Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

„Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

• spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
• vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
• skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
• laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
• nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

Faktinė situacija gana paprasta – rugpjūčio 18 dieną vakare vyko oficiali Kauno arenos atidarymo ceremonija. Jos metu pakvietus pasisakyti premjerą salė ėmė švilpti („Delfi TV“ vaizdo įrašas). Vėliau Andrius Kubilius atskleidė, jog pasisakyti nenorėjęs, taip scenarijų sudėliojo renginį ruošę Vladimiro Romanovo specialistai (čia nenagrinėsiu gana įtikinamos versijos, jog „nušvilpimas“ buvo suplanuotas specialiai siekiant patenkinti Romanovo ego).

Politikas ir viešumas – neatskiriami

Politikos darbuotojų kasdienybė – darbas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, kurių dalis palaiko, o dalis vertina neigiamai. Andriaus Kubiliaus atveju šis darbas itin sudėtingas, nes jis tiesiogiai dirba su maksimaliai didele nacionaline visuomenės grupe – t.y. visais Lietuvos piliečiais. Šalis gyvena ne pačius geriausius laikus, todėl dėsningas ir neigiamas Vyriausybės vadovo vertinimas.

Tačiau nėra ir negali būti vienalytės visuomenės – joje labai daug mažų grupelių ir junginių, kurie turi savitą unikalų požiūrį. Vienas iš tokių junginių – Kauno arenoje susirinkę žiūrovai, leidę sau viešai išreikšti neigiamą masinę reakciją. Ar tokia vienos publikos reakcija žalinga? Tik tuo atveju, jeigu tai ir toliau didina neigiamas nuotaikas arba mažina palaikančiųjų grupę.

Kauno atveju tokios reakcijos kaip kad „Tautiečiai, man gėda dėl nušvilpto Kubiliaus!“, „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“ ir panašūs kiti tekstai rodo, jog galutinis rezultatas labiau teigiamas, t.y. palaikymo visuomenėje tapo daugiau, neigiamos reakcijos pakartotos tik toje apibrėžtoje, daugiausiai 15 tūkst. piliečių siekiančioje, tikslinėje grupėje.

Politikų „pirkėjai“ – rinkėjai

Kiekvienas protingas politikas suvokia, kad jo tikslas yra balsai balsadėžių urnose eilinių rinkimų metu, todėl tai ir yra bene vienintelis ir realus tikslas, kurio siekia politikas bendraudamas su rinkėjais. Tokiu atveju Andriui Kubiliui svarbi ne bendra visuomenės nuomonė, o tik tos tikslinės grupės, kuri atidavė už jį ar su juo susijusią politinę jėgą per praėjusius rinkimus ir potencialiai gali atiduoti per ateinančius.

Todėl toks rinkėjų segmentavimas veda prie išvados, jog Andriui Kubiliui visiškai nesvarbu, ką ir kaip arenoje veikia tvarkiečių, darbiečių ar dar kurių nors oponentų rėmėjai – jam turėtų būti svarbu tik tai, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguoja jo galimi rinkėjai. Šiuo atveju „nušvilpimas“ netgi padidino rėmėjų gretas. Nors tai nėra universali tiesa, tačiau viešas ir neetiškas „ne mano“ rinkėjų elgesys dažniausiai reikš didesnę „mano“ rinkėjų paramą.

Kaip reaguoti į neigiamą visuomenės nuomonę?

Vieša oponentų nuomonė dažnas ir neišvengiamas reiškinys politikoje, todėl reaguojant į situaciją būtina vertinti keletą aspektų:

1. Ar oponentų veiksmai aktyviai mažina mano rėmėjų grupę? Pavyzdžiui, ar oponentų skleidžiamas melas/šmeižtas/.. „mano“ rėmėjų suvokiamas kaip tiesa ir todėl keičiasi jų nuomonė?
2. Ar oponentų veiksmai sudaro pasyvias prielaidas ir kuria sunkumus ateityje planuojamiems veiksmams? Pavyzdžiui, ar keičiasi neutraliai nusistačiusių asmenų grupė? Nes būtent ji yra antroji auditorija, kuriai skirtinas dėmesys po darbo su esamais rėmėjais;
3. Ar oponentų veiksmai turi galimybę tapti „save kuriančia istorija“? T.y. ar yra galimybės, jog kažkieno pradėtas veiksmas taps nekontroliuojamu savarankišku socialiniu reiškiniu, nukreiptu į neigiamą „mano“ vertinimą?

Jeigu šie pavojai yra realūs, tada būtina imtis priemonių ir mažinti atitinkamą potencialią žalą, tačiau kitu atveju tinkamas nebent ribotos trečiųjų šalių reakcijos – kitu atveju kritikuojamo politiko dėmesys atitinkamai problemai tik padidintų problemos žinomumą ir skeltų žiežirbą didesniam susidomėjimui.

Mykolo Katkaus pastebėjimai

Rugsėjo 2 dieną portalas „delfi.lt“ organizavo konferenciją su kolega Mykolu Katkumi, visus jo atsakymus į portalo lankytojų klausimus galite rasti šioje portalo skiltyje.

Atskirai paminėčiau šias dėmesio vertas Mykolo įžvalgas:

• [..] Bet kuriose masinėse susibūrimo vietose, kuriose žmonės duoda valią savo emocijoms, politikams ir renginio režisieriams reikia nepamiršti, kad tas emocijas reikia valdyti. Kitaip situacija gali tapti sunkiai valdoma [..]
• [..] žmonės labai piktinasi politikais, kad šie piarinasi viešuosiuose renginiuose, bet jeigu tų politikų nebūtų tai irgi visi būtų nepatenkinti? [..] Visiškai teisingai [..];
• [..] jis priklauso tam politikų tipažui, kam realus veiksmas yra svarbiau nei visuomenės, kuri, jo nuomone, mažiau įsigilinusi į situaciją, reakcija. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad juos teis istorija. [..] Toks politiko tipažas Lietuvai yra gana naujas, nes pastaruosius 8 metus pas mus vyravo agresyviai nusiteikę politikai, kurie stengėsi kalbėti tai, ko iš jų tikisi auditorija [..]
• [..] bendravimas su visuomene yra neatsiejama politikos dalis ir man sunku įsivaizduoti sėkmingą politiko politinę ateitį, jei jis nebendraus su visuomene ir nebandys populiariai paaiškinti savo sprendimų [..]
• [..] Yra keli požiūriai, kaip formuoti politikams savo įvaizdį. Yra būdas formuoti savo įvaizdį per dialogą, per provokaciją, per nuolatinės temos sukūrimą viešojoje erdvėje. Ką ir daro Zuokas. [..] Skirtingai nei a.a. Brazauskui, kuris per savo partijos organizuotas viešųjų ryšių akcijas jausdavosi nejaukiai, tačiau atsiskleisdavo kaip lyderis konfliktinėse situacijose ar kasdieninėje veikloje [..]
• [..] kaip daroma, kad tokio švilpimo nebūtų:
  • Mobilizuojami lojalūs premjerui žmonės, kurių tinkamu laiku paprašoma ploti;
  • Renginio vedantieji parengia publiką valstybės vadovo pasirodymui: paprašo visų būti pagarbiais, pamini valstybės paramą arenos statybai ir t.t.;
  • Kubilius pradeda savo kalbą auditorijai priimtinu pokštu.

Šiandien „Lietuvos ryto“ reporteris Karolis Vatikevičius paprašė pakomentuoti, kiek Drąsius Kedys jau tapo prekės ženklu ir kokios šios naujos partijos galimybės. Kolegų Tomo Janeliūno, Artūro Račo ir mano komentarus reportaže galite peržiūrėti internetu, o čia trumpai pakartosiu pagrindinius savo dėstytus akcentus:

• a.a. Drąsius Kedys yra atpažįstama vėliava, kuri komunikacijos požiūriu gali būti skiriamasis organizacijos ženklas;
• neseniai mirusio asmens naudojimas reklamos tikslais, mano nuomone, pažeidžia komunikacijos etiką (net ir formaliai – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. („[..] kai rodomas mirusio [..] asmens kūnas [..]“);
• partijos steigimo deklaracija sukurta remiantis primityviu populizmu – paimtos rezonansinės didelei visuomenės daliai svarbios temos (mokesčiai už šilumą, mokslą, mokesčiai ir pan.) ir jose primityviai pasiūlytos neva gyventojams naštą palengvinantys sprendimai – iš kur valstybė tam gautų lėšų, autoriai užmiršta paminėti;
• partijos sėkmė priklausys nuo steigėjų organizacinių sugebėjimų: a) sugebėjimo įsteigti regioninius skyrius ir užtikrinti jų veiksmingumą; b) ilgalaikės veiksmų programos sukūrimo ir jos įgyvendinimo.

Bendru atveju sprendimas kurti partiją iš esmės diskredituoja net tuos menkus sveiko proto grūdus, kuriuos pradinėje stadijoje Kedžio artimieji turėjo. Populistinis požiūris į valstybę nebeleidžia pasitikėti jo steigėjais ir jų sugebėjimu racionaliai vertinti pasaulį. Tai tiesiog emocijų valdomi ir su sveiku protu mažai ką turintys bendra piliečiai.

Tačiau jų teisė jungtis bendrai veiklai ir reikšti savo nuomonę – šventa. Visai realu, jeigu jie sugebės įveikti organizacines politinės jėgos formalizavimo užduotis, jog sulauks 5-10% balsų artimiausiuose rinkimuose.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

Vakar reportažas parodytas eteryje (laidos įrašą galite rasti atsidarę TV3 „WebTV“ ir pasirinkę „Savaitės komentarus“, 2011 metus ir vasario 20 dieną, reportažo pradžia apie 24 min 45 sek).

Čia trumpai pakartosiu pagrindines savo mintis, nes ne visos jos spėjo pakliūti į trumpą reportažą, kuriame be manęs mintis dėliojo ir kolegos Henrikas Mickevičius (Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius) bei Rasa Ališkauskienė (visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorė).

Pirma, jėgos simboliai – efektyvi komunikacijos taktika visuomenėje, kuri patiria krizės situaciją, o patys individai yra silpni ir neturi savo sprendimo kelių. Tokiu atveju „stiprios rankos“ lyderiai ir simboliai susilaukia didelio palaikymo – fašistinė Vokietija tą puikiai iliustruoja.

Antra, atskirų partijų rinkimų kampanija tikrai peržengia etikos ribas, o atskirais atvejais (pavyzdžiui, naujalietuvių teiginiai apie Lietuvą be įvairių socialinių grupių) iš esmės atitinka Baudžiamojo kodekso atskirų normų turinį.

Trečia, jėgos simbolių komunikacija dažnai visiškai nesiderina su realia savivaldybių tarybų kompetencija, todėl galima teigti, jog daugelis šių simbolių visiškai netinka šiems rinkimams – t.y. paprasčiausias melagingų pažadų dalinimas.

Ketvirta, vertinant etikos pažeidimus ir komunikaciją kaip tokią, reikia suvokti, jog pagrindinis sprendžiantis yra rinkėjas. Jeigu jis pats ignoruoja etiką, tai ir etiką peržengianti komunikacija jam gali būti priimtina – t.y. etiką kiekvienas vertina iš savo pozicijų, todėl normaliame pasaulyje neetiška komunikacija atskirose šalyse ir atskirose socialinėse grupėse gali būti kaip tik priimama kaip itin pažangi ir sava.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

• tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
• turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
• reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
• ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
• finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

Daugybė valstybių piktinasi „Wikileaks“ vykdomais slaptos/konfidencialios/riboto naudojimo informacijos paviešinimais, tačiau negali to sustabdyti. Kodėl? Kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu? Jei informacija yra išties žalinga, ar tokios valstybės kaip JAV neturi techninių galimybių to sustabdyti?

Pirma, jeigu kalbant supaprastintai, tai slaptos informacijos skelbimas – viena iš nusikaltimų rūšių. Visos valstybės kovoja prieš nusikalstamumą, tačiau vis tiek jo nepanaikina. Taip ir šiuo atveju. Tiesiog neįmanoma užkirsti kelio visiems nusikaltimams.

Antra, konkrečiai paskutinio paviešinimo atveju pažeisti JAV teisės aktai, nes dažniausiai valstybės įstatymai nustato, jog paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Todėl svetimoje valstybėje viešinant kitos valstybės slaptą informaciją iš esmės nusikaltimas nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro valstybės paslapties.

Trečia, WL atveju svarbi ekstradicijos procedūra (plačiau čia), t.y. ar prieglobstį suteikianti valstybė WL veikla vertina (t.y. baudžiamieji įstatymai tai apibrėžia taip) kaip nusikaltimą. LR atveju būtų sprendžiamas klausimas tiek  LT teisės aktų ir tarptautinių sutarčių pagrindu. Jeigu šalis X su JAV nėra sudariusi tokių sutarčių, tai iš esmės nebūtų pagrindo WL įkūrėjus perduoti JAV.

Ketvirta, atsakant į klausimą, kurios valstybės teisės aktai galioja WL atžvilgiu, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių:

• domeno registracija;
• serverio vieta;
• naudojama kalba;
• naudojama valiuta, laiko juosta ir pan.;
• pateikiamos informacijos skaitytojus (WL atveju tai dažniausiai JAV piliečiai);

Informacijos srautą internete kontroliuoti praktiškai neįmanoma, nes tam reikėtų neįtikėtinai didelių išteklių (t.y. reikėtų analizuoti visus siunčiamus duomenis), tuo tarpu P2P tinklais visą WL turinį galima perduoti itin sparčiai ir konfidencialiai (pvz., užkodavus bent kiek stipresniu raktu).

Kodėl puolama būtent „Wikileaks“, tačiau informaciją skleidžianti žiniasklaida paliekama ramybėje?

Tiek JAV, tiek LT galioja nuostata dėl informacijos šaltinio paslapties. LR Konstitucinis teismas yra labai aiškiai pasisakęs, kokiais atvejais informacijos šaltinio paslapties principas gali būti pažeidžiamas. JAV atveju itin garsi yra Judith Miller byla, kai Pulicerio premijos laureatė atsisakė teismui atskleisti šaltinį, atskleidusį CIA agentės tapatybę.

Kitas aspektas – svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent tai WL ir argumentuoja savo pozicija – t.y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką valstybės politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip whistle-blower‘iai, t.y. praneša apie nusikaltimus ir tai laimi prieš kito principo (valstybės paslapties) atskleidimo daromą žalą.

Jei „Wikileaks“ būtų paviešinta su Lietuva susijusi jautri informacija (kad ir, tarkim, kokie nors įrodymai apie CŽV kalėjimus), kokių veiksmų valstybė galėtų imtis?

Kiltų tas pats klausimas, kurį valstybės vertybė svarbesnė – ar visuomenės teisė žinoti apie galimai daromus nusikaltimus, ar valstybės suvereniteto apsauga ir saugumas. VSD pažymų atveju jas paviešinęs subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės.

Procedūrų prasme ir interneto atžvilgiu sistema gana aiški – Konstituciniame teisme nagrinėta Kavkazcenter.com byla buvo itin išsamiai išnarstyta, o dabar galiojanti Vyriausybės 2007 m. nutarimu nr. 881 patvirtinta tvarka detaliai nustato tokios procedūros etapus. Galimybės interneto paslaugų teikėjams nesutikti su teisėsaugos institucijomis yra, tačiau teismai, beveik neabejotina, palaikytų VSD pusę.

Ar Lietuvoje galimas „Wikileaks“ atvejis? Tarkime, kad atsirastų tinklalapis, kuris paviešintų „12 VSD pažymų“, kitą operatyvinę informaciją. Ar saugu būtų to tinklalapio administratoriui/redaktoriui (kaip J.Assange‘ui) skelbtis viešai? Kas Lietuvoje gresia už slaptos informacijos paviešinimą?

Manyčiau, atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomius dokumentus kur nors troleibuse. Tai ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties WL įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todęl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje.

Laidoje išdėsčiau bent keletą minčių ir jas, atrodo, kol kas visiškai patvirtina toliau WL skelbiamų dokumentų turinys

Pirma, minia autobuso stotelėje tikrai norėtų pamatyti daug slaptų duomenų, tačiau ar tikrai sugebėtų tą informaciją panaudoti prasmingai ar tik džiaugtųsi pigiais skandalais? Štai vakar pagrindine žinia tapo Putino pavadinimas „alfa patinu“. Ji skelbta kartu su Saudo Arabijos siūlymais JAV kariauti prieš Iraną. Šios dvi žinios viešoje erdvėje sutapantintos – tikrai abejotina, ar tai prasmingas slaptos informacijos panaudojimas.

Antra, skelbiami vienos pusės duomenys – tai sudaro sąlygas ir pavojų netolygiai konkurencijai. Tai ypač akivaizdu karo veiksmų frontuose Afganistane, Irake. Balanso nebuvimas ne tik pakeis situaciją kare, bet ir privers keisti komunikacijos formą, informacijos naudojimo tvarką.

Trečia, su Lietuva susiję keli šimtai dokumentų. Minia norėtų gyventi valstybėje be paslapčių, tačiau tai tikrai nėra naudinga visais atvejais. Pavyzdžiui, kai kada visuomenės noras žinoti yra prasmingas – pavyzdžiui, pranešėjų apsaugos principo atvejais, kai valstybė (JAV) elgtųsi neetiškai, remtų nusikalstamus režimus ar pan.

Ketvirta, ilgalaikė duomenų įtaka priklausys nuo paviešintos medžiagos turinio. Turim lietuvišką analogą – 12 VSD pažymų, tačiau puikiai suvokiame, jog esminis klausimas, kiek jose yra darbinė informacija, kiek jos paviešinimas gali turėti įtakos sprendimų priėmimui. Tarpusavio supratimo, neformalia, darbine, dalykine prasme WL dokumentai pakenks LT bendradarbiavimui su JAV, nes mūsų strateginės partnerės svoris mažės. Kita vertus, JAV valstybės departamentas jau pasiruošęs ir vykdo atitinkamą kampaniją (beje, tą patvirtina ir vieša URM reakcija). Diplomatiniais kanalais turės būti panaikintas šaltukas, jeigu skelbiami neigiami atskirų asmenų vertinimai. Visgi, tai tėra darbinė medžiaga, o ne politiniai pareiškimai, tai nėra sprendimai, informacija turi tik rekomendacinį pobūdį. JAV turės pasitelkti sveiką humoro jausmą ir taisyti situaciją.

Šešta, jeigu LT atveju paviešinta informacija iš tiesų bus vertinga, tai ji gali tapti politinės kovos įrankiu ir ateinančių rinkimų į savivaldybių tarybas fone. Pavyzdžiui, būtų įdomi situacija, jeigu WL dokumentai patvirtintų gandus apie JAV finansinę paramą Baltarusijos opozicijai, kuri neva dingo LT diplomatiniame korpupse. Tai būtų rimtas smūgis tuo metu pareigas ėjusiems asmenims ir politinei vadovybei. Tačiau konkretūs veiksmai bus nulemti paskelbtos informacijos turinio.

Iliustracijai panaudota Ryčio Daukanto karikatūra „CŽV juodoji katė“