Žiniasklaidai internete – pirmieji teisininkų vertinimai

Spalio mėnesį „Žurnalistų žinios“ spausdina mano interviu apie
pranešimą, kurį skaičiau VU Komunikacijos fakulteto konferencijoje.


<…>



VU Komunikacijos fakultetas organizavo konferenciją „Komunikacijos ir
informacijos mokslai: būklė ir raidos tendencijos“, kurioje pagrindinis
dėmesys buvo skiriamas naujoms tyrimų erdvėms, įvairių mokslo sričių
bendradarbiavimui. Interneto žiniasklaidos fenomenas jau nebestebina, tačiau nauji
teisiniai aspektai, o ypač – naujos ir anksčiau nepatirtos problemos –
iš tiesų netyrinėta sritis, todėl ŽŽ ir pakalbino Mykolo Romerio
universiteto doktorantą Liutaurą ULEVIČIŲ, apžvelgusį teisines
problemas, su kuriomis susiduria Baltijos šalių interneto portalai.




Visas tekstas – www.lzs.lt

Gyvenimas be naftos?

Šiandien „Verslo klasė“ spausdina mano straipsnį „Gyvenimas be naftos“. Čia pateikiu tik jo įžangą:


„Plastmasė – nuo automobilių kėbulo
dalių, vandentiekio vamzdynų iki linoleumo, batų padų ar PET butelių,
benzinas, dyzelinas, dažai, gamtinės dujos, pesticidai, trąšos
(amoniakas), antiseptikai, anestetikai, aspirinas, klijai, plaukų
dažai, dezodorantai, drabužiai, kontaktiniai lęšiai, rašikliai, kai
kurie maisto priedai, pavyzdžiui, saldikliai, – ar be viso to
galėtumėme gyventi? Visi šie kasdien naudojami ar matomi dalykai susiję
su nafta, dažniausiai iš jos ir gaminami. Bene naudingiausios XX ir šio
amžiaus žaliavos, įvairų ekspertų vertinimais, teliko 20-40 metų. Kaip
gyvensime vėliau? <…>“

Plačiau – www.vz.lt archyve, prieiga tik prenumeratoriams

Niurzgliams – po bilietą į 1985 metus

Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau
eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi
akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas.
Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias
galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už
reklamą ir įtikinėjimus.

Piliečiai, atrodytų, turėtų būti
patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš
realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.

Rinkodaros
specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp
kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo
dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau
lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą.
Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti
naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia –
ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“
užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir
„Europą“.

Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai,
Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo
galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir
daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo
kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į
neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.

Tačiau
Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15
metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų
dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti
apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių
minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į
„Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti
apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai.
Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas
kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas
burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama
kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo
lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.

Tad
norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka
atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę:
kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“
šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“
pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos
kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos
krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną
Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies
deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų
Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus
iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio,
„Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II
palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir
atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir
kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO
misijas.

Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami
tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos.
Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė
studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti
darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo
visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų
buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.

Paskelbta www.omni.lt

Kapitalizmas Konstitucijos prospekte

Eilinę ketvirtadienio pavakarę teko atsidurti visai šalia
lietuviškų dangoraižių – pačiame naujajame sostinės centre. Pro savo
automobilio langą stebėjau ne tik šiuos kapitalizmo laimėjimus, bet ir
žmones, rudenio saulės nutviekstus jų veidus ir tyliai riedėjau pirmąja
Konstitucijos prospekto juosta. Kairiau manęs slinko likimo broliai, o
dešinė tarsi buvo skirta visuomeniniam transportui.

Naujasis
praplatintas prospektas teoriškai turėtų padėti visiems mums – tiek
viršutiniuose dangoraižių aukštuose įsikūriantiems, tiek eiliniams
klerkams, sėdintiems žemiau, tiek ir apskritai miestų paribiuose
gyvenantiems, kad ir keista – net ir sostinės svečiams. Tačiau tokias
mintis sujaukė savotiškas jausmas: iš pradžių nepaaiškinamas, vėliau
nujaučiamas, o pabaigoje – visiškai suvoktas.

Lėtai riedant
pro dešinę pusę kartais praūždavo troleibusai, tačiau daug dažniau
praskriedavo automobiliai, kurių tikrai negalėčiau palaikyti
visuomeniniu transportu. Jų numeriai dažnai primindavo besidvejinančius
vaizdus: „888“, „222“, „555“ ir pan. Akis nuolatos atskirdavo puikiai
poliruotus paviršius, dar, matyt, dažais kvepiančius odinius salonus.
Trumpai tariant – tiesiog naujumu švytinčius modelius.

Nesu
statistikos ekspertas, tačiau buvo akivaizdu, kad visuomeninio
transporto juosta (t.y. pažeisdami taisykles) lėkė palyginti daug
daugiau prašmatnių automobilių, nei jų važiavo pagal taisykles. Nesiimu
spręsti apie automobilių savininkų uždirbtų pinigų kilmę (tuo rūpinasi
mūsų visų tarnai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, teisėsaugos
sistemoje). Labiau norėčiau pasveikinti aktyvų ir veiklų mūsų
visuomenės sluoksnį – būtent jie kuria naujas darbo vietas, moka
mokesčius į Lietuvos biudžetą, kuris vėliau padalijamas studentams,
pensininkams ir gydytojams.

Vis dėlto viena mintis vis kirbėjo
– ar negali būti taip, kad keičiant ekonominę sistemą labiau turtėjo
tie, kurie išdrįso pažeidinėti bendrąsias taisykles? Aišku, liberalai
iš karto imtų tvirtinti, kad kelių eismo taisyklės neapima kritinių
situacijų, kad visuomenės bendrajam gėriui kurti kartais naudinga
pažeisti sustabarėjusias normas, kad visuomenėje laimi stipriausi.
Tačiau tie taisykles žeidžiantys vairuotojai turėtų sugebėti įrodyti,
kad tai nėra jų gyvenimo norma, kad nuoširdžiai jas taiko ne tik savo
asmeniniais, bet ir visos visuomenės tikslais.

O mes – eiliniai
ir įprastoms taisyklėms paklūstantys – galime tik dar kartą savęs
paklausti, kiek nuoširdžiai sugebame atsisakyti trumpalaikės asmeninės
naudos (kad ir tų 10 sutaupytų minučių kamštyje), kad išvengtume
didesnės žalos visuomenei (kad ir tų kelių avarinių situacijų, kurias
mačiau)? Kartu tai ir klausimas, kiek sugebame būti griežti ne tik
visuomenei, savo konkurentams, politikams, kaimynams, šeimynykščiams ar
giminaičiams, bet ir patys sau?

Paskelbta www.omni.lt