaidimai su žmogiškomis ausimis, augančiomis ant laboratorinių pelių nugarų – visa tai yra bandymai pakartoti Dievo rūpestėlį sukurti žemę per septynias dienas.

Bandymai sukurti gėrį nėra baisūs. Baisiau, kad gėrį kuria ribotų gebėjimų žmonės. Žinoma, jie žymiai geriau už mus išmano, kaip pakeisti DNR struktūros segmentą A į B, tačiau stokoja žinojimo, kuo visa tai gali baigtis. Skaitantys Šventraštį turėtų prisiminti grasinimus apie bausmes už nuodėmes, sekančias net septynias kartas į priekį. 7 * ~25 = beveik pora šimtų metų. O kokią įtaką gali turėti „nekaltas“ triušis, laivo paleistas kelionės pabaigos uoste? Panagrinėkite Australijos istoriją ir šiandienos rūpesčius.

Todėl bandymai tapti Dievu yra gana erzinantys. Kaip erzina visos revoliucijos, suvalgančios vaikus. Duokdie, atrastume bulves, panaikinusias badą viduramžių Europoje. Nes nesinorėtų gyventi genetinių homo sapiens pokyčių metais. Jau geriau būsiu dulke ir ja virsiu..

3 nežinomieji ir 2030-iųjų Lietuva (arba Išvados)

2030-aisiais man sukaks penkiasdešimt. Arba būtų sukakę, jeigu į Anapilį išeisiu anksčiau. Tačiau pusamžis vis tiek bus/būtų keistas, nes gyvenimas Lietuvoje, kokį Tu, skaitytojau, matai šiandien, bus visiškai kitas. Tikras maistas bus išimtis, nes išbrangusias trąšas reikės kompensuoti genetiškai modifikuotomis ir kenkėjams atspariomis maisto kultūromis. Pagrindiniai energijos šaltiniai pasikeis, tačiau lengvai perkeliamų ir pagal mūsų norą energiją gaminančių šaltinių bus pernelyg mažai. Tokiomis aplinkybėmis iki 2,5 mln. gyventojų sumažėjęs (ne politiškai korektiškai tariant, išmiręs) Lietuvos gyventojų skaičius bus tikras išsigelbėjimas, balansuojant valstybės biudžetą. Tiesa, ar ta valstybė bus Lietuvos Respublika, per daug auksinių nestatyčiau.

P.S. tekstas skelbtas didžiausiai Baltijos šalyse naujienų agentūrai BNS minint savo veiklos dvidešimtmetį ir pristatant Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų projekte „BNS – 20“. Šio teksto nuoroda.

P.P.S. tai „juodasis scenarijus“, kuris, tikiuosi, neišsipildys. Tačiau tai nereiškia, jog galime jį atmesti ir neįvertinti esminių grėsmių.

P.P.S. negaliu nepaminėti nepakartojamos patirties, kai gūdžiais ; ) 2001-aisiais kartu su Antanu Anskaičiu, Vaidotu Bareišiu, Danu Vaitkevičium, ir Kęstučiu Vaškelevičium pirmą kartą nagrinėjome, kas yra scenarijų rašymas ir Atviros Lietuvos fondo konkursui pateikėm darbą „Lietuvos ateities kasdienybė“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Jeigu tėtis nesuos pats, tai jam nesakykit, aš tik trumpai kokią dienelę čia pabūsiu, nes dar nelabai moku ilgai dėmesį sutelkti, va net nuotraukoj galvą laikyti sunkoka man dar.. Skubu – savaitgalį žadu tėvelius vežtis į Žemaitiją, reikia žaislus dėtis. Prieš savaitę kai lankiau Aukštaitiją, tai bariau tėvelius – tiek uodų surado supažindinimui!

O šiaip siunčiu linkėjimus pusbroliui Gedukui (jis tik pora mėnesių už mane vyresnis) ir puseserėms Ūlai (dar įmanoma su žmogum kalbą rasti), dičkėms Dovilei su Gabriele (visos tetos jau beveik).

Jeigu pavyks, gal net artimiausiom dienom įkelsiu kur nors savo vaizdo sveikinimą – įrašinėjom čia su tėčiu savaitgalį. Gu!

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

• tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
• homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
• homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
• homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;
• …

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

• rėmėjų viešinimas;
• organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
• organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..