Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

„Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

Akivaizdu, jog situacija komunikacijos požiūriu ir buvusių „Snoro“ savininkų grupei, ir Lietuvos bankui bei Vyriausybei yra klasikinė krizė. Skirtumas tik kurioje barikadų pusėje stovėta ir kada/kiek iniciatyvos viešai reaguojant pirmiesiems parodyta.

Vadybos požiūriu pagrindinis buvusių savininkų uždavinys – sumažinti turtinę žalą (bei susijusius galimus laisvės apribojimus) akcininkams bei banko vadovų grupei, o valstybės institucijų – neutralizuoti galimą domino efektą visai finansų sistemai, išvengti poreikio valstybei finansuoti dalį banko skolų.

Nedarydamas galutinių išvadų, paminėsiu kelis pagrindinius komunikacijos aspektus, kuriuos ši krizė išryškino. Jų seka – pagal pasirodymo viešumoje laiką.

Laikraštis nėra RsV agentūra, advokatų nepakaktų

Tai, kas 2009 metais buvo tik įtarimai, dabar yra sunkiai nuginčijama aplinkybė – „Snoro“ investicija į vieną didžiausių žiniasklaidos grupių nebuvo pagrįsta finansiniais argumentais.

Tai, kad buvę banko savininkai gali turėti savo istorijos versiją ir turi teisę ją pasakoti bei ginti – laisvos ir demokratiškos valstybės principas. Tačiau kitas – teisės viršenybės – principas reikalauja ne mažiau aiškaus ir skaidraus veikimo būdo. Tradiciškai renkamasi savo teisėtus interesus ginti per teisėtus atstovus –  advokatus. Jiems dažniausiai deleguojama ir viešo kalbėtojo funkcija. Tai galioja abiem atvejais – ir kai pagrindiniai veikėjai nepasiekiami (kaip šiuo atveju),  ir kai dėl jų nesugebėjimo tinkamai formaliai reikšti mintis jie nustumiami į foną.

Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Lietuvos banko veiksmai iš dalies buvo netikėti ir (arba) buvo per daug pasitikėta „Lietuvos ryto“ grupės palaikymo svoriu:

• antradienio (11.15) dienos publikaciją iš esmės sekė analogiški veiksmai, tik jau šiek tiek pakoreguoti naujai situacijai – nebuvo kūrybiškai reaguojama į besikeičiančią situaciją;
• bendradarbiavimo su nepriklausoma žiniasklaida pirmosiomis dienomis iš esmės nebuvo (t.y. žinių srautą generavo iš esmės tik Lietuvos banko pusė);
• nei vienas aukštesnės grandies banko vadybininkas nedalyvavo komunikacijoje;
• nebuvo jokio aiškaus „oponentų kalbėtojo“.

Be to, šių aplinkybių visuma lėmė prasčiausios buvusiems savininkams įmanomos istorijos dominavimą – net ir dalis pagrįstų klausimų, kuriuos kėlė „Lietuvos ryto“ grupė iš esmės tik gadino reikalą, nes bet kokia abejonė iš šio kanalo grįždavo bumerangu dėl automatinės atmetimo reakcijos.

Svarstytina alternatyva. Tikintis galimai stambių (ir ilgalaikių) viešų diskusijų būtina įvertinti ir net iš anksto avansu „apmokėti“ už tokio pobūdžio krizių valdymą – tai apima tiek teisės, tiek ir komunikacijos profesionalus, o idealiu atveju – jų sutelktą komandą.

Lietuvos bankas neturėjo krizės valdymo plano(-ų)

Raimondas Kuodis (Lietuvos banko pirmininko pavaduotojas) ketvirtadienį (11.17) „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pripažino, jog pagal pirminį planą „Snoras“ turėjo būti nacionalizuotas savaitgalį (11.19-20). Sprendimus paspartino banko valdomo dienraščio publikacija – po jos dalis gyventojų pradėjo atsiiminėti indėlius, banko turtas pradėjo sparčiai nykti.

Taigi, 11.16 dienos Lietuvos banko veiksmai nėra nei atsitiktiniai, nei neplanuoti – tai reiškia, jog nemaža dalimi dienraščio antradienį paskelbta informacija savo turiniu yra teisinga.

R.Kuodis pats pripažino, jog vienas pagrindinių argumentų, kodėl nacionalizacija vykdoma savaitgalį – tai masinės reakcijos žalingumo neutralizavimas, kai pavedimai nevykdomi, banko skyriai neveikia ir pan. Taigi, Lietuvos bankas puikiai suprato galimą efektą ir tokio sprendimo poveikį viešajai erdvei.

Tad kodėl nebuvo pasinaudota tokiomis priemonėmis:

• Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 1 d. nuostata, jog [..] didelių avarijų [..] ar nepaprastosios padėties atveju viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įstatymų ir (ar) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus [..]
• nebuvo sukurtas (ar laikinai pakeistas) joks operatyviai informaciją perduodantis žiniasklaidos kanalas (priemonė):
1. interneto svetainėse (lb.lt, snoras.lt) informacija buvo minimali arba jos visai nebuvo, vėlavo (snoras.lt po trumpo pranešimo ėjo kitas, kad „Snoras“ antras pagal reitingą Lietuvoje);
2. nebuvo jokio aiškaus „karštosios linijos telefono“, kuriuo visi besidomintys galėtų nedelsdami skambinti;
• nebuvo aiškaus krizės valdymo centro, kuriam vadovautų vienas asmuo X, o su žiniasklaida bendrautų ir oficialią valstybės (t.y. krizės valdymo centro) pateiktų asmuo Y;
• atsakingų pareigūnų žinia iš esmės buvo orientuota tik į vieną – profesionalų – tikslinę grupę, todėl lengviau pažeidžiami piliečiai liko palikti likimo valiai, jiems nebuvo paruošti nei priimtini (pasitikimi) kalbėtojai, nei jų perduodamos žinios;
• situaciją komentuojantys asmenys nei vienas neturėjo „paruoštukų“, kuriuose būtų frazių lygmeniu pasikartojantys valstybės pozicijos akcentai (taikli zooninlt pastaba ir nuoroda į LTV žinių tarnybos 11.15 reportažą – beje, įdomu faktas, kad Vitas Vasiliauskas bryfinge atsakinėja į Virgio Valentinavičiaus klausimus).

Šių priemonių stoką aiškinčiau komunikacijos krizės valdymo plano nebuvimu – t.y. Lietuvos bankas nėra pasiruošęs tokių atvejų valdymui komunikacijos požiūriu. Akivaizdu, kad situacija iš esmės standartinė, t.y. tokią galima buvo numatyti ir pasiruošti. Kodėl atitinkamo plano(-ų) nebuvo paruošta? O jeigu toks(-ie) buvo – kodėl jais nepasinaudota?

Daugelis apžvalgininkų pažymi Lietuvos banko veiksmų operatyvumą, tačiau jau minėtas R.Kuodžio pripažinimas iš esmės leidžia teigti, jog krizės klausimas buvo ne „AR BUS?“, o „KADA BUS?“. Todėl operatyvumas šiuo atveju nėra tinkamas žodis. Net įvertinant buvusių banko savininkų puolimą antradienio straipsniu, lieka klausimas, kodėl per dieną nebuvo pasiruošta ir imtasi atitinkamų prevencinių priemonių? Ką pusantros dienos veikė sprendimų priėmėjai ir jų patarėjai? Kaupė drąsą?

Krizės metu viešą poziciją turi deklaruoti vienas asmuo

Nėra aišku, kodėl nenaudotas standartinis komunikacijos krizių modelis, kai oficialią poziciją deklaruoja vienas kalbėtojas, o ją paskui skirtingoms tikslinėms grupėms „išverčia“ atitinkamų grupių narių garbinami personažai. Šiuo atveju pirmąją dieną (vėliau Lietuvos bankas šiek tiek pasitaisė) apie situaciją komentavo ir Vitas Vasiliauskas, ir Ingrida Šimonytė, ir net Andrius Kubilius – daug pasisakančiųjų, mažai pasikartojančių frazių, informacinis triukšmas ir laisvė žiniasklaidai interpretuoti. Rezultatas – informacinis marmalas.

Svarstytina alternatyva. Veiksmai koncentruojami į vieną fiziškai apibrėžtą vietą – pavyzdžiui, Lietuvos banko būstinę Gedimino pr. – kur dirba krizės valdymo centras. Čia priiminėjami (taip teigiama, realybė gali būti ir kitokia) sprendimai ir tik (!) čia apie juos pranešinėjama. Tai daro vienas puikiai paruoštas ir treniruotas asmuo, geriausiu atveju – ne krizės valdymo grupės vadovas.

Taip išvengiama šiuo metu nemėgstamų politikos lyderių sąsajų su aptariama problema – t.y. išvengiama automatinės atmetimo reakcijos, kai nemėgstamo premjero bet kokia perduodama žinia iš karto sutinkama priešiškai.

Šiuo atveju reikėjo svarstyti ir galimybę į darbą įtraukti atskirų tikslinių grupių mėgstamus personažus. Pavyzdžiui, neatmesčiau varianto, jog Dalia Grybauskaitės kaip reitingų lyderė turėjo naudotis eterio galimybe ir visu savo autoritetu liaudyje GARANTUOTI, kad ji asmeniškai prižiūrės, kad labiausiai pažeidžiami neprarastų nei vieno lito. Tuo tarpu jos pareiškimas (įrašas youtube.com) yra geras, bet nepakankamas.

Tinkami vadybos sprendimai ≠ gera komunikacija

Manyčiau, „Snoro“ krizė dar kartą parodė silpną šios Vyriausybės vietą – sugebėjimą priimti reikalingus ir tinkamus sprendimus, tačiau klaidas juos komunikuojant visuomenei. Sprendimų priėmimo mechanizmas veikė, tačiau jį palaikančios ir pakankamos visoms tikslinėms grupėms suderintos komunikacijos nebuvo – tai, kad įvyko vienas spaudos bryfingas po Vyriausybės posėdžio nėra pakankama.

Jau pirmą-antrą krizės dieną jos poveikį pajuto mažiausiai 4-5 labai jautrios visuomenės grupės:

• fiziniai asmenys (indėlininkai) nežinioje;
• juridinių asmenų (laikantys lėšas banke) veikla sustoja;
• darbuotojai, 11.15 gavę algas į banko sąskaitas/korteles nežinioje;
• pensininkai ir visi kiti mokslinių argumentų negirdintys/nesuprantantys tikisi tik blogiausio;
• … (galima tęsti ir toliau)

Specialiai joms buvo būtina aiškiai ir kuo skubiau paaiškinti, kas bus ir kaip elgtis. To nebuvo – rezultatas nebuvo pats blogiausios (t.y. nekilo panikos bangos), tačiau krizės žala nebuvo minimalizuota, ji plito ir dabartinės grūstys prie banko skyrių – to iliustracija.

Svarstytina alternatyva. Buvo būtina paruošti 2-3 skirtingai veikiančius informacijos kanalus ir juose pateikti atitinkamo pobūdžio informaciją (beje, „Snoro“ skyriuje dalinta arbata – puikus pavyzdys, jog galima įvertinti ir elgtis sumaniai). Viešumoje skelbta informacija apie atliktus veiksmus turėjo būti tik trumpa pradžia, kurią turėjo papildyti patarimai kaip elgtis.

Krizės komunikacijos plano esmė turėjo būti PANIKOS suvaldymas – t.y. tikslinių grupių baimių neutralizavimas. Tuo tarpu neutralizuotos buvo tik profesionalų baimės.

Turėjo būti įvertinti labiausiai tikėtinos probleminės situacijos ir pateikti sprendimai, pavyzdžiui: [..] jeigu gyvenate nuo-algos-iki-algos ir rytoj planavote eiti į parduotuvę pirkti valgyt, o grynųjų neturite ir jūsų banko „Snoras“ kortelė neveikia, tai turite ….. A, B, C [..]

Greičiausiai poveikį pajusiantys asmenys turėjo gauti jiems suprantamos kalba ir forma pateiktą informaciją, kurios nebuvo. Juos tik pasiekė žinia, kad bankui kriukis ir kiekvienas buvo paliktas fantazuoti savo kūrybinių galių rėmuose. Laimei, didžioji nukentėjusiųjų yra pasyvi visuomenės dalis ir šiandien galima konstatuot, kad esminių problemų (keli pavyzdžiai iš commonsense.lt komandos) prasta komunikacija kol kas nesukėlė.

P.S. rytoj BNS, lyg nujautę, kaip tik organizuoja seminarą „Kaip komunikuoti krizę: atvejų analizė“.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Faktinė situacija gana paprasta – rugpjūčio 18 dieną vakare vyko oficiali Kauno arenos atidarymo ceremonija. Jos metu pakvietus pasisakyti premjerą salė ėmė švilpti („Delfi TV“ vaizdo įrašas). Vėliau Andrius Kubilius atskleidė, jog pasisakyti nenorėjęs, taip scenarijų sudėliojo renginį ruošę Vladimiro Romanovo specialistai (čia nenagrinėsiu gana įtikinamos versijos, jog „nušvilpimas“ buvo suplanuotas specialiai siekiant patenkinti Romanovo ego).

Politikas ir viešumas – neatskiriami

Politikos darbuotojų kasdienybė – darbas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, kurių dalis palaiko, o dalis vertina neigiamai. Andriaus Kubiliaus atveju šis darbas itin sudėtingas, nes jis tiesiogiai dirba su maksimaliai didele nacionaline visuomenės grupe – t.y. visais Lietuvos piliečiais. Šalis gyvena ne pačius geriausius laikus, todėl dėsningas ir neigiamas Vyriausybės vadovo vertinimas.

Tačiau nėra ir negali būti vienalytės visuomenės – joje labai daug mažų grupelių ir junginių, kurie turi savitą unikalų požiūrį. Vienas iš tokių junginių – Kauno arenoje susirinkę žiūrovai, leidę sau viešai išreikšti neigiamą masinę reakciją. Ar tokia vienos publikos reakcija žalinga? Tik tuo atveju, jeigu tai ir toliau didina neigiamas nuotaikas arba mažina palaikančiųjų grupę.

Kauno atveju tokios reakcijos kaip kad „Tautiečiai, man gėda dėl nušvilpto Kubiliaus!“, „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“ ir panašūs kiti tekstai rodo, jog galutinis rezultatas labiau teigiamas, t.y. palaikymo visuomenėje tapo daugiau, neigiamos reakcijos pakartotos tik toje apibrėžtoje, daugiausiai 15 tūkst. piliečių siekiančioje, tikslinėje grupėje.

Politikų „pirkėjai“ – rinkėjai

Kiekvienas protingas politikas suvokia, kad jo tikslas yra balsai balsadėžių urnose eilinių rinkimų metu, todėl tai ir yra bene vienintelis ir realus tikslas, kurio siekia politikas bendraudamas su rinkėjais. Tokiu atveju Andriui Kubiliui svarbi ne bendra visuomenės nuomonė, o tik tos tikslinės grupės, kuri atidavė už jį ar su juo susijusią politinę jėgą per praėjusius rinkimus ir potencialiai gali atiduoti per ateinančius.

Todėl toks rinkėjų segmentavimas veda prie išvados, jog Andriui Kubiliui visiškai nesvarbu, ką ir kaip arenoje veikia tvarkiečių, darbiečių ar dar kurių nors oponentų rėmėjai – jam turėtų būti svarbu tik tai, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguoja jo galimi rinkėjai. Šiuo atveju „nušvilpimas“ netgi padidino rėmėjų gretas. Nors tai nėra universali tiesa, tačiau viešas ir neetiškas „ne mano“ rinkėjų elgesys dažniausiai reikš didesnę „mano“ rinkėjų paramą.

Kaip reaguoti į neigiamą visuomenės nuomonę?

Vieša oponentų nuomonė dažnas ir neišvengiamas reiškinys politikoje, todėl reaguojant į situaciją būtina vertinti keletą aspektų:

1. Ar oponentų veiksmai aktyviai mažina mano rėmėjų grupę? Pavyzdžiui, ar oponentų skleidžiamas melas/šmeižtas/.. „mano“ rėmėjų suvokiamas kaip tiesa ir todėl keičiasi jų nuomonė?
2. Ar oponentų veiksmai sudaro pasyvias prielaidas ir kuria sunkumus ateityje planuojamiems veiksmams? Pavyzdžiui, ar keičiasi neutraliai nusistačiusių asmenų grupė? Nes būtent ji yra antroji auditorija, kuriai skirtinas dėmesys po darbo su esamais rėmėjais;
3. Ar oponentų veiksmai turi galimybę tapti „save kuriančia istorija“? T.y. ar yra galimybės, jog kažkieno pradėtas veiksmas taps nekontroliuojamu savarankišku socialiniu reiškiniu, nukreiptu į neigiamą „mano“ vertinimą?

Jeigu šie pavojai yra realūs, tada būtina imtis priemonių ir mažinti atitinkamą potencialią žalą, tačiau kitu atveju tinkamas nebent ribotos trečiųjų šalių reakcijos – kitu atveju kritikuojamo politiko dėmesys atitinkamai problemai tik padidintų problemos žinomumą ir skeltų žiežirbą didesniam susidomėjimui.

Mykolo Katkaus pastebėjimai

Rugsėjo 2 dieną portalas „delfi.lt“ organizavo konferenciją su kolega Mykolu Katkumi, visus jo atsakymus į portalo lankytojų klausimus galite rasti šioje portalo skiltyje.

Atskirai paminėčiau šias dėmesio vertas Mykolo įžvalgas:

• [..] Bet kuriose masinėse susibūrimo vietose, kuriose žmonės duoda valią savo emocijoms, politikams ir renginio režisieriams reikia nepamiršti, kad tas emocijas reikia valdyti. Kitaip situacija gali tapti sunkiai valdoma [..]
• [..] žmonės labai piktinasi politikais, kad šie piarinasi viešuosiuose renginiuose, bet jeigu tų politikų nebūtų tai irgi visi būtų nepatenkinti? [..] Visiškai teisingai [..];
• [..] jis priklauso tam politikų tipažui, kam realus veiksmas yra svarbiau nei visuomenės, kuri, jo nuomone, mažiau įsigilinusi į situaciją, reakcija. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad juos teis istorija. [..] Toks politiko tipažas Lietuvai yra gana naujas, nes pastaruosius 8 metus pas mus vyravo agresyviai nusiteikę politikai, kurie stengėsi kalbėti tai, ko iš jų tikisi auditorija [..]
• [..] bendravimas su visuomene yra neatsiejama politikos dalis ir man sunku įsivaizduoti sėkmingą politiko politinę ateitį, jei jis nebendraus su visuomene ir nebandys populiariai paaiškinti savo sprendimų [..]
• [..] Yra keli požiūriai, kaip formuoti politikams savo įvaizdį. Yra būdas formuoti savo įvaizdį per dialogą, per provokaciją, per nuolatinės temos sukūrimą viešojoje erdvėje. Ką ir daro Zuokas. [..] Skirtingai nei a.a. Brazauskui, kuris per savo partijos organizuotas viešųjų ryšių akcijas jausdavosi nejaukiai, tačiau atsiskleisdavo kaip lyderis konfliktinėse situacijose ar kasdieninėje veikloje [..]
• [..] kaip daroma, kad tokio švilpimo nebūtų:
  • Mobilizuojami lojalūs premjerui žmonės, kurių tinkamu laiku paprašoma ploti;
  • Renginio vedantieji parengia publiką valstybės vadovo pasirodymui: paprašo visų būti pagarbiais, pamini valstybės paramą arenos statybai ir t.t.;
  • Kubilius pradeda savo kalbą auditorijai priimtinu pokštu.

Факты и ситуация до 14-ого июля 2011 года

Михаил Васильевич Головатов c 1989 года до лета 1991 года в центральном аппарате КГБ курировал формирование региональных подразделения Группы «А» в Минске, Киеве, Алма-Ате, Краснодаре и Екатеринбурге. В январе 1991 года командовал группой сотрудников подразделения, командированных в столицу тогда уже независимой Литовской Республики – Вильнюс. В августе 1991 года назначен командиром спецгруппы КГБ СССР «Альфа» (источники – speznaz.ru, rusrazvedka.narod.ru, alphagroup.ru).

Во время событий 13-ого января в Вильнюсе было убито 14 местных жителей и от рикошета дружественного огня – один сотрудник Альфы. Более тысячи Литвы были ранены или получили  другие повреждение здоровья (источники – en.wikipedia.org [EN], prokuraturos.lt [LT]).

По поводу гибели граждан Генеральной прокуратурою Литвы было возбуждено уголовное дело. 19-ого июня 1996 года дело с 48 обвиняемыми (lzinios.lt [LT]) было передано Вильнюсскому окружному суду. Суд принял решение его разделить: в отношение 42 лиц дело было возвращено в прокуратуру – до тех пор, пока эти лица не окажутся в юрисдикции Литвы. В отношение остальных 6 лиц приговор был вынесен 9-ого ноября 1999 года (prokuraturos.lt [LT]), это:

1. первый секретарь ЦК КП Литовской ССР Миколас Бурокявичюс (Mykolas Burokevičius) – по его делу Европейский суд по правам человека в решении от 19-ого февраля 2008 года подтвердил, что процедура и приговор литовского суда ни чем не противоречит Конвенции по правам человека;
2. секретарь КП Литовской ССР Юозас Ермалавичюс (Juozas Jermalavičius);
3. Юозас Куолелис (Juozas Kuolelis);
4. Леонас Бартошевичюс (Leonas Bartoševičius);
5. Станисловас Мицкевичюс (Stanislovas Mickevičius);
6. Ярославас Прокоповичюс (Jaroslavas Prokopovičius).

Один из этих 42-ух обвиняемых, в отношение которых приговора суда не было –  в связи с их недоступностью для литовского правосудия -  и был тот самый Михаил Васильевич Головатов.

В 2004 году Литва стала членом ЕС и в этом деле для неё открылась возможность воспользоваться Европейском ордером на арест (European Arrest Warrant [EN]). Из упомянутого выше списка избежавших приговора суда 42 обвиняемых, в отношение 19 лиц уже наступил срок давности. После того, как в 2010 году были внесены поправки в Уголовный кодекс Литвы, срок давности перестал действовать в отношении остальных 23 обвиняемых. Европейские ордера на арест (prokuraturos.lt [LT]), были оформлены в отношении 22 обвиняемых – для двадцать третьего по меннию Прокуратуры (официальных комментиев нет), было недостаточно улик. (список будет обновляться до полного состава)

1. командующий вильнюсского гарнизона генерал-майор Владимир Усхопчик (проживает в Белорусии);
2. секретарь КП Литовской ССР генерал-майор Альгимантас Науджюнас (Algimantas Naudžiūnas) (проживает в Москве);
3. Анатолий (?Александр) Суботин;
4. полковник Едмундас Касперавичюс (Edmundas Kasperavičius);
5. идеолог КП Литовской ССР Станислава Зузана Юонене (Stanislava Zuzana J(u)onienė);
6. …

Из этого списка для 19 уже сошел срок давности, для других – выданы ордера:

1. Владиславас Шведас (Vladisla(o)vas Švedas) (в Москве);
2. Р.Юхневичюс (Romas Juchnevičius);
3. заведуший отделом КП Литовской ССР отставной полковник Виталий (?Владимир ?Валерий) Шурупов;
4. первый секретарь комитета партий Вильнюсского города Валентинас Лазутка (Valentinas Lazutka);
5. начальник партийного комитета МВД Литовской ССР Владимирас Шейнас (Vladimiras Šeinas);
6. секретарь ЦК КПСС Олег Шенин;
7. председатель КГБ СССР Владимир Крючков (умер в Москве в ноябре 2007 года);
8. Александр Житников;
9. министр обороны СССР Дмитрий Язов (в Москве);
10. заместитель министра обороны СССР Владислав Ачалов;
11. Фиодор Кузмин;
12. Виктор Очаров;
13. Юрий Ка(у)лганов;
14. Николай Демидов;
15. Сергей Фёдоров;
16. Михаил Головатов;
17. Василий Кустрио;
18. А.Гречишников;
19. Сергей Паникаров;
20. Сергей Махов;
21. Евгений Чюдеснов;
22. Григорий Белоус;
23. Валерий Сибиряков;
24. член групы Рижского ОМОН’а Владимир Рыжов;
25. Николай Астахов;
26. Михаил Хабаров;
27. Александрас Радкевичюс (Aleksandras Radkevičius);
28. Владимир Успенский;
29. Анатолий Вадильев;
30. Игорь Игнатов;
31. Николай Микулай;
32. Зигмунт Мацкевич;
33. (?) полковник в Клайпеде Иван Черных;
34. Виталий Егоров;
35. (?) секретарь ЦК КП Клайпеды Юозас Бремкаускас (Juozas Bremkauskas);
36. Олег Хлыбов.

Из них 21 имеет гражданство Российской Федерации, а 2 – Республики Беларусь.

Перечислим и вышеупомянутых подозреваемых (обвиняемых?), для которых уже наступил срок давности::

1. заместитель начальника дружинников организации „Единство“ Павел Василенко (в Украине);
2. …

После активного лоббирования в 2008 году Интерпол прекратил
розыск этих лиц, по этому Литва начала искать альтернативные меры для их задержания и передачи в руки правосудия (15min.lt LT).

Ордера для М.Головатова и других подозреваемых (обвиняемых?) были оформлен около 18-ого октября 2010 года по статье 100
Уголовного кодекса Литвы (Запрещённое международным правом обращение с людьми). (prokuraturos.lt [LT])

Хронология инцидента

События 14-16 июля 2011 года (delfi.lt [LT]):

14-ого июля

• Головатов, как вице-президент федерации лыжных гонок России и президент федерации лыжных гонок Москвы, прилетел в Вену, чтобы потом отправиться в город Рамзау;
• 16:45 – Головатов задержан во время паспортного контроля в венском аэропорту (летел на рейсе OS 602 Москва-Вена);
• 17:00 – Головатов в полицейском участке аэропорта; (peterpilz.at)
• Головатов из представителя Аэрофлота получил номера телефонов российского посольства, дозвонился до офицера безопасности посольства, который приехал в аэропорт вместе с представителем консульского отдела;
• 19:05 – информация о задержании по телефону передается дежурному прокурору прокуратуры Korneuburg‘а;
• 19:10 – прокурор получает дополнительныю информацию по информационной системе Шенгена SIRENE;
• 19:30 – прокурор звонит в участок и указивает задержать Головатова – он задержан по поводу екстрадиции;
• 20:00 – в участок приезжает спветник РФ в международных организациях, ему предоставляется информации из SIRENE, он переводит ее на русский язик для Головатова;
• 21:00-22:00 – в не участке снимаются персональные и биометрические данные Головатова при присытсвии советника;
• 21:30 – посол России в Австрии Сергей Нечаев поевляется вучастке вместе с начальником консулного отдела амбасады;
• 21:45 – амбасадор предевляет просьбу говорить с дежурным прокурором;
• 22:15 – прокурор информирует, что далнейшие решения будут приниматся на „выйшем уровни“;
• пред полуночем министр юстиции Австрии получает информацию о слычае (из интервью в „Der Standard“);
• около полуночи в МИД Австрии звонят из амбасады РФ, требовают соединить с ген.секретарем и другими высокими сотрудниками, требовается немедлено освободить Головатова; (peterpilz.at)
• из дипломатических источников (официально непотверждено, но похоже, что это был глава МИД Литвы) проскакивает информация, что после задержания Головатова премьер РФ Владимир Путин звонил канцлеру Австрии Вернеру Фейману; (lrytas.lt LT)

15-ого июля

• ночь – Головатов с дипломатами рассматривал три варианта развития ситуации:
  а) первый, самый пессимистичный: Головатова все-таки выдавают Литве;
  б) второй: до принятия решения Головатов находиться в российском посольстве;
  в) третий: Головатова отпускают домой; (chekist.ru)
• 00:15 – полицейские участка аэропорта спрашивает прокурора о далнейших действиях, тот информирует, что МИД и МинЮст даст далнейшие указания и вербально, и письменно, но пока-то он неимеет никаких указаний;
• 00:30 – в участок звонит из МИД’а, потому, что получили звонок из амбасады, рабочии участка уточняют ситуацию;
• 00:55 – заместитель нагальника консульского департамента МИД’а звонит в участок, ей передан телефон дежурного прокурора;
• 03:05 – начальник администрации и центра кризисов МВД звонит в участок и указивает задержаного Головатова перевезти в институцию задержания Корнеубурга;
• 03:15 – амбасадор РФ требовает, чтобы Головатов невывезли и просит, чтобы об этой просьбе был информирован главный прокурор Венской прокуратуры;
• 03:20 – амбасадор РФ говорит по телефону с главным прокурором Венской прокуратуры, тот после некоторово времени одогряет просьбу по телефону;
• 03:50 – в участок звонит главный прокурор и просит держать Головатова в участке до специального решения по поводу места задержания Головатова;
• 04:20 – амбасадор РФ уезжает из участка, советник остается с Головатовым;
• 04:25 – у Головатова высокое давление, емы предоставляется медикаменты;
• 04:50 – в участке Головатову создается условия для сна;
• 05:15 – пасспорт Головатова остается в участке;
• 09:30 – в МВД Австрии кризисное заседание, в котором участвуют представители МИД’а, МинЮста и МВД; решено дать термин для Литовских властей для передачи дополнительной информации;
• по информации члена партии зеленых Питера Пилца, РФ оказывает массированное давление на сотрудников двух министерств Австрии (delfi.lt LT via oe24.at)
• 10:00 – Генеральная прокуратура Литвы получает просьбу из Австрии уточнить роль Головатова в инкриминируемом ему преступлении;
• до 14:00 – Начальник уголовного отдела министерства юстиции Австрии Кристиан Пилначек утверждает, что до этого времени ими получен только исторический очерк событий в котором указано, что Головатов был командиром специального подразделения, которое в 1991 году штурмовало телебашню, в результате чего погибло 14 мирных граждан. По мнению австрийской стороны, этого не достаточно, чтобы выявить возможную личную вину самого Головатова;
• 15:37 – литовская сторона передает дополнительную информацию;
• 15:45 – Головатову звонит посол и говорит, что принято решение, что М.Головатов возвращается в Москву ближайшим рейсом; (chekist.ru)
• 16:41 – перевод Европейского ордера на арест на немецком языке передан прокуратуре Креубурга (оригинал был на английском);
• 20:53 – в своем блоге (источник – alfafilatov.livejournal.com) Алексй Филатов одним из первых подтверждает, что Головатов свободен и направляется в Москву. Он также подтверждает, что политики РФ активно участвовали во всей операции.

16-ого июля

• 05:39 – Прокуратура Литвы получает информацию из австрийских колег, что М.Головатов был освобожден по недостаточности  аргументов для временого задержания  (prokuraturos.lt LT)
• 16:12 — gazeta.ru подтверждает, что в освобождении спецназовца участвовали МИД и Генпрокуратура России (gazeta.ru)

19-ого июля Австрия делает заявление, в котором указаны основания, по которым М.Головатов был отпущен. (prokuraturos.lt LT)

Официалная позиция ЕС еще будет озвучена, но комиссар Вивиана Рединг уже указала два основных положения, на которых оно, скорее всего и будет основано:

• Австрия не была обязана выполнят Европейский ордер на арест, выданные в отношении преступлений, совершённых  ранее 2002 года, т.к.  сделала именно такую оговорку подписывая соответствующий договор (euobserver.com EN). Кстати, эксперт права из университет Инсбрука Валтер Обвексер по этому вопросу имеет альтернативное мнение (orf.at DE);
• [..] У Австрии нет чем гордится в этом деле [..] Я очень разочарована поведением Австрии [..] (delfi.lt LT).

Легенда (аргументы) со стороны М.Головатова

Ассоциация ветеранов “Альфа” 18-ого июля в письме Президенту РФ повторила аргументы своей позиции (alphagroup.ru):

1. Сотрудники Группы «А» Седьмого управления КГБ СССР во главе с Головатовым М.В. в служебной командировке в 1991 году действовали на основании приказа, полученного от руководства Комитета госбезопасности, на территории Литовской Советской Социалистической республики в составе СССР.
2. Поставленная подразделению «А» задача была успешно выполнена без применения огнестрельного оружия (использовались только холостые патроны и спецсредства).
3. От действий наших сотрудников не пострадал ни один гражданин Литовской ССР.

На это Президент РФ ответил через своего пресс-секретаря – Наталию Тимакову, которая высказала следующее (alphagroup.ru): “Позиция президента заключается в том, что Россия всегда защищала и будет защищать своих граждан. В данном конкретном случае вызывает недоумение неадекватная позиция литовских властей, которые пытаются возложить вину на российских граждан за действия, совершенные государством, которое ныне уже не существует“.

Бывший начальник Вильнюсского гарнизона генерал Владимир Усхопчик вину за происшедшее 13 января 1991 г. возложил на бывшего Президента СССР Михаила Горбачева: «В 1991 году мы все выполняли приказ, который был дан Верховным главнокомандующим. Я знаю, что они выполняли приказ очень корректно, без боеприпасов. Никому не выдавали боеприпасов. Но доказать это сегодня в Европе невозможно, поэтому посещать страны ЕС довольно рискованно». Интервью В.Усхопчика газете «Взгляд» (vz.ru)

Позиция Усхопчика очень похожа и на позицию ветеранов группы “Алфа”: [..] Мы также с возмущением отмечаем, что последние двадцать лет бывший президент СССР М. Горбачёв пытается снять с себя ответственность за драматические события в Вильнюсе. В своих многочисленных интервью он утверждает, что некие «бойцы из «Альфы» принесли ему «написанный от руки карандашом приказ от моего имени, который потом разорвали. Кто-то из них догадался собрать и сохранить клочки бумаги» [..]. (alphagroup.ru)

Очень серьезную ошибку (оговорка?) делает сам Михаил Головатов в интервью для chekist.ru: [..] Россия, как правопреемница СССР, должна защищать своих солдат, с риском для жизни выполнявших специальные задания по борьбе с терроризмом и экстремизмом [..]. Это неапрямую противоречит легенде, которую формирует представитель Президента РФ:

• сотрудники группы “Альфа” в качестве своего руководства видят РФ;
• в этом деле РФ есть правопреемница СССР – это значит, что РФ должна отвечать за преступления руководителей СССР.

Легенда (аргументы) на стороне Литвы

Аргументы на стороне Литвы очень ясные – ордер есть, он должен выполнятся. И ни дело Австрии анализировать причины ордера – для того и работает система ЕС.

Даже если были вопросы, временное задержание могло быть продлено от 18 до 40 суток, а теперь решение было принято (и неясно, делал ли это прокурор или суд) менее чем через 24 часа!

Формальная процедура нарушение со стороны Австрии началась в EuroJust (prokuraturos.lt LT). Ген.прокурор Литвы 20-ого июля напрямую обратился к министру юстиции Австрии с такими вопросами (prokuraturos.lt LT):

• Австрия обязалась выполнять ордер на арест только для преступлений, совершённых до 7-ого августа 2002 года. В отношение таких преступлений Европейский ордер автоматически считается просьбой об экстрадиции;
• почему Австрия не применяла Конвенцию об экстрадиции между странами ЕС (принята 10-ого марта 1995 года)?
• почему Австрия, сочтя недостаточной краткую версию описи оснований на арест М.Головатова в ордере, не стала дожидаться перевода полного описания оснований для его задержания со стороны Литвы?

Информационный бой: день за днем

14-ого июля (четверг)

Как видно из хронологии, дипломаты РФ активно включились в процесс работы австрийских правоохранительных органов, а литовская сторона об этом узнала только на следующий день.

С одной стороны, это обьективно, но в тот же самый момент Кремль имел преимущество во времени для подготовки действий.

15-ого июля (пятница)

В 10:00 ген.прокуратура Литвы получает просьбу Австрии уточнить роль Головатова. СМИ получает информацию, что в 16:00 заместитель начальника одного из департаментом Томас Крушна представит свой комментарий.

Надо отметить, что прокуратура делает шаг конём:

• публичный акцент на задержания подозреваемого (то есть – позитивная информация);
• ни слова о позиции Австрии и потенциальном негативном решении для Литвы.

Информация проскакивает ранше и еще 14:52 портал delfi.lt публикирует первичную информацию.

Официальный Кремль оставляет это дело без комментариев, только вечером (20:53) в своем блоге коментарий публикует коллега Головатова.

16-ого июля (суббота)

Ген.прокуратура делает пресс-релиз (новость delfi.lt в 12:11) об решении Австрии, а в 16:30 (суббота!) комментирует заместитель ген.прокурора Андрюс Невера (занимающий более высокую должность, чем первый прокурор Т.Крушна!).

Австрийская сторона (AFP цитирует представителя МинЮстиции Питера Пулера) аргументирует, что аргументы в ордере на арест были недостаточными. (важно! здесь Австрия не упоминает об оговорке, что ордера ЕС действительны только для преступлении до 2002 года)

17-ого июля (воскресенье)

Портал delfi.lt публикует комментарии Владимира Лаучюса “Решения Австрии по поводу сотрудника КГБ Головатова – позор для всей ЕС“. Комментарий получает широкий резонанс в Австрии и других странах ЕС. Одна из причин – сравнение Австрии с Израилем из знаменитой фразой Французкого дипломата о “little shitty country“. Реакции Австрии не заставила себя ждать:

• Kurier (kurier.at DE)
• Kronen Zeitung (krone.at DE)
• Die Presse (diepresse.com DE)
• Oberösterreichische Nachrichte (nachrichten.at DE)
• Salzburger Nachrichten (salzburg.com DE)
• Der Standart (derstandart.at DE)

В тоже время про-кремлевские СМИ делали “наезды” на действия Литвы (Euronews).

В социальной сети Facebook стихически создается несколько групп, протестующих против решения австрийских властей (“Gėda Austrijai – Schande für Österreich“, “Gėda Austrijai, valio KGB!“). Их члены организуют акцию в полдень понедельника, а такжв рисуют карикатуры (lrytas.lt LT).

18-ого июля (понедельник)

Ген.прокуратура Литвы обращается в EuroJust.

МИД вручает ноту временному уполномоченному Австрии (delfi.lt LT);

Президент Литвы созывает представителей всех ветвей власти.

В полдень у представительства Австрии в Вильнюсе – стихический сбор граждан Литвы против решения Австрийских органов власти. Участвуют члены национального и Европейского парламента. (youtube.com LT);

Комитет по иностранным делам парламента Литвы проводит дискуссию о возможности разорвать дипломатические отношения с Австрии. Результат (после компромисса с пророссийскими социалдемократами и другими оппозиционерами) – отзыв амбасадора для консультации. (lrs.lt LT, 15min.lt LT);

Ветераны группы “Алфа” публикирует свое заявление по поводу случившегося.

Оппозиция Австрии начинает процесс расследования по поводу следствия по поводу решении правоохранительных органов.

Министр иностранных дел Австрии Михаель Спинделегер уточняет начальную позицию и делает упоы на правовые процедуры и механизмы их выполнения.

Русские интеллигенты были в меньшинстве и очевидно боялись публично поддержать Литву, исключение – Владимир Буковский (delfi.lt LT), Татьяна Супер (echo.msk.ru), Sulerin Randil (sulerin.livejournal.com).

19-ого июля (вторник)

Австрия публикирует аргументы, почему отпустила Головатова, ген.прокуратура Литвы ссылается на Конвенцию об экстрадиции между страннами ЕС с 1995 года.

В процесс включились такве дипломаты Латвии/Эстонии (delfi.lt LT).

20-ого июля

Комиссар ЕС Вивиана Рединг признает формальное право Австрии на невыдачу М.Головатова, но позже дополняет, что она осуждает это решение,как моральную ошибку страны.

.. и так дальше

Выводы

1. преступники бояться ЕС – Президент ассоциации “Альфа” потвердил, что боится правовых мер со стороны пострадавших республик (alphagroup.ru), история Головатова помогла исправить бюрократические ошибки для других 23-ех подозреваемых (regnum.ru),  виза Финляндии уже отозвана (delfi.lt LT);
2. проблема квалификации подозреваемых – прецедент вызвал дискуссию профессионалов о легальности квалификация действии “Альфы” как преступления против человечности (gazeta.ru), адвокат московской коллегии адвокатов Владимир Никитин твердил, что, согласно законодательным нормам, омоновцы в 1991 году в Вильнюсе выполняли правомерный приказ властей СССР, которым давали присягу, поэтому попытки квалифицировать эти действия как преступления против человечности, чего добиваются литовские власти, беспомощны и бесперспективны. Но такая позиция оспариваемая – когда тогда можно говорить о суверенитете Литвы?
3. позиционирования событий 13-ого января –вся история помогла всей Европе еще раз рассказать эту историю и сравнить действие Альфы с Радко Младичем, Осамой бин Ладеним и прочими (simonismarketing.lt LT), это колоссальный сдвиг с места;
4. какой бы бил прямой конфликт между Литвой и Кремлем? – аналитики Кремля в одном правы – для литовской стороны такой поворот событий был довольно легкий. Если бы Головатов бы л передан Литве, началась очень резкая конфронтации Кремля и Литвы. Неадекватные решения Кремля были бы очень сложные и для ЕС, и для руководителей Литвы (regnum.ru)
5. аналогия для преступлении в Медининках – успех в Австрии продвинул аналогическое дело по действиям Рижского ОМОНа в Медининкай. Новая квалификация этого преступления уже стало фактом (prokuraturos.lt LT), а суд дал добро для ордеров на Александра Рыжова, Чеслава Млыника, Андрея Лактенова (delfi.lt LT);
6. гражданское общество Литвы не спит! – очень позитивный вывод, что в то время, когда власти спали почти два дня, в бой первые пошли литовские СМИ (из которых первое место – для комментария Владимира Лаучюса в delfi.lt), а сразу за ними – активный слой населения в соц.сетях и на улицах! Это самый важный результат боя за Головатова.

P.S. этот текст будет пополнятся и уточнятся, финальная версия станет одной или несколькими статьями русской Wikipedia. То есть, будет на CC-BY-SA лицензии.

P.P.S. чем надо пополнить – мониторингом с других ЕС стран, процедурами в внутри ЕС, уточнить роль розыскиваемых в событиях 13-ого января, пополнить текст backlinks/pingbacks на сайты и блоги рунета.

продолжительное

Šiandien „Lietuvos ryto“ reporteris Karolis Vatikevičius paprašė pakomentuoti, kiek Drąsius Kedys jau tapo prekės ženklu ir kokios šios naujos partijos galimybės. Kolegų Tomo Janeliūno, Artūro Račo ir mano komentarus reportaže galite peržiūrėti internetu, o čia trumpai pakartosiu pagrindinius savo dėstytus akcentus:

• a.a. Drąsius Kedys yra atpažįstama vėliava, kuri komunikacijos požiūriu gali būti skiriamasis organizacijos ženklas;
• neseniai mirusio asmens naudojimas reklamos tikslais, mano nuomone, pažeidžia komunikacijos etiką (net ir formaliai – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. („[..] kai rodomas mirusio [..] asmens kūnas [..]“);
• partijos steigimo deklaracija sukurta remiantis primityviu populizmu – paimtos rezonansinės didelei visuomenės daliai svarbios temos (mokesčiai už šilumą, mokslą, mokesčiai ir pan.) ir jose primityviai pasiūlytos neva gyventojams naštą palengvinantys sprendimai – iš kur valstybė tam gautų lėšų, autoriai užmiršta paminėti;
• partijos sėkmė priklausys nuo steigėjų organizacinių sugebėjimų: a) sugebėjimo įsteigti regioninius skyrius ir užtikrinti jų veiksmingumą; b) ilgalaikės veiksmų programos sukūrimo ir jos įgyvendinimo.

Bendru atveju sprendimas kurti partiją iš esmės diskredituoja net tuos menkus sveiko proto grūdus, kuriuos pradinėje stadijoje Kedžio artimieji turėjo. Populistinis požiūris į valstybę nebeleidžia pasitikėti jo steigėjais ir jų sugebėjimu racionaliai vertinti pasaulį. Tai tiesiog emocijų valdomi ir su sveiku protu mažai ką turintys bendra piliečiai.

Tačiau jų teisė jungtis bendrai veiklai ir reikšti savo nuomonę – šventa. Visai realu, jeigu jie sugebės įveikti organizacines politinės jėgos formalizavimo užduotis, jog sulauks 5-10% balsų artimiausiuose rinkimuose.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.