Category: ryšiai su visuomene (Page 64 of 66)

Vakar Aurimė Aleksandravičiūtė su savo komanda mane ir Tomą Ramanauską (iš „MTV Baltic“) klausinėjo apie blogus Lietuvoje. Berods, reportažas planuojamas sausio 13 laidos (pradžia – 11:20) skiltyje „Skaitmeninis stilius“.

Tad kas svarbiausia? Kai trumpai galėčiau apibūdinti blogų padėtį Lietuvoje?

Pirma, kiek jų turim? blogas.lt, manau, aiškus lyderis su beveik 29 tūkst. blogų. Užsieniuose ir kituose projektuose dar surinktumėme 10-15 tūkst. Viso – apie 40-45 tūkst. blogų. Tai sudaro apie 4 proc. Lietuvos interneto vartotojų. Išvystytose tinkose tas skaičius siekia 2-3 kartus didesnę interneto vartotojų dalį. Išvada – augame ir dar turime, kur stiebtis. Jau daug pasako vien faktas, kad blogas.lt naujas įrašas vidutiniškai atsiranda kas 6 minutės (!). Kuris kita lietuviška interneto svetainė gali pasigirti tokiu nuosekliai atnaujinamo turinio potencialu?

Antra, kodėl blogai populiarūs, ar tai jau privalomas stiliaus atributas? Manau, tai jau tampa tam tikra mada, tačiau vis dar labiau dominančia „early adopters“, nei masinius vartotojus. Blogai užkrečia dėl trijų dalykų: subjektyvumo, įdomesnio/gyvesnio turinio ir interaktyvumo galimybių.

Trečia, Lietuvos blogai po truputį profesionalėja. Atsiranda rimtų teminių blogų, kurie tampa savireklamos, ekspertinių nuomonių šaltiniais. vz.lt žengė rimtą žingsnį, tačiau dar nesiryžta jungti virtualiojo ir spaudos kanalų turinio. Lietuvos blogai vis dar nėra aiškiai apibrėžti, jiems trūksta: a) suvokimo, kad rašoma skaitytojui; b) informacijos naujumo (dažniausiai „virškinama“ kitų šaltinių informacija); c) gilių pasirinktos srities žinių.

Šiandien Bernardinai.lt bendradarbei Laurai Gintalaitei pasakojau apie skandalus ir jų poveikį Lietuos įvaizdžiui. Įdomu laukti ir kitų pašnekovų nuomonių, tačiau jau dabar keletas esminių akcentų:

• Skandalas – tai situacija, kai:
• yra bent dvi susikivirčijusios pusės;
• didelis diskusijos mastas, ji iš tiesų sudomina didelę visuomenės dalį;
• (dažnas, bet nebūtinas požymis) aiški raudona etikos riba, kurią kažkas peržengia;
• didžiausi Lietuvos skandalai:
• visos istorijos:
• XVII a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos remtas Lžedemitrijus – Maskvos soste;
• antrosios Respublikos:
• Lietuvos-Lenkijos karinis konfliktas XX a. pradžioje;
• Klaipėdos krašto užgrobimas;
• „Lietuvos pašto“ direktoriaus pašto ženklų istorija;
• trečiosios Respublikos:
• „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesas (kaip Maskvos ekonominės įtakos Rytų ir visai Europai epizodas);
• Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas (kaip Rytų Europos virsmo į demokratines visuomenes epizodas);
• visi šiuolaikiniai Lietuvos „skandalai“ yra vietos lygmens, nepatyrėme nei vieno unikalaus ir didelio masto skandalo, nes dėl savo mažumo neturime ne tik pasaulinio lygmens, bet ir regioninio lygio dėmesio traukos objektų (pavyzdžiui, Gerhardo Šrioderio sutartis su Valdimiru Putinu ir vėlesnis darbas „Gazprom“ bendrovei).

Pilietinės visuomenės institutas į diskusiją „Regioninė žiniasklaida ir savivaldos rinkimai: kaip piliečiams padėti susivokti?“ pakvietė žurnalistus iš įvairių Lietuvos rajonų. Tikslas – dar kartą pasitarti, kaip žiniasklaida galėtų tiksliau atlikti savo misiją ir kiek įmanoma objektyviau supažindinti visuomenę su artėjančių rinkimų pasirinkimų prasme bei turiniu.

Laisvosios Europos radijos žurnalistas dr. Kęstutis Grinius pasakojo apie žiniasklaidos vaidmenį rinkimuose, Molėtų rajono meras Valentinas Stundys pristatė savo viziją, kaip prieš rinkimus turėtų vykti žiniasklaidos ir politinių partijų dialogas, VU Žurnalistikos instituto lektorius Romas Sakadolskis patarė, kaip žiniasklaidoje moderuoti diskusijas tarp visuomenės ir politikų. Internetinio dienraščio Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas kartu su direktoriumi plėtrai Vytu Bačkiu pristatė naują iniciatyvą „Regionai“.

Tuo metu man teko garbė skaityti pranešimą apie tai, kaip žiniasklaida turėtų nepasiduoti politikų manipuliacijomis, kokias priemones ir metodikas turėtų naudoti, kas padėtų iš laisva eiga besiliejančio politikų žodžių srauto atrinkti svarbiausius pažadus ir mintis. Pranešimas buvo įrašinėjamas, todėl ateityje tikiuosi jį čia paskelbti.

Julijos Kirkilienės straipsnis „Elektrėnų kronikoje“.

Visuomeninio transliuotojo interneto portalas lrt.lt skelbia Jurgitos Kuzmickaitės apibendrintas mintis straipsnyje „Loreta Graužinienė: lyderė ar lyderio atstovė?“. Kartu su psichologu Žygimantu Grakausku, politologe Irmina Matonyte, buvusiu Darbo partijos nariu (dabar Pilietinės demokratijos frakcijos Seime seniūnu) Andrium Baranausku savo mintimis dalinuosi ir aš.

Galutinį tekstą rasite pagal nuorodą, o čia pirminės mano įžvalgos pagalo žurnalistės klausimus:

• Kokį L. Graužinienė turi įvaizdį viešojoje erdvėje? Kaip ją būtų galima charakterizuoti kaip politikę, t.y. kokiomis savybėmis ji pasižymi ir kokie jos veiksmai leidžia tokias savybes išskirti?

  Jeigu šiek tiek juokaujant, tai LG yra tam tikras darbo partijos “atpirkimo ožys”. Būtent jai dažniausiai tekdavo tapti DP veidu sudėtingose situacijose, aiškinti kartais protu nepaaiškinamą DP lyderio poziciją.

  Kaip politikė ji iš tiesų yra puikus sistemos elementas, t.y. savo užduotį – viešai pristatinėti partijos poziciją – ji atlieka gana gerai. Aišku, tam būtina vidinė savitvarda, o šiuo elementu LG iš tiesų gali didžiuotis, nors, kaip ir Rolandas Paksas apkaltos proceso metu, akivaizdu, kad politikė palaipsniui pavargo.

• Ar ji turi lyderiui būtinų savybių? Kaip žinome, V. Uspaskichas norėjo ją matyti Darbo partijos pirmininkės poste, tačiau partiečiai nepalaikė, be to, rinko parašus, kad ji būtų atstatydinta iš frakcijos seniūnės pareigų. Kodėl jai nepasisekė?

  LG nors ir yra puiki DP mechanizmo dalelė, tačiau ji nėra pati savaime gimusi lydere, jai trūksta charizmos. Aišku, Lietuvoje LG galėtų tapti “mūkelės” tipo lydere, kai tauta pradeda garbinti tą politiką, kurį sistema visiškai izoliuoja ar pasmerkia. Spėčiau, kad DP nariai kol kas nenori eiti tokiu keliu, todėl ir nepritarė VU siūlymui. Kitu atveju visai DP būtų tekę tapti eiline “kovotoja prieš elito sistemą”, o tai pagal turimas vietas bent jau absoliučiais skaičiais Seime būtų tam tikra rezignacija.

• Ar galima išskirti kokius nors ryškesnius jos pačios darbus, jos idėjas, ar ji buvo matoma tik dėl to, kad buvo frakcijos seniūnė ir žiniasklaida kreipdavosi pirmiausia į ją, o vėliau ji tapo savotiška V.Uspaskicho atstove Lietuvoje? Ar L.Graužinienės politinė ateitis apskritai galima be V. Uspaskicho?

  Be gilesnės analizės sunku atsakyti, tačiau LG daugiausiai veikė kaip partijos ruporas. Panašią funkciją dar esant AMB vykdė Gediminas Kirkilas. Tai 2-3 žmogaus pozicija, kuris papildo lyderį ne tiek maloniais, galbūt ne tiek svarbiais klausimais. Seimo frakcijos seniūnės postas tai puikiai simbolizuoja – praktiškai jokios esminės įtakos sprendimų priėmimui, praktiškai tik “antpečiai”, leidžiantys dalyvauti procese. Nors tiesiogiai susidurti neteko, tačiau spėju, kad LG geriau sekėsi bendrauti tiesiogiai su žmonėmis, todėl LG iš tiesų galėjo tapti mielesniu “pirmuoju kontaktu” ne DP nariams.

  LG be VU gali dalyvauti politikoje, tačiau jai reikėtų arba iš esmės keisti savo pozicionavimą (tai buvo bandyta padaryt per DP suvažiavimą), arba šlietis prie naujo lyderio.

• Kodėl L. Graužinienė taip ištikimi ir atkakliai V. Uspaskichą gina, kai kiti partijos nariai jį kritikuoja ar net palieka partiją? Ar ji juo nuoširdžiai tiki ir žavisi, ar ji taip elgiasi turėdama kokių nors pragmatinių interesų, ar ji turi sentimentų pačiai Darbo partijai, nes prisidėjo prie jos kūrimo (ką ji pati mėgsta kartoti), ir gindama V. Uspaskichą taip nori apginti partijos reputaciją? Kas leidžia daryti vieną ar kitą prielaidą?

  Dėl LG ir VU ryšio – nenorėčiau spėlioti, tačiau toks elgesys tik patvirtina jos kaip nuoseklios DP mechanizmo dalyvės rolę. Abejoju, ar DP dar turi “idealistų”, todėl tai daugiau panašu į nuoseklų bandymą išlaikyti bent dalelę tos sėkmės, kurią buvo įgijusi DP.

• Kaip manote, su kuo susijęs L. Graužinienės įvaizdžio pakeitimas? Ar tai tiesiog moters noras pasikeisti, gražiau atrodyti ar tai kas nors daugiau, susijusio su viešaisiais ryšiais?

  Tokio rango politikai neturėtų sau leisti daryti gana didelių “viražų” viešoje laikysenoje, kalbėsenoje ir pan. O LG pasikeitimai iš tiesų buvo esminiai (išvaizda, sąsajos – ne bet kas keitė, o Juozukas, kalbėsena/laikysena), todėl tai daugiau panašu į planuotus veiksmus, nors veiksmų nuoseklumo trūkumas (DP kolegų elgesys) leistų ir abejoti tokia veiksmų seka.