Paskatinimas už balsų pirkimą. Negi gaila?

Sisteminis rinkimų teisės ir proceso priežiūros brokas į paviršių kyla tragikomedijos forma. Organizuotas balsų pirkimas, viešu faktu tapęs Seimo rinkimų metu, eilinį kartą apdovanotas ir paskatintas. Vyriausioji rinkimų komisija pirmadienį nesivargino skaičiuoti nupirktų balsų ir už visus juos atseikėjo valstybės dotaciją – net ir tais atvejais, kai teismas papirkimo faktą nustatė ar net nubaudė nusikaltėlius.

Pavyzdžiui, dar praėjusį spalį teismas pripažino, kad 37 metų zarasiškis Ramūnas Garbinčius keliems asmenims pažadėjo atsilyginti po dešimt litų, jei jie balsuos už Darbo partiją ir jos kandidatą (Rimvydą Podolskį). Papirkti asmenys įvykdė prašymą ir jiems buvo sumokėta.

Galima tik priminti, jog tąkart už Darbo partiją Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje balsus atidavė daugiau nei 4 tūkst. rinkėjų. Dalis jų – matyt, nuoširdžiai, kiti – paskatinti kitų aktyviai dirbusių garbinčių (dėl jų veiklos Konstitucinis teismas panaikino vienmandatės rinkimų apygardos rezultatus).

Tačiau pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija „pamiršo“ tą Garbinčiaus bylą ir faktą, jog teismas pasisakė dėl nupirktų balsų. Pamiršo ir visus daugiamandatės apygardos balsus, paduotus Zarasuose ir Visagine. Pamiršo ir kitus teisminius tyrimus. Jai nieko nereiškė kad ir garsioji balsų pirkimo įkalinimo įstaigose byla (apie 3 tūkst. nupirktų balsų). Ką jau minėti tuos šimtus balsų pirkimo liudijimų, kuriuos VRK tiesiog ignoravo?

„Всё законно“, kaip mėgsta sakyti daugelis socialdemokratų lyderių ir buvęs LDDP narys Zenonas Vaigauskas. Įstatymas to nenumato. Palieka sveikam protui.

Sveikam protui sunkiai suprantama ir tokia aplinkybė, kad atskirų asmenų teisės ir pareigos, pasirodo, vaikšto atskirai. Kai reikia atsakyti už „juodąją buhalteriją“, tai Darbo partija, pasirodo, „išnykusi“ ir chameleoninė Darbo partija (leiboristai) kaip juridinis asmuo jos pareigų neturi. Tuo tarpu skirstant valstybės dotaciją politinėms partijoms, pasirodo, Darbo partija (leiboristai) yra visų Darbo partijos teisių perėmėja.

Tokiu sprendimu pasikėsinta ne tik į kiekvieno garbingai balsavusio piliečio nuomonę. Dėl tokio sprendimo garbingai kovojančios politinės partijos gaus mažesnę joms teisėtai priklausančią išmoką.

Tragikomiška, jog toks VRK sprendimas iš esmės legalizuoja balsų pirkimu gautus balsus. Dar daugiau – tai įteisina ciniško politinio verslo modelį. Šįkart už vieną gautą balsą partijos gavo apytiksliai po 2 Lt išmoką. Per Seimo kadenciją susidaro net 16 Lt, o tai daugiau, nei vidutiniškai mokėta praėjusių Seimo rinkimų metu vienam „balso pardavėjui“. Taip valstybė, mes visi, balsų pirkėjams oficialiai sugrąžiname „investuotus“ pinigus.

Tokia situacija rodo ne tik ydingą valstybės dotacijų skirstymo tvarką. Tai gyvas pavyzdys, kaip mūsų visų (piliečių) lėšas korumpuotas biurokratinis mechanizmas naudoja politinei korupcijai finansuoti. Uždaras ratas sukasi. Tegyvuoja balsus perkantieji ir parduodantieji!

P.S. visiems norintiems komentaruose priminti trolinimo istoriją pirmiausia siūlau perskaityti naujausių faktų santrauką mano tinklaraštyje – „Istorija apie Istorija apie 6338963,05 Lt“.

Komentaras skelbtas interneto portale 15min.lt.

„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

Veidas_20130128_57-59pSausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.

Romos katalikai: pakeliui iš monologo į dialogą

Apie Romos katalikų bažnyčios komunikacijos klaidas jau esu rašęs 2010-asiais, po a.a. Algirdo Mykolo Brazausko mirties susidariusios komunikacijos krizės. Šįkart prie temos paskatino grįžti Lietuvos radijo žurnalistas Simonas Bendžius, paklausęs apie situaciją bažnyčioje dėl popiežiaus liokajaus bylos. Visą reportažą galite paklausyti internete laidos „Ryto garsai“ archyve spalio 5 d. įraše suradę žymą 121:30 arba laidos įrašą perskaityti straipsnio „Popiežiaus liokajaus istorija – pernelyg sureikšminta ar rodanti krizę Romos kurijoje?“ forma interneto portale bernardinai.lt.

Čia pateikiu savo komentaro dalį, kuri bene tiksliausiai apibūdina, kokią pagrindinę problemą matau šių dienų katalikų bažnyčios komunikacijai Lietuvoje:

Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.

Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.

Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.

Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį.

Jeigu reikėtų šią mintį išreikšti paprastai ir vienu sakiniu, tai reziumuočiau, kad pagrindinis iššūkis bažnyčiai – tai kalbėjimo būdo pakeitimas, persikeliant iš sakyklos į „Facebook“ socialinio tinklo profilį. Kelias milžiniškas.

Informacijos amžiaus dilema – riba tarp viešo ir asmeninio

Komentaras paskelbtas 15min.lt

„Google Maps Steet View“ automobilių pasirodymas Lietuvoje – naujiena, tačiau ir ne amžiaus įvykis. Tai tiesiog dar vienas mūšis, kuriame stumdoma fronto linija, žyminti viešo ir asmeninio gyvenimo erdvių ribą. Dažnas gyvenantis elektroninėje erdvėje norėtų, kad ta riba sustotų tik prie miegamojo ar vaikų kambario durų (o gal net ir dar toliau). Tuo metu internetą tik nebūtinu gyvenimo atributu laikantys stebisi, kodėl turėtų aukoti savo asmeninį gyvenimą dalies „Google“ bendrovės akcininkų labui.

Slovėnijos Informacijos komisarė (lietuviškosios Valstybinės asmens duomenų inspekcijos) Nataša Pirc Musar savo viešame atsakyme dėl „Google Maps Street View“ veiklos dar 2010 metais išskyrė tris pagrindines grėsmių rūšys, fiksuojant vaizdus viešose erdvėse. Pirmiausia, tai delikačios asmeninės situacijos (neblaivūs ar kitaip netinkamai atrodantys asmenys, vaikų asmeninis gyvenimas). Antroji grupė – tai subtilios viešosios erdvės (religiniai susibūrimai, sveikatos apsaugos įstaigos). Trečioji grupė susijusi su namų erdvės zona, kuri dažniausiai suprantama kaip tiesiogiai nematoma namų aplinka, vidaus interjeras ir kiti susiję objektai.

Visose paminėtose srityse ekshibicionistinių polinkių neturintys asmenys gali teisėtai piktintis, jeigu be jų sutikimo viena ar kita informacija taptų vieša. Net ir daugelyje šalių naudojamos nuasmeninimo technologijos, „Google“ pripažįsta, visiškai neapsaugo nuo galimų klaidų. Neatsitiktinai savo gyvenimo stilių drąsiai ginanti Šveicarija pareikalavo, kad visus užfiksuotus vaizdus dėl galimų privatumo pažeidimų peržiūrėtų „Google“ darbuotojai. Deja, bendrovė tai daryti atsisakė.

Reikia pripažinti ir pagrįstą naudą visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios miestų erdvės, turistų traukos objektai, komercinės erdvės – visa tai gali ir turi būti skaitmeninama, padedant piliečiams lengviau orientuotis, taupyti laiką, naujų technologijų pagalba kurti naujas paslaugas. Tačiau kokią naudą visuomenei, viešajam interesui teikia mažas aklagatvis kokiame nors Vilniaus miesto Bajorų kaime? Taip, kai kurie gyventojai tame nematys jokios problemos ir net džiaugsis, rodydami savo namus draugo kompiuterio ekrane. Tačiau kodėl ten pat turi automatiškai, be atskiro įspėjimo ir leidimo, atsidurti ir jo kaimyno, nedraugaujančio su internetu, privataus gyvenimo vaizdai?

Tad neatsitiktinai Vokietijos visuomenė griežtai atskyrė viešą ir asmeninę erdvę – „Google Maps Street View“ šioje šalyje iš esmės dengia tik didžiuosius miestus ir juose egzistuojančias neabejotinai viešas erdves.

Lietuvos atveju daugiausia klausimų kelia šie klausimai, į kuriuos „Google“ atstovai kol kas atsakymų nėra pateikę:

  1. Asmens duomenų subjektų sutikimo nebuvimas – Europos Sąjungos direktyva nustato, jog renkant ir tvarkant asmens duomenis būtina nedviprasmiškas asmens sutikimas (prisiminkite, jog reklamines SMS žinutes ar el.pašto laiškus galite gauti tik tada, kai tai pažymite varnele kokioje nors anketoje);
  2. Galimybės pareikšti išankstinį draudimą fiksuoti privačius duomenis konkrečioje vietovėje nebuvimas – kai kuriose ES valstybėse buvo pareikalauta, kad „Google“ sudarytų sąlygas pareikšti išankstinius draudimus fiksuoti tam tikruose adresuose esančius privačius duomenis;
  3. Išankstinio fiksuojamo regiono gyventojų neinformavimas apie vykdomą veiklą – kai kuriose ES valstybėse „Google“ buvo įpareigota iš anksto skelbti apie vaizdo fiksavo maršrutus, konkrečius laikus ir pan., kad gyventojai galėtų atitinkamai pasiruošti ir neutralizuoti galimas neigiamas pasekmes;
  4. Pradinių neapdorotų vaizdų saugojimas – JAV reguliavimo institucijų tyrimų metu „Google“ neįrodė, jog iš karto apdoroja ir sunaikina pradinius duomenis, o tai reiškia, kad iš esmės bendrovė kaupia originalius duomenis ir tik viešai pateikia modifikuotą jų versiją;
  5. Fizinė duomenų saugojimo vieta – pristatymo Vilniuje metu „Google“ nepaneigė, jog duomenys bus saugomi ne Europos Sąjungoje, o vienos iš bylų Prancūzijoje metu gynybinė pozicija buvo paremta argumentu, kad visų vaizdų savininkė yra „Google Inc.“, registruota JAV, o ne Prancūzijoje registruotas bendrovės padalinys. Beje, šiuo pagrindu kyla abejonių, ar teisėtai asmens duomenų tvarkytoju Lietuvoje buvo pripažinta Airijoje registruotas „Google Inc.“ padalinys;
  6. Galimybė trečiosioms šalims (įskaitant kitų šalių valstybines institucijas) pasiekti pradinius neapdorotus duomenis – duomenis saugant ne Lietuvos teritorijoje kyla pagrįstos abejonės, jog trečiosios šalys finansinių ar kitų priemonių pagalba gaus naudojimui pradinius duomenis;
  7. Neaiškus situacijų ir sąlygų sąrašas, kada pradiniai vaizdai technologiškai apdorojami – „Google“ viešai neatskleidžia, kokie kriterijai ir sąlygos naudojamos pradinių duomenų apdirbimui, todėl neįmanoma įvertinti, ar taip užtikrinama pakankamas privatumo apsaugos lygis;
  8. Netinkamai apdorotų vaizdų eksponavimas tais atvejais, kai asmuo nesinaudoja internetu – Lietuvoje nuolatos internetu naudojasi apie pusę gyventojų, todėl nėra aišku, kokiu būdu savo teisėtus interesus galėtų ginti tik realiame pasaulyje gyvenantys asmenys, šiuo pažeidžiamas technologinio neutralumo principas;
  9. Viešai nepaskelbta informacija kaip ir kur kreiptis (internete) dėl privačios informacijos panaikinimo – iki šiol nėra aiškiai ir viešai paskelbta žiniasklaidoje apie procedūras, kur ir kaip kreiptis dėl privačios informacijos panaikinimo (jau egzistuoja atvejų, kai lietuviai buvo užfiksuoti kitose ES valstybėse, o po dviejų mėnesių žadamas ir vietos duomenų viešas paskelbimas);
  10. Ribotos galimybės Lietuvoje ginti pažeistus interesus – dėl tarptautinės teisės subtilybių savo interesus Lietuvos piliečiai tikriausiai turėtų ginti ne Lietuvos teismuose, o JAV, kur registruota „Google Inc.“, dažnai vienpusiškai sprendžia teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimus;
  11. Žalos, padarytos pažeidus privatumą, atlyginimo klausimas – „Google“ nedetalizuoja, ar numato finansinį žalos atlyginimą tais atvejais, kai dėl technologinių ar kitų trūkumų asmenų privatumas bus pažeistas;
  12. Viešos informacijos sukomercinimas – nėra aišku, kodėl „Google Maps Street View“ pateikiamą turinį jau nurodo kaip savo intelektinę nuosavybę – susidaro paradoksali situacija, kai konkretaus asmens X privati informacija, kurią „Google“ paskelbia viešai, tampa negalima naudoti net jam pačiam. Manytina, jog šiuo atveju mažiausiai turi būti pritaikytos „Creative Commons“ licencijos (CC-BY ar bent CC-BY-NC, o gal net ir CC0).