Kaip lietuvių valdžios nosį šluosto rusų propaganda

Prieš porą savaičių sugedo mano elektrinis virdulys, tad
nieko keista, kad vandenį dabar verdu puode ant dujinės viryklės. Prieš
savaitę sugedo, matyt, rusiško „Su-27“ kompasas, tad jis irgi, matyt, logiškai – tėškėsi netoli Kauno. Gerai, kad Lietuvoje nėra Pentagono ir ant jo, matyt, būsimasis Rusijos didvyris negalėjo pataikyt – būtų galėjęs kilti ne tik Baltijos masto šaršalas, bet ir koks pasaulinis atominis karas.

Akivaizdu,
kad kompaso rodyklės klaidos likimas tegali būti dvejopas: a) natūralus
gedimas, b) dirbtinis gedimas. Pirmu atveju didžiausią dėmesį turėtume
skirti vargšo piloto užuojautai. Antru – vykdytojo (t.y. piloto)
baudžiamajai atsakomybei ir organizatorių (t.y. Rusijos karinių oro
pajėgų) viešam tarptautiniam pasmerkimui. Svarbiausia, kad abiem
atvejais būtini suderinti ir derami Lietuvos Vyriausybės veiksmai,
kurie užtikrintų ne tik valstybės suvereniteto gynimą, bet ir
tarptautinio Lietuvos įvaizdžio kūrimą.

Tad kaip visa situacija
vertintina ryšių su visuomene požiūriu? Teorija bet kokį pavojų žmogaus
gyvybei vertina kaip krizinę komunikacijos situaciją. Akivaizdu, kad apie 30 mln. JAV dolerių
kainuojančios įrangos laisvas kritimas (kad ir lietuviškų žiemkenčių
lauke) vertintinas tik kaip tokia pat krizinė situacija. Todėl tokio
pobūdžio situacijoms iš tiesų turi būti ruošiamasi ir akivaizdu, kad
bent jau bendro pobūdžio planai (Valstybės suvereniteto pažeidimo
planas) egzistuoja.

Bet kokios krizės vieša komunikacija iš
esmės skiriasi nuo tradicinės komunikacijos dėl kelių priežasčių.
Pirma, krizės metu nuolatos trūksta informacijos (tiek gaunamos, tiek
platinamos), todėl nejučia skelbiami gandai, spėlionės, versijos – visa
tai tik didina krizės nuostolius. Antra, krizė dažnai sukuria vietos,
laiko kliūtis. Reikalinga informacija yra pasiskirsčiusi erdvėje ir
laike, todėl ją sujungti – itin sudėtinga. Trečia, bet kokios krizės
atveju visuomenė bei tikslinės komunikacijos auditorijos dažnai itin
sparčiai ir neadekvačiai reaguoja į informaciją, todėl esti pavojus
sukelti „sniego gniūžtės efektą“, kai gandas pradeda kurti realybę.
Ketvirta, krizė neišvengiamai reiškia nuostolius, todėl krizės valdymas
sietinas tik su nuostolių mažinimu.

Visa tai analizuojant ir
patariama komunikaciją krizės metu sutelkti į vieną tašką (t.y.
funkciją paskirti vienam asmeniui), itin riboti jos apimtis. Puikų
komunikacijos specialistų darbą galėjome stebėti po paskutinių
teroristų sprogdinimų Londone – visa informacija iš įvykių vietų buvo
užslaptinta (net specialiai atskiriant ir ribojant nuo visuomenės),
informaciją viešai pateikdavo praktiškai tik vienintelis Londono
policijos pareigūnas.

Tačiau situacija Lietuvoje – kardinaliai
priešinga. Praėjusių savaičių „Su-27“ įvykius sugebėjo pakomentuoti
kariuomenės vadas Valdas Tutkus, vidaus reikalų ministras Gintaras
Furmanavičius, krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas, Vokietijos
karinių oro pajėgų majoras Karlas Heinzas, krašto apsaugos ministerijos
gynybos štabo viršininkas Vitalijus Vaikšnoras, generalinio prokuroro
pavaduotojas Gintaras Jasaitis. Akivaizdu, kad visi kartu šie asmenys
susirinkę nebuvo, savo skelbiamų versijų nederino, bendros pozicijos
neturėjo. Kitaip tariant, sukūrė puikią terpę informacijai gyvuoti
nevaržomai, atsisakė net ir tų minimalių krizės atveju turimų
diskusijos kontrolės priemonių – o tai pats didžiausias komunikacijos
specialistų košmaras.

Suprantama, tokios galimybės į savo
sąskaitą „įsirašyti pliusų“ nepraleido rusų propagandos specialistai.
Atlapaširdžio krašto apsaugos ministro paleista versija apie tikslingą ir Rusijos karinių oro pajėgų planuotą Lietuvos oro erdvės pažeidimą tapo ne tik anekdotais apie deginamus 30 mln. JAV dolerių,
bet ir puikia dingstimi pradėti diplomatinius Rusijos URM žingsnius.
Pagirtinai šioje situacijoje elgėsi tą pačią tarybinę propagandos
mokyklą išėjęs Algirdas Brazauskas – pozityviai
įvertino atsitiktinumą, tačiau kartu pasiliko galimybę toną griežtinti,
jeigu paaiškėtų neigiami argumentai. Akivaizdu, kad penktadienį krašto
apsaugos ministras jau pradėjo taisyti savo klaidas, viešai pareiškęs
sau prieštaraujančią versiją.
Tačiau toks klaidos pripažinimas jau faktiškai yra galutinis, t.y. dar
kartą pakeista nuomonė jau turėtų sutapti su atsistatydinimu iš užimamų
pareigų.

Vieno pagrindinių krizių komunikacijos principų –
teigiamų emocijų komunikavimo – nesilaikantys Lietuvos atstovai tik
nuosekliai blogino turimas pozicijas. Pavyzdžiui, neigiama reakcija
į Rusijos prašymą grąžinti lėktuvo nuolaužas ir pilotą tik aštrino
padėtį. O padėtį galėjo išspręsti paprasta dviejų sakinių pozicija:
„Būtinai grąžinsime visą surinktą medžiagą. Konkretus nuolaužų
perdavimo laikas paaiškės gavus tyrimo išvadas“.

Tokių šio
skandalo netoliaregiškos komunikacijos pavyzdžių būtų galima pateikti
jau daugiau nei dešimtį. Visi jie perša išvadą, kad vieša komunikacija
nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prarado savo vietą mūsų
valstybininkų elementoriuose ir mąstysenoje, todėl prastas tarptautinis
Lietuvos įvaizdis – dėsningas rezultatas. Skaudžiausia, kad dėl to
nukenčia ir Lietuvos suverenitetas, ir tarptautinis įvaizdis – tiek
tarptautinėje bendrijoje (kad ir NATO koridoriuose), tiek ir šiaip gana
priešiškoje Rusijos visuomenėje. Stovint su varvančia nosimi klausimas,
kiek minučių vokiečiai teoriškai vijosi rusą, panašėja į pyplio raudą,
beskundžiant mamai eilinę smėlio dėžės audrą.

Paskelbta www.omni.lt

apie afro-europiečių europą

Vat pralošėm afro-prancūzams Europos krepšinio čempionato
ketvirtfinalį.. Rusai būtų laimėję tik afro-ruso pagalba, kitose arčiau
viduržemio esančiose valstybėse tamsesnio gymio žmonių irgi netrūksta.
Vat ir galvoju – ar europa dar europa, ar po truputį tampa negrų (tpfu,
afro-europiečių) kraštu, t.y. afro-europa?

“Kažką turėti” ir “būti kažkuo”

“Kažką” visada galime turėti. Labiau pasistengti, labiau
paprakaituoti ir tuos lašus išmainyti į “kažką”. Visada patys
vertiname, kiek tas “kažkas” vertingas, kiek jis duoda naudos, kada
mūsų lašas jo vertas.

“Būti kažkuo” žymiai sunkiau. Čia nepakanka pačiam stengtis, vargti ir
aukoti savo laiką, dėmesį. Būtinas “kitų” įvertinimas. O tai itin
sunkiai gaunama. Gal net “užsidirbama”. Įvertinimą reikia pelnyti arba
tiesiog savaime būti “kažkur kažkada” – svarbu, tinkamu metu ir
tinkamoje vietoje.

Tuo ir skiriasi mūsų vertinimai apie vertybes – turėdami “kažką” galime būti net ir visiškai “niekuo”..

Tarp būties ir ne-būties

Jeigu yra gyvenimas po mirties (arba kitaip tariant – jei mes
amžini), tai jis svarbus tik tada, kai tęsiasi žymiai ilgiau nei
dabartinis. Jeigu tęsiasi žymiai ilgiau nei dabartinis, tai visai
įdomus pagrindinis šio gyvenimo tikslas būtų “išsiaiškinti” anapusinį
gyvenimą.

Jeigu gyvenimo po mirties nėra, tai tada bet kokie mūsų veiksmai yra
vienkartiniai ir nykstamai menki. O tada ir mūsų pačių ambicijos ar
norai tėra reikšmė, artėjanit į nulį.

P.S. kažkaip nesinorėtų būti nuliu, todėl pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas ir turėtų būti nukreiptas į gyvenimo “po mirties”

P.P.S. aišku, loginėj grandinėj egzistuoja silpna vieta dėl pagrindinio
tikslo iškėlimo, dėl gyvenimų iki ir po mirties santykio ir vertės