Niurzgliams – po bilietą į 1985 metus

Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau
eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi
akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas.
Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias
galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už
reklamą ir įtikinėjimus.

Piliečiai, atrodytų, turėtų būti
patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš
realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.

Rinkodaros
specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp
kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo
dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau
lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą.
Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti
naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia –
ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“
užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir
„Europą“.

Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai,
Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo
galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir
daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo
kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į
neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.

Tačiau
Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15
metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų
dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti
apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių
minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į
„Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti
apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai.
Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas
kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas
burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama
kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo
lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.

Tad
norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka
atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę:
kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“
šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“
pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos
kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos
krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną
Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies
deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų
Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus
iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio,
„Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II
palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir
atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir
kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO
misijas.

Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami
tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos.
Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė
studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti
darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo
visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų
buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.

Paskelbta www.omni.lt

Kapitalizmas Konstitucijos prospekte

Eilinę ketvirtadienio pavakarę teko atsidurti visai šalia
lietuviškų dangoraižių – pačiame naujajame sostinės centre. Pro savo
automobilio langą stebėjau ne tik šiuos kapitalizmo laimėjimus, bet ir
žmones, rudenio saulės nutviekstus jų veidus ir tyliai riedėjau pirmąja
Konstitucijos prospekto juosta. Kairiau manęs slinko likimo broliai, o
dešinė tarsi buvo skirta visuomeniniam transportui.

Naujasis
praplatintas prospektas teoriškai turėtų padėti visiems mums – tiek
viršutiniuose dangoraižių aukštuose įsikūriantiems, tiek eiliniams
klerkams, sėdintiems žemiau, tiek ir apskritai miestų paribiuose
gyvenantiems, kad ir keista – net ir sostinės svečiams. Tačiau tokias
mintis sujaukė savotiškas jausmas: iš pradžių nepaaiškinamas, vėliau
nujaučiamas, o pabaigoje – visiškai suvoktas.

Lėtai riedant
pro dešinę pusę kartais praūždavo troleibusai, tačiau daug dažniau
praskriedavo automobiliai, kurių tikrai negalėčiau palaikyti
visuomeniniu transportu. Jų numeriai dažnai primindavo besidvejinančius
vaizdus: „888“, „222“, „555“ ir pan. Akis nuolatos atskirdavo puikiai
poliruotus paviršius, dar, matyt, dažais kvepiančius odinius salonus.
Trumpai tariant – tiesiog naujumu švytinčius modelius.

Nesu
statistikos ekspertas, tačiau buvo akivaizdu, kad visuomeninio
transporto juosta (t.y. pažeisdami taisykles) lėkė palyginti daug
daugiau prašmatnių automobilių, nei jų važiavo pagal taisykles. Nesiimu
spręsti apie automobilių savininkų uždirbtų pinigų kilmę (tuo rūpinasi
mūsų visų tarnai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, teisėsaugos
sistemoje). Labiau norėčiau pasveikinti aktyvų ir veiklų mūsų
visuomenės sluoksnį – būtent jie kuria naujas darbo vietas, moka
mokesčius į Lietuvos biudžetą, kuris vėliau padalijamas studentams,
pensininkams ir gydytojams.

Vis dėlto viena mintis vis kirbėjo
– ar negali būti taip, kad keičiant ekonominę sistemą labiau turtėjo
tie, kurie išdrįso pažeidinėti bendrąsias taisykles? Aišku, liberalai
iš karto imtų tvirtinti, kad kelių eismo taisyklės neapima kritinių
situacijų, kad visuomenės bendrajam gėriui kurti kartais naudinga
pažeisti sustabarėjusias normas, kad visuomenėje laimi stipriausi.
Tačiau tie taisykles žeidžiantys vairuotojai turėtų sugebėti įrodyti,
kad tai nėra jų gyvenimo norma, kad nuoširdžiai jas taiko ne tik savo
asmeniniais, bet ir visos visuomenės tikslais.

O mes – eiliniai
ir įprastoms taisyklėms paklūstantys – galime tik dar kartą savęs
paklausti, kiek nuoširdžiai sugebame atsisakyti trumpalaikės asmeninės
naudos (kad ir tų 10 sutaupytų minučių kamštyje), kad išvengtume
didesnės žalos visuomenei (kad ir tų kelių avarinių situacijų, kurias
mačiau)? Kartu tai ir klausimas, kiek sugebame būti griežti ne tik
visuomenei, savo konkurentams, politikams, kaimynams, šeimynykščiams ar
giminaičiams, bet ir patys sau?

Paskelbta www.omni.lt

trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje

Interneto žurnalas „Balsas“ skelbia mano straipsnį apie „Creative Commons“ ir galimybes Lietuvai.


<…>



Po Harvardo ir Stanfordo teisės mokyklos sparnais gimusi idėja siekia
patenkinti dviejų interesų grupių norus. Pirmoji – autoriai – mielai
atsisakytų kai kurių autorinių teisių mainais gaudami didesnį žinomumą.
Antroji – autorinių kūrinių naudotojai – galėtų automatiškai nustatyti,
kokiu būdu jie gali naudoti atitinkamą
„Creative Commons“ licencijomis apsaugotą kūrinį.



Visas tekstas – vilma.cc/balsas

Apeliacija tarsi sapnas

Atgailaujantis nusidėjėlis Liutauras Ulevičius

Kiekviena sesija Lietuvoje, o ypač VU Teisės Fakultete pražysta
daugelių žiedų. Vieni jų ir bene įdomiausi – tai apeliacijos. Toks
fantastiškas reginys pasitaiko itin retai, tačiau reti dalykai ypač
traukia jaunų mergaičių ir šiek tiek vyresnių dėstytojų dėmesį.

Anot visiems žinomo O. Benderio proceso pradžią visada žymi ledų
pajudėjimas. Taip ir šis veiksmas turi savo pradžią. Jaunesnių kursų
lankytojai dar visiškai nenutuokdami apie fakultete tvyrančią
akademinio susikaupimo nuotaiką ima ir suabejoja mūsų visų gerbiamų
dėstytojų nešališkumu, netiki jų propaguojamų idealų sutapimu su
dėstytojų kasdieniu gyvenimu. Veiksmas atrodo daugmaž taip – vienos is
sesijų metu (dažniausiai žiemą, nes vasarą daugeliui rūpi jau savas
galas) eilinio egzamino metu stropus studentas i popieriaus lapelį
sudeda visą savo išmintį. Jos nebūna per daug, tačiau uoliam pradinių
kursų lankytojui rodosi, kad šiame popieriaus gabalėlyje sudėta visa jo
turėta išmintis. Deja, gyvenimo tragizmas pasireiškia pačia
nelaukiamiausia forma – dėstytojas šį grožinį darbą įvertina visiškai
ne taip, kaip kad mūsų herojus vertino. Studentas visada liks studentu
– kažkuo skųstis galima tik mamai, tėčiui, bet ne duokdie jo mylimam ir
gerbiamam dėstytuvui. Dėstytuvas nuo amžių amžinųjų buvo pats
geriausias teisingumo įsikūnijimo pavyzdys. Visada studentai gauna tik
tokius įvertinimus, kokių jie patys nusipelno. Pavyzdžiui, na nejaugi
kas nors drįstų suabejoti, kad protingų tėvų vaikai VU Teisės Fakultete
sugeba mokytis daug sėkmingiau, nei kažkokie nusmurgėliai iš kaimo,
turbūt netyčia per savo makaulę čia, į šventąją Lietuvos teisinguolių
kepimo įstaigą, pakliuvę. Teatleidžia Dievas man už tokias piktas
mintis. Visgi silpnumo akimirką studentas, nesuprasdamas savo tėvų
argumentų, kad reikia susitaikyti su tuo, kas yra, ir toliau sumokėti
tuos keletą varganų litų, kad mūsų svenčiausieji dėstytuvai galėtų
padoriai susitaisyti savo kabinetus ir akademiškai tvarkingai juose
užsidaryti filosofiniam mokslinių romanų skaitymui, puola.

Vargas, vargas nusidėjėliams. Taip sakydavo ir mano dievobaiminga
senelė, kuri dievobaimingai aukodavo paskutinius savo pinigus varganam,
tiesa kažkodėl su didžiuliu pilvu, kunigėliui. Lygiai tokia pat vargana
lemtis laukia tokio puolusio studento, sugebėjusio suabejoti savo
dėstytuvų nešališkumu. VU Teises Fakultetas nuo seno žinomas kaip
teisingumo šventovė. Čia net ir tokių puolusių studentų pasigaili,
bando juos atvesti į doros kelią. Švenčiausiuose Universiteto įstatuose
numatyta, kad visų tokių abejojačių ir paklydusių studentų turi būti
pasigailėta, o jų abejonės išsklaidytos visų teisingiausiame teisme.
Mūsų gerbiamieji akademinio sluoksnio atstovai šventai seka tokiu
keliu. Pavyzdžiui, puolusiam studentui nachališkai (atsiprašau) toliau
lendant ir trukdant mūsų švenčiausiems dėstytuvams ramiai sėdėti ir
kontempliuoti apie būtovės slėpinius, vienos iš katedrų patriarchas
paskelbė, kad teisybė BUS ATSTATYTA. Jis nusileido iki to puolusio
studento lygmens ir pareiškė, kad šiuo metu ieško to vargano popieriaus
gabalėlių, kuris tik akivaizdžiai paliudys, kad kiekviena pagonio
studento abejonė – tai akmuo į Dievo langus. Tai suprasdami puolusio
studento draugai, kolegos visaip bandė jį atkalbinėti nuo tokių
šventvagiškų veiksmų. Jie net priminė jam, kad dėstytuvų rankos šventos
ir ilgos, jos teis dar teisingiau ateinančiame semestre puolusius.
Tokius, kuriems mūsų švenčiausiasis akademinis senimas atrodys pernelyg
sustabarėjęs.

Ir štai išaušo Lietuvos danguj švenčiausia
teisingumo šventė. Atėjo apeliacijos diena. Susirinko aukščiausieji
katedros vyrai, atbėgo jų asistentai, kiti katedros darbuotojai ir
akademinio sluoksnio atstovai. Subėgo, tačiau puolusio studento
nepakvietė, nes kas galėtų įsivaizduoti, kad puolęs studentas galėtų
būti tarp jų. Tai būtų didžiausias jų įžeidimas, paniekinimas ir
švenčiausios universiteto mergelės įžeidimas. Suraukė kaktas šventieji
vyrai, žiūrėjo į popierių, tačiau nesugebėjo įžvelgti nei vienos savo
kolegos klaidos, net menkiausios abejonės nešmėkštelėjo jų
galvose.  O kitą dieną didžiai gerbiamas katedros vadas pažvelgė į
puolusį studentą ir tarė: “Valdykis, nusidėjėli! Neįžeidinėk šventų
vyrų savo abejonėmis. Juk ne kokioje demokratinėje šalyje gyvename, o
krašte, kur monopolis, karteliai ar giminės – tai švenčiausias visų
turtas.” Ir liepė šventasis nusidėjėliui tris kartus “Ave Maria”
sugiedoti, idant tokios abejonės daugiau į pagundą nevestų ir VU Teisės
Fakulteto nežemintų.

Paskelbta studentų teisininkų laikraštyje „Po Teisybei“, 2000-ųjų kovo mėnesio numeryje