Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (page 1 of 118)

Pakartotiniai rinkimai tikrino kairiosios politikos dugną ir stumia į radikalų nišą

Liepą prognozavau, kad LVŽS viduje vykstantis pilietinis karas sunaikins šios kairiosios jėgos perspektyvas Lietuvos politikoje. Naujausi visuomenės nuomonių tyrimų duomenys tarsi rodytų, kad klydau: po liepos mėnesį fiksuoto dugno rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje darytos apklausos rodo palaikymo „atšokimą“ į 14,5 proc. zoną.

2018-2019 metais trijų tyrimų bendrovių viešai skelbtų apklausų duomenys

Tačiau rugsėjo 8 ir 22 dienomis vykę pakartotiniai balsavimai Vilniuje, Klaipėdos ir Joniškio rajonuose suteikia daugiau tikslesnių duomenų apie realią padėtį.

Pirmas pjūvis – trijų apygardų rezultatų pirmajame rinkimų ture palyginimas rodo, kad eiliniai LVŽS nariai „atsiima“ grąžą už nacionalines klaidas. Tai tik bus papildomu argumentu, kad sąjungai reikės vis daugiau skolintų „žvaigždžių“, o partijos nariams liks vis mažiau realių galimybių dalyvauti rinkimuose.

LVŽS partiečiai sulaukė 2-3 kartus mažesnio palaikymo, nei jų kolegos 2016 metais

Antras pjūvis – įvertinus mažesnį rinkėjų aktyvumą ir ekstrapoliavus dabartinį palaikymo lygį (t.y. galvojant, kad palaikymo dalis tokia pati ir tarp neatėjusių rinkėjų grupėje) į 2016 metų rinkėjų skaičių, matome, kad LVŽS kandidatų palaikymas sumažėjęs 50-60 proc.

Tokia tendencija reiškia, jog LVŽS kandidatams iš esmės nėra kelio ir realių galimybių patekti į II turus. Tokia situacija vers rimtai abejoti net ir rimtesnius kandidatus – LVŽS ženklas jiems gali tapti akmeniu po kaklu ir todėl jie jau geriau dalyvaus kaip nepriklausomi kandidatai (su visomis to pasekmėmis).

Optimistiškai vertinant, kad didelė dalis LVŽS rinkėjų neatėjo, vis tiek kritimas siekia minus 50-60 proc.

Trečias pjūvis – gerokai liūdnesnį vaizdą gauname, kai lyginame absoliutų LVŽS rėmėjų skaičių. LVŽS palaikymas iš esmės dingęs. Tai aliarmo signalas ne tik vietose vidutiniokais laikytiniems kandidatams. Tai ir ženklas, kad daugiamandatėje apygardoje LVŽS sąrašas minimalų barjerą „perliptų“ tik optimistiniu atveju (t.y. minus 50-60 proc. ankstesnių rinkėjų). O visai realu (jau nekalbant apie pesimistinį scenarijų), kad su tokiu palaikymo lygiu sąrašo galimybės patekti į mandatų dalybas – panašios į tradicinių „ribinių“ partijų kaip darbiečiai, tvarkiečiai ir pan.

Absoliučiais skaičiais LVŽS neteko 85% savo ankstesnių rinkėjų

Atskirai pažymėtina, kad Rūtos Janutienės atvejis tik paryškina ankstesnius duomenis – net skaitlingų kitų rinkėjų grupių parama LVŽS remtai kandidatei nepadėjo surinkti pakankamos paramos prieš opozicijoje dirbančios politinės jėgos atstovą.

Tai kaip paaiškinti visuomenės nuomonių apklausų skaičius?

Vien pastaraisiais vasaros mėnesiais LVŽS kelias atsiskyrė nuo skaitlingų šakinių visuomenės grupių, kai buvo nesuvaldyti konfliktai:

  • sveikuoliai – didelį palaikymą garantavusi visuomenės grupė iš esmės tapo aršiais oponentais;
  • tautininkai – konservatorių skaldymas buvo pernelyg sėkmingas, nes besikurianti nauja politinė jėga atitraukė ir dalį ankstesnių LVŽS rėmėjų;
  • Romuva ir kiti „baltai“ – simbolinis sprendimas nesuteikti Romuvos bendruomenei oficialaus statuso tapo nesutaikomo konflikto pagrindu;
  • žalieji – programos pažadų nevykdymas ir nuoseklios Lietuvos aplinkos tausojimui priešingos iniciatyvos atgrasė net ir „nuosaikius“ žaliuosius;
  • LGBTQ – viešas demaršas prieš Europos žaliųjų partijos principus atstūmė tuos, kurie pritaria seksualinių mažumų teisių užtikrinimui;
  • antikorupcinė grupė – bičiuliavimasis su tvarkiečiais, darbiečiais, „bebrų“ ir koloradinių rozovų bendrystė panaikino bet kokias iliuzijas apie realias galimybes įgyvendinti kovos prieš korupciją pažadus;
  • viešojo sektoriaus darbuotojai – jeigu 2018 metais daugelio reformų stabdymas buvo užglaistytas šakinio darbo užmokesčio didinimu, tai 2019-aisiais daugeliui sveikatos apsaugos, bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų darbuotojų tapo aišku, kad žadėtų reformų nebebus;
  • … (ir t.t.)

Visų šių grupių parama arba išnyko, arba yra drastiškai sumažėjusi, o vietoj skubaus reagavimo LVŽS dėmesys sutelktas į valdžios išlaikymo klausimus. Šių visuomenės grupių atstovai senai pasigedo dėmesio, tačiau bendrauti su jais ir prašyti „dar truputį palaukti“ nebėra kam – 2016 metais buvę aktyvūs tarpininkai ir atstovai šiandien jau nebėra LVŽS arba neturi jokios galios priimant sprendimus.

Tad iš kur tas „reitingų atšokimas“?

Spėju (hipotezę galima būtų patikrinti turint pirminius apklausų duomenis), palaikymą generuoja ankstesni „slankūs“ darbiečių, tvarkiečių, bebrų, puteikių ir kitų radikalų bei populistų rinkėjai. Tą netiesiogiai patvirtina ir sumažėjusi parama šioms politinės grupėms. „Tvirta vado ranka“, kai „nepaklusnūs valstiečiai“ buvo tramdomi, šiems rinkėjams yra ramybę kurianti iliuzija ir todėl dabar LVŽS turi dideles galimybes įsitvirtinti šioje politinio spektro nišoje.

Tiesa, tuo kalba apie kairiosios krypties politinę jėgą ir baigtųsi.

ŠMSM atsakymai apie atviros prieigos e-vadovėlius ir e-pratybas

Eilinį rudenį neapsikentęs korumpuotos mokykloms skirtų vadovėlių ir pratybų sistemos parašiau rugsėjo pradžioje oficialų laišką 1) Švietimo, mokslo ir sporto ministrui, 2) Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei 3) Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkams:

Gerbiamas Pone/Ponia,

Noriu paprašyti pateikti oficialią Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, taip pat Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei Jaunimo ir sporto reikalų komisijos poziciją šiuo klausimu – esu pradinių klasių moksleivių tėvas ir kiekvienų mokslo metų pradžioje dalis valstybinės mokyklos suteikiamų vadovėlių yra paruošti taip, kad pagal mokymo programą tėvai privalo (netiesa, kad tai tik rekomendacija – alternatyva susipykti su mokytojais ir mokyklų administracijomis) pirkti pratybų sąsiuvinius, kitas specialias mokymo priemones, kas vienam moksleiviui sudaro iki 100 ir daugiau eurų vieneriems mokslo metams. Pavyzdžiui, šiais metais esame priversti už dešimtis eurų pirkti pradinukams tikybos, taip pat anglų kalbos dalykų priemones.

Prašau atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokia suma valstybė kasmet paremia vadovėlių ir kitų jiems reikalingų priemonių leidybą – tūkst. eurų per metus?

2. Kiek vadovėlių per metus už šią sumą išleidžiama ir perduodama moksleiviams – programų vnt. ir vadovėlių skaičius tūkst. vnt.?

3. Kokia % dalis vadovėlių ir jų priemonių dalis yra pateikiama viešam neribotam naudojimui PDF ir kitais mobiliesiems įrenginiams tinkamais formatais (EPUB, MOBI ir pan.)?
a. Jeigu tokių vadovėlių ir jų priemonių yra – kur jie pasiekiami?
b. Jeigu tokių nėra – kodėl tokia naudojimo sąlyga nenustatoma skiriant valstybės lėšas vadovėlių ir kitų priemonių rengimui?

Taip pat prašau įvertinti, jog gyvename XXI amžiuje ir imtis priemonių, kad valstybės lėšomis finansuojamos mokymo programos būtų suskaitmenintos ir visos priemonės pasiekiamos atviram neribotam naudojimui.

Pagarbiai,
Liutauras Ulevičius

Prieš keletą dienų sulaukiau oficialaus atsakymo iš ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus atstovo (paryškinimai – mano):

1. Lėšos vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms (įsigyti ir nuomoti, įskaitant ir skaitmenines versijas) skiriamos vadovaujantis Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679. Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos apraše numatyta, kad vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti mokyklos turi skirti ne mažiau kaip 80 procentų rekomenduojamos sumos.

Kokius ir kiek vadovėlių naudoti, sprendžia mokyklos bendruomenė. Rinkoje esanti vadovėlių įvairovė leidžia mokykloms vadovėlius pasirinkti atsižvelgiant į savo mokinių poreikius ir specifiką.

2019 m. vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms skirta 9 417 600 Eurų. Vienam mokiniui vidutiniškai skirta 21,10 Eur.

2. Vadovėlius leidžia įvairios leidyklos, kurios pačios ieško autorių, juos kviečiasi ir pasirašo su jais sutartis. Paprastai leidykla yra vadovėlio rengimo ir išleidimo iniciatorė. Kitu atveju susiburia autorių kolektyvas, kuris parengęs vadovėlio rankraštį ieško leidėjų. Valstybė neskiria lėšų vadovėliams leisti, juos leidžia leidyklos savo lėšomis. Valstybė skiria mokykloms mokinio krepšelio lėšų (mokiniui vidutiniškai – 21,10 Eur.), už kurias jos gali įsigyti įvertintų vadovėlių (apie juos informacija teikiama duomenų bazėje), mokymo priemonių, vadovėlių, skirtų pagal tarptautines programas besimokančiam mokiniui, priešmokykliniam ugdymui skirtų mokymo priemonių.

Sprendimus dėl vadovėlių ir kitų mokymo priemonių įsigijimo priima mokyklos vadovas, suderinęs su mokyklos taryba.

3A. Mokyklos gali rinktis ir kitas mokymo priemones ne tik vadovėlius. Mokykloms siūloma daug nemokamų skaitmeninių mokymo priemonių. Mokytojai gali rinktis laisvai prieinamus nemokamus išteklius ir naudoti juose esančias užduotis bei medžiagą. Viena iš galimybių naudotis atvirųjų skaitmeninių išteklių rinkiniu, esančiu ugdymo turinio informacinėje sistemoje https://sodas.ugdome.lt.

3B. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V- 755 nustatyta, kad skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių, mokymo priemonių statusas yra vienodas (žr. Aprašą). Skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių statuso suvienodinimas yra priemonė skatinti leidyklas rengti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones arba jų skaitmenines versijas, o mokyklas – naudoti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones.

Leidyklos turi platformas, kur prekiauja el. vadovėlių ar jų priedų versijomis. Pavyzdžiui:
https://tevukas.lt/skaitmeniniai , www.eduka.lt , http://www.baltulankuvadoveliai.lt/e.lankoskd/

Ministerija, nustačiusi, kad mokykloms trūksta vadovėlių, kurių tiekėjai nerengia dėl per mažo tiražo, gali skirti lėšų ir inicijuoti jų rengimą bei leidybą. Tokiais vadovėliais mokyklos būtų aprūpinamos centralizuotai. Atvirųjų skaitmeninių išteklių atnaujinimas ir kūrimas numatytas ES SF finansuojamuose projektuose.

Ką tai reiškia išvertus į lietuvių kalbą?

Pirma, per metus moksleivių vadovėliams valstybė išleidžia (tarkim, 20% tenka kitoms priemonėms) 9,4 mln.€ * 80% = 7,5 mln. €.

Antra, valstybė (ŠMSM) nežino, kiek vienetų vadovėlių nuperka ir perduoda moksleiviams. Dar svarbiau – valstybė (ŠMSM) nežino, kokius vadovėlius perka, šie sprendimai yra išskaidyti, todėl jokio taupymo efekto nėra, o atvirkščiai – smulkiais pirkimais atskirų mokyklų vadovai perka itin aukšta kaina.

Trečia, direktoriams pavieniui sprendžiant dėl vadovėlių įsigijimo valstybės lėšos naudojamos neefektyviai, o kokybiški produktai ir paslaugos (knygos ir mokymų programos) nėra gaunami.

Ketvirta, nors ŠMSM deklaruoja apie nemokamus skaitmeninius išteklius, tačiau realiai turi tik nuorodas į leidyklų sukurtus vadovėlius ir siūlo juos pirkti. Pavyzdžiui:

  1. ŠMSM nuoroda – https://sodas.ugdome.lt/viesieji-puslapiai/7500
  2. neveikiantis emokykla.lt išteklius – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliu-db/naujausi-vadoveliai
  3. mokamo produkto reklama emokykla.lt duomenų bazėje – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliai/knyga/10590

Penkta, valstybė (ŠMSM) neturi jokios informacijos ir nesiima priemonių, kurios leistų įtakoti vadovėlių ir pratybų turinio skaitmeninimą ir pateikimą atvira prieiga internete.

Ar Kremliaus hibridines grėsmes atrems Lietuvos piliečių valia priešintis?

Gerasimovo doktrina, kuri nuo 2013 metų simbolizuoja naują Kremliaus požiūrį į karinius konfliktus, savo turiniu nėra naujiena – dar Sun Tzu rašė, kad geriausias karas yra tas, kurį laimėti pavyksta be karinių veiksmų, t.y. vien psichologiškai palaužus priešininko valią priešintis.

Apie tai, kad Lietuvos krašto apsaugos strategai tam skiria nepateisinamai mažai dėmesio, rašau reguliariai dar nuo 2014-ųjų metų, kai po Maidano įvykių Ukrainoje prasidėjęs karinis konfliktas tapo puikia iliustracija, kas gali įvykti ir pas mus, Lietuvoje.

Mano nuomone, šimtus milijonų eurų skirdami karinei ginkluotei mes esame nepateisinamai pamiršę pagrindinę krašto apsaugos liniją – tai mūsų piliečių protus. Ir nors tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pastaraisiais metais skiria pastebimai daugiau dėmesio ir lėšų, tačiau rezultatai vis dar yra menki.

TSPMI tyrimo duomenys iš 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. darytos gyventojų apklausos

Rugsėjo pradžioje šią temą „Žinių radijo“ laidose aptarė du visiškai nesusiję savo sričių žinovai. Naujoje laidoje „Girdžiu, matau, mąstau“ (beje, vedėjui Ridui Jasiulioniui 10 balų už kietą klausimą – tai kodėl ir kuogi skiriasi mūsų požiūris į hibridines Rusijos ir Kinijos grėsmes?) Eitvydas Bajarūnas pripažino, kad gynyba prieš hibridines grėsmes prasideda nuo namų – tai mūsų piliečių pasiryžimo ir valios priešintis agresijai.

Tuo tarpu nepakartojamas mano KTU Gimnazijos Direktorius Bronius Burgis laidoje „Puikūs pralaimėjimai“ tą klausimą išplėtojo ir klausia tiesmukai – ar mes iš tiesų esame ramūs, kad pastarųjų metų baimės didinimo atmosfera nėra tik priedanga eiliniams „auksiniams šaukštams“ pirkti? O jeigu nėra – tai kur tie mūsų piliečių sąmonės pokyčiai? Kur jų valia priešintis ir ginti?

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

« Older posts