Kas palaidojo A.Brazauską

Kodėl premjeras tapo toks pažeidžiamas.

Koalicija – socialdemokratai, Darbo partijos nariai, socialliberalai,
valstiečiai. Tokia įtakos eilė buvo rikiuojama iki lemtingųjų Seimo
balsavimų dėl komisijos sudarymo. Dabar koalicija – Darbo partijos
nariai, socialliberalai, valstiečiai. Būtent iš koalicijos lengva ranka
galima braukti socialdemokratus. Ne, jie nepasitraukė. Jie tiesiog
dingo iš politinės arenos, sulygino save su žeme. Ta „didžioji,
nesužeidžiamoji ir nenugalimoji” partija išnyko.

Buvusių socialdemokratų šalininkai tegu ieško šūkio reanimuotis, tačiau
opozicija turi neatremiamą transparantą: „Socdemai pridengia
nusikaltėlį”. Įdomiausia, kad lygiai tokį pat sakinį patylomis
rinkėjams šnibždės ir Darbo partija, vedama Viktoro Uspaskicho. Prieš
rinkimus ištraukę tvarkingą diplomo originalą Darbo partijos nariai
turės „moralinę teisę” smerkti buvusius sąjungininkus.

Ką politinėje komunikacijoje reiškia „pridenginėjimas”, geriausiai
atskleidžia Vytenio Andriukaičio pavyzdys. Seimo neapgintas, mandato
atsisakęs buvęs parlamentaras yra priverstas prisijungti prie politikų,
itin artimai bendradarbiaujančių su Rytų kaimynų finansuojamomis
organizacijomis. Panašaus likimo Virginijus Martišauskas berods jau
turi sukaupęs pakankamai džiūvėsių belangiam gyvenimo būdui.

Net ir tuo atveju, jeigu visas komisijos vajus buvo tik įžūlus
konservatorių revanšo siekis, kuriuo norėta smogti propagandinį smūgį
koalicijos vadui, tai tiek koalicija, tiek socialdemokratai, tiek ir
pats socialdemokratų lyderis neatlaikė net pačios kampanijos pradžios.
A.Brazauskas teigia įsižeidęs vien dėl paties klausimo formulavimo.

Deja, aikštingumo rodymas viešajame diskurse naudos neduoda, o šiuo
atveju akivaizdžiai tapo slystelėjimo priežastimi. Ir anksčiau
A.Brazauskas yra pasakęs daugybę keistų frazių, tačiau jas sėkmingai
„švelnindavo” patarėjai, svarbesniais atvejais alternatyvią nuomonę
pareikšdavo Gediminas Kirkilas, o viskas buvo baigiama iškilmingu
A.Brazausko pozicijos pakeitimu po partijos Prezidiumo sprendimo.

Kodėl šį kartą modelis neveikė arba nebuvo naudojamas? Ramiai sau
rapsus sėjančio ūkininko versija paprasta – A.Brazauskas yra uodegą
įmerkęs, todėl teisinėmis priemonėmis slepia įrodymus. Tai paaiškina,
kodėl sprendimas nekeičiamas, o komisija lieka nesudaryta. Tačiau verta
nagrinėti kitas galimybes.

Pirma, tai Darbo partijos narių sąmokslas (arba kerštas už Viktoro
„diplomą”). Siekiant įgyvendinti tikslą, įtraukiama A.Brazausko aplinka
ir Ministras Pirmininkas iš tiesų pradeda galvoti, kad sudaryti
komisiją jam – tai prilyginti nušalintajam Rolandui Paksui, iš nuopelnų
sąrašo išbraukti visas tarybiniais metais statytas gamyklas ir klotus
kelius. Taip besijaučiantis premjeras „daro tvarką” savo partijoje,
Darbo partijos nariai jį tyliai palaiko, o purkštaujantiems
socialliberalams leidžiama turėti „garbingąjį” Algirdą Monkevičių.
Valstiečiai – kaip visada – lieka pekeliūniškame užribyje.

Antra, tai „LUKoil” koziris. Ivanas Paleičikas, kaip ir vietinis
Valstybės saugumo departamentas, nuosekliai kaupia didesnes ar
plonesnes „bylas” visiems pagrindiniams politikams. Rytams dažnai
prijaučiantis A.Brazauskas – puiki žuvelė, užkibusi „per skrandį” –
t.y. bufetą. „Williams” laikais kelią pastojo geriau vietinius „pinigų
skirstymo” įpročius išmanęs Juozas Kazickas, o dabar reikalai turėjo
klotis gana sklandžiai.

Koalicija, Ministras Pirmininkas, ūkio ministras – visi „savi”.
Procesui įsibėgėjant taktiniais šachmatų partijos sumetimais paaukojama
„valdovė” – Viktoras Uspaskichas. A.Brazauskas lieka šiek tiek
švaresnis, jo balsas turėtų būti įtikinamesnis. Deja, vėl koją pakiša
vakarietiškais pinigais žiniasklaidą pakuriantys konservatoriai –
tiesiog ištraukiamas kažkoks popierius.

Susitarti nepavyksta, tenka eiti „va bank” – pagrasinti aukoti
A.Brazauską. Šis išsigąsta ir Kremlius „LUKoil” kąsnį atiduoda
bendrovei „Gazprom”.

Trečia, tai opozicijos rezgamos pinklės. Kaip jau minėta, tokios
kampanijos tikslas būtų sumenkinti koalicijos vadovo pozicijas, sukurti
nuolatinį informacinį srautą, kuris generuotų neigiamas žinias bei
įtarimus apie nesąžiningą „Draugystės” viešbučio privatizavimo procesą.

Subūrus komisiją jos darbui būtų skiriama itin daug žiniasklaidos
dėmesio, kuriami tam tikri įvykiai (pavyzdžiui, dozuojant informaciją
ir ją pateikiant tam tikrais laikotarpiais, telkiant dėmesį į tam
tikras problemas). Tikėtina, kad tokia kampanija turėtų trukti iki pat
savivaldos rinkimų. Įprasta, kad komisijos veiklos terminas gerokai
trumpesnis, todėl procesui atgaivinti 2006–ųjų antrąjį pusmetį būtų
kuriamas naujas procesas žinių srautui kartoti.

Neturint pakankamai informacijos sunku spręsti, kuri iš versijų gali
būti panaši į tiesą, tačiau akivaizdu, kad socialdemokratų ir
koalicijos spendimas A.Brazauską padarė labiausiai pažeidžiamu asmeniu
dabartinėje Vyriausybėje.

Prisimenant pirmosios Rolando Pakso komisijos formuluotę, tai tapo
dingstimi pradėti apkaltos procesą. Ar būsime nuoseklūs, ar tyliai
palauksime, kol pūvanti koalicija truputį pasmirdės ir išnyks?

Išspausdinta www.atgimimas.lt

„Blogas“ ar naudingas? Apie naująją propagandą

Birželio 10-oji neabejotinai tapo naujo Lietuvos viešojo gyvenimo reiškinio
gimtadieniu. Tądien pirmąjį įrašą savo
internetiniame dienoraštyje (tiksliau, tik kol kas nėra aišku, ar lietuviškiau –
„bloge“) paskelbė Artūras Zuokas. Nors kai kurias apraiškas buvo galima aptikti
ir anksčiau (pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio „Briuselio
dienoraščiai“
), tačiau www.zuokas.lt tapo
pirmuoju visaverčiu politiko komunikacijos įrankiu.

Kaip ir kiekvienas komunikacijos kanalas, internetinis dienoraštis,
vadinamasis „blogas“, turi ir privalumų, ir trūkumų. Prie teigiamų
jo ypatybių galima būtų priskirti galimybę laisvai formuoti ir nustatyti žaidimo
taisykles – t.y. spręsti dėl diskusijų temų, mainytis nuorodomis su kitomis
susijusiomis interneto svetainėmis, leisti, riboti arba visiškai drausti
skaitytojų komentarus. Neigiamomis
ypatybėmis galima būtų laikyti vaikščiojimą etikos ašmenimis (pavyzdžiui,
šalinant nepageidaujamus skaitytojų komentarus, juos redaguojant), galimai menką
investicijų grąžą (t.y. palyginti dideles investicijas, kurios skiriamos per
mažam skaitytojų srautui).

Naujoves mėgstantis Vilniaus meras dažnai kritikuojamas už savo „lankstų“
požiūrį į etiką,
„Rubicon“ vyrus ir savo priešininkų
šalinimą
. Tačiau tuo pačiu metu Artūras Zuokas yra vienas pirmųjų Lietuvos
politikų, aktyviai savo veiksmuose taikančių ryšių su visuomene priemones.
Internetinis dienoraštis – viena naujausių, kurių veiksmingumą įrodo autoritetingi tyrimai.
Vilniaus mero internetinio dienoraščio ryšių su visuomene kampaniją verta
pagirti ir dėl didelio priemonių arsenalo. Per ketvertą internetinio dienoraščio
veiklos mėnesių susiformavusi „bendruomenė“ yra puiki neformali priemonė Zuokui
reikalingos informacijos sklaidai, kai kurių idėjų palaikymui. Todėl praėjusią savaitę vykęs
internetinio dienoraščio vakarėlis – logiška bendruomenės ryšių stiprinimo
priemonė. Be to, internetinis dienoraštis tampa tam tikru viešu archyvu ir
politikas visada gali pasakyti, „kaip aš jau rašiau…“

Internetinio dienoraščio kritikai projektą gali atvirai vadinti propagandiniu
ir iš esmės bus teisūs. Pagal propagandos klasikus Edwardą Hermaną (Edvardą
Hermaną) ir Noamą Chomsky (Noamą Chomskį) komunikaciją galima vadinti propaganda, kai yra
trys veiksniai – nuosavybės santykiai, finansavimas ir informacijos šaltiniai.
Akivaizdu, kad www.zuokas.lt bent
netiesiogiai priklauso Zuokui, yra finansuojamas jo paties arba susijusių asmenų
(teisėsaugos institucijos galėtų pasidomėti, ar tokia veikla patenka į „Vilniaus
mero veiklos viešinimo“ biudžeto eilutę), o redakcinę kontrolę turi Vilniaus
mero patarėjai.

Žiniasklaidos etikos sargai galėtų paklausti, ar etiška internetinio
dienoraščio pagrindinių tekstų ir specialių komentarų autoriumi deklaruoti
Artūrą Zuoką, kai realūs autoriai – mero pagalbininkės Roseta ir Brigita (tai
per vakarėlį pripažino pats Vilniaus meras). Be to, lieka neaiški komentarų
filtravimo metodika – ar komentarai šalinami automatiškai, ar pagal nustatytus
raktažodžius (pavyzdžiui, draudžiant necenzūrinius žodžius). Į daugelį šių
klausimų atsakytų viešai internetinio dienoraščio skaitytojams prieinama
redakcijos politika.

Bet kokiu atveju norėtųsi tik sveikinti Vilniaus merą – akivaizdžiai
išdrįsusį stoti į atvirą argumentų kovą prieš anonimiškus konkurentus. Tai
naujas reiškinys tarp Lietuvos politikų. Nors daugeliu atvejų komentarai
neigiami, tačiau tik tokia aktyvi ir stojiška politikų laikysena gali duoti
teigiamų rezultatų. Aišku, visada lieka tikimybė, kad tai tik paprasčiausia
vaidyba.

Paskelbta www.omni.lt

Žiniasklaidai internete – pirmieji teisininkų vertinimai

Spalio mėnesį „Žurnalistų žinios“ spausdina mano interviu apie
pranešimą, kurį skaičiau VU Komunikacijos fakulteto konferencijoje.


<…>



VU Komunikacijos fakultetas organizavo konferenciją „Komunikacijos ir
informacijos mokslai: būklė ir raidos tendencijos“, kurioje pagrindinis
dėmesys buvo skiriamas naujoms tyrimų erdvėms, įvairių mokslo sričių
bendradarbiavimui. Interneto žiniasklaidos fenomenas jau nebestebina, tačiau nauji
teisiniai aspektai, o ypač – naujos ir anksčiau nepatirtos problemos –
iš tiesų netyrinėta sritis, todėl ŽŽ ir pakalbino Mykolo Romerio
universiteto doktorantą Liutaurą ULEVIČIŲ, apžvelgusį teisines
problemas, su kuriomis susiduria Baltijos šalių interneto portalai.




Visas tekstas – www.lzs.lt

Gyvenimas be naftos?

Šiandien „Verslo klasė“ spausdina mano straipsnį „Gyvenimas be naftos“. Čia pateikiu tik jo įžangą:


„Plastmasė – nuo automobilių kėbulo
dalių, vandentiekio vamzdynų iki linoleumo, batų padų ar PET butelių,
benzinas, dyzelinas, dažai, gamtinės dujos, pesticidai, trąšos
(amoniakas), antiseptikai, anestetikai, aspirinas, klijai, plaukų
dažai, dezodorantai, drabužiai, kontaktiniai lęšiai, rašikliai, kai
kurie maisto priedai, pavyzdžiui, saldikliai, – ar be viso to
galėtumėme gyventi? Visi šie kasdien naudojami ar matomi dalykai susiję
su nafta, dažniausiai iš jos ir gaminami. Bene naudingiausios XX ir šio
amžiaus žaliavos, įvairų ekspertų vertinimais, teliko 20-40 metų. Kaip
gyvensime vėliau? <…>“

Plačiau – www.vz.lt archyve, prieiga tik prenumeratoriams