„Blogas“ ar naudingas? Apie naująją propagandą

Birželio 10-oji neabejotinai tapo naujo Lietuvos viešojo gyvenimo reiškinio gimtadieniu. Tądien pirmąjį įrašą savo internetiniame dienoraštyje (tiksliau, tik kol kas nėra aišku, ar lietuviškiau – „bloge“) paskelbė Artūras Zuokas. Nors kai kurias apraiškas buvo galima aptikti ir anksčiau (pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio „Briuselio dienoraščiai“), tačiau www.zuokas.lt tapo pirmuoju visaverčiu politiko komunikacijos įrankiu.

Kaip ir kiekvienas komunikacijos kanalas, internetinis dienoraštis,
vadinamasis „blogas“, turi ir privalumų, ir trūkumų. Prie teigiamų jo ypatybių galima būtų priskirti galimybę laisvai formuoti ir nustatyti žaidimo taisykles – t.y. spręsti dėl diskusijų temų, mainytis nuorodomis su kitomis susijusiomis interneto svetainėmis, leisti, riboti arba visiškai drausti skaitytojų komentarus. Neigiamomis ypatybėmis galima būtų laikyti vaikščiojimą etikos ašmenimis (pavyzdžiui, šalinant nepageidaujamus skaitytojų komentarus, juos redaguojant), galimai menką investicijų grąžą (t.y. palyginti dideles investicijas, kurios skiriamos per mažam skaitytojų srautui).

Naujoves mėgstantis Vilniaus meras dažnai kritikuojamas už savo „lankstų“ požiūrį į etiką, „Rubicon“ vyrus ir savo priešininkų šalinimą. Tačiau tuo pačiu metu Artūras Zuokas yra vienas pirmųjų Lietuvos politikų, aktyviai savo veiksmuose taikančių ryšių su visuomene priemones.

Internetinis dienoraštis – viena naujausių, kurių veiksmingumą įrodo autoritetingi tyrimai.

Vilniaus mero internetinio dienoraščio ryšių su visuomene kampaniją verta pagirti ir dėl didelio priemonių arsenalo. Per ketvertą internetinio dienoraščio veiklos mėnesių susiformavusi „bendruomenė“ yra puiki neformali priemonė Zuokui reikalingos informacijos sklaidai, kai kurių idėjų palaikymui. Todėl praėjusią savaitę vykęs internetinio dienoraščio vakarėlis – logiška bendruomenės ryšių stiprinimo priemonė. Be to, internetinis dienoraštis tampa tam tikru viešu archyvu ir politikas visada gali pasakyti, „kaip aš jau rašiau…“

Internetinio dienoraščio kritikai projektą gali atvirai vadinti propagandiniu ir iš esmės bus teisūs. Pagal propagandos klasikus Edwardą Hermaną (Edvardą Hermaną) ir Noamą Chomsky (Noamą Chomskį) komunikaciją galima vadinti propaganda, kai yra trys veiksniai – nuosavybės santykiai, finansavimas ir informacijos šaltiniai. Akivaizdu, kad www.zuokas.lt bent netiesiogiai priklauso Zuokui, yra finansuojamas jo paties arba susijusių asmenų (teisėsaugos institucijos galėtų pasidomėti, ar tokia veikla patenka į „Vilniaus mero veiklos viešinimo“ biudžeto eilutę), o redakcinę kontrolę turi Vilniaus mero patarėjai.

Žiniasklaidos etikos sargai galėtų paklausti, ar etiška internetinio dienoraščio pagrindinių tekstų ir specialių komentarų autoriumi deklaruoti Artūrą Zuoką, kai realūs autoriai – mero pagalbininkės Roseta ir Brigita (tai per vakarėlį pripažino pats Vilniaus meras). Be to, lieka neaiški komentarų filtravimo metodika – ar komentarai šalinami automatiškai, ar pagal nustatytus raktažodžius (pavyzdžiui, draudžiant necenzūrinius žodžius). Į daugelį šių klausimų atsakytų viešai internetinio dienoraščio skaitytojams prieinama redakcijos politika.

Bet kokiu atveju norėtųsi tik sveikinti Vilniaus merą – akivaizdžiai išdrįsusį stoti į atvirą argumentų kovą prieš anonimiškus konkurentus. Tai naujas reiškinys tarp Lietuvos politikų. Nors daugeliu atvejų komentarai neigiami, tačiau tik tokia aktyvi ir stoiška politikų laikysena gali duoti teigiamų rezultatų. Aišku, visada lieka tikimybė, kad tai tik paprasčiausia vaidyba.

Paskelbta www.omni.lt

Žiniasklaidai internete – pirmieji teisininkų vertinimai

Spalio mėnesį „Žurnalistų žinios“ spausdina mano interviu apie
pranešimą, kurį skaičiau VU Komunikacijos fakulteto konferencijoje.


<…>



VU Komunikacijos fakultetas organizavo konferenciją „Komunikacijos ir
informacijos mokslai: būklė ir raidos tendencijos“, kurioje pagrindinis
dėmesys buvo skiriamas naujoms tyrimų erdvėms, įvairių mokslo sričių
bendradarbiavimui. Interneto žiniasklaidos fenomenas jau nebestebina, tačiau nauji
teisiniai aspektai, o ypač – naujos ir anksčiau nepatirtos problemos –
iš tiesų netyrinėta sritis, todėl ŽŽ ir pakalbino Mykolo Romerio
universiteto doktorantą Liutaurą ULEVIČIŲ, apžvelgusį teisines
problemas, su kuriomis susiduria Baltijos šalių interneto portalai.




Visas tekstas – www.lzs.lt

Gyvenimas be naftos?

Šiandien „Verslo klasė“ spausdina mano straipsnį „Gyvenimas be naftos“. Čia pateikiu tik jo įžangą:


„Plastmasė – nuo automobilių kėbulo
dalių, vandentiekio vamzdynų iki linoleumo, batų padų ar PET butelių,
benzinas, dyzelinas, dažai, gamtinės dujos, pesticidai, trąšos
(amoniakas), antiseptikai, anestetikai, aspirinas, klijai, plaukų
dažai, dezodorantai, drabužiai, kontaktiniai lęšiai, rašikliai, kai
kurie maisto priedai, pavyzdžiui, saldikliai, – ar be viso to
galėtumėme gyventi? Visi šie kasdien naudojami ar matomi dalykai susiję
su nafta, dažniausiai iš jos ir gaminami. Bene naudingiausios XX ir šio
amžiaus žaliavos, įvairų ekspertų vertinimais, teliko 20-40 metų. Kaip
gyvensime vėliau? <…>“

Plačiau – www.vz.lt archyve, prieiga tik prenumeratoriams

Niurzgliams – po bilietą į 1985 metus

Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau
eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi
akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas.
Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias
galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už
reklamą ir įtikinėjimus.

Piliečiai, atrodytų, turėtų būti
patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš
realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.

Rinkodaros
specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp
kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo
dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau
lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą.
Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti
naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia –
ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“
užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir
„Europą“.

Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai,
Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo
galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir
daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo
kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į
neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.

Tačiau
Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15
metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų
dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti
apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių
minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į
„Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti
apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai.
Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas
kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas
burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama
kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo
lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.

Tad
norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka
atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę:
kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“
šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“
pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos
kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos
krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną
Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies
deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų
Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus
iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio,
„Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II
palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir
atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir
kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO
misijas.

Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami
tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos.
Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė
studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti
darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo
visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų
buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.

Paskelbta www.omni.lt