Vakarų demokratijos problemos

Geriausiai iš visų blogų valdymo formų – demokratijai – XXI amžiaus pradžia pateikia virtinę klausimų, kuriems ši neturi parengusi deramų atsakymų. Nenuspėjamas ir nuolat besikeičiantis pasaulis Vakarų tradicijos eksportuotą demokratiją egzaminuoja įvairiais būdais. Dažnai absurdiškose situacijose tradicinių Vakarų vertybių pateikiami atsakymai lems, kuri pusė laimės.

Samuelis Huntingtonas dar praėjusį dešimtmetį bandė analizuoti, kas nutiks tarpuvartėje susidūrus ne kaimynams Petrui ir Jonui, o Vakarų kultūrai su Azijos kultūra. Panašus klausimas gali netrukus sprogti (gal net tiesiogine prasme) ir kovojant Ramiojo vandenyno skirtingose pusėse išsidėsčiusioms ideologijoms. Nors JAV tą pripažinti visokeriopai vengia, tačiau akivaizdu, kad rugsėjo 11-osios pagrindinė priežastis – tai skirtingų vertybių sistemų dvikova.

Kova tarp išvystytos postindustrinės valstybės ir vargiai gentinę santvarką beįveikinėjančių Vidurio Azijos valstybių. JAV užima poziciją, kad demokratija, remdamasi žmogaus teisių prioritetu, turi teisę eksportuoti savo vertybes. Retas pastebi, kad ankstesni Britų imperijos bandymai diegti savo vertybes buvusiose kolonijose iš esmės baigėsi prastais rezultatais. Net nagrinėjant Indijos išsivadavimo kovą, kaip ašaka gerklėje stringa šios valstybės nerimstantys konfliktai su Pakistanu.

Lapkritį JAV piliečiams pareiškus pasitikėjimą savo misija įtikėjusiu George’u Bushu jaunesniuoju, akivaizdu, kad de facto kariniu požiūriu galingiausia valstybė toliau tęs savo puoselėjamų demokratinių vertybių eksportą. Taigi eksperimentas su Irako teritorijoje įsikūrusiomis gentimis tęsiasi. Kai kas sako, kad panaši praktika mongolų atveju sėkmės istorija buvo laikoma vos kelias dešimtis metų. Sunkūs žingsniai Faludžoje ar Mosule užtikrina dar trumpesnę sėkmę Irake.

Vertybių sistemos eksporto tematika artimai siejasi su dabartine Čečėnijos problema. Demokratija iki šiol negali atsakyti į klausimą, kaip demokratines vertybes reikėtų derinti su valstybių teritorinio vientisumo teorija. Europoje iki TSRS griuvimo nusistovėjusi de facto situacija rėmėsi Helsinkio protokolais ir sienų, nustatytų po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumu. Deja, toks karo laimėtojų sąmokslas niekaip nesiderina su tuomet aneksuotų valstybių (kartu – ir Lietuvos) interesų suderinamumu.

Demokratijos principų puoselėtojai turėtų rasti jėgų atsakyti, kokie kriterijai ir sąlygos persveria valstybių teritorinio neliečiamumo vertybę. Čečėnija – tik vienas skaudus pavyzdys.

Sachalino apylinkėse išsidėsčiusių salų klausimas artimas Japonijai,
Jugoslavijos konfliktas bandė spręsti šios šalies tautų katilo  problemas, o Lietuvoje galėtume paklausti, ar daug lietuviškų etninių šaknų turi ir mūsų sostinė Vilnius. Visa Europa verda, kovodama dėl krikščionybės vietos visuomenės gyvenime ir konkrečiai – Konstitucijoje. Neišlaikė net ir Lietuvos dvasinis ganytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, netiesiogiai pripažindamas, kad giliausias šaknis turinti Europos religija pralaimėjo itin svarbią kovą demokratinių procedūrų koridoriuose prieš europiečius, savęs  nesaistančius su krikščionybe.

Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios.

Jau minėjau, kad netrukus galim laukti augančios Kinijos ideologinės kovos. Pas mus dar menkai matoma kova jau vyksta – netrukus kiekviename didesniame Europos mieste turėsime kinų kvartalą. JAV – tai jau realybė. Tad ar demokratinės vertybės gali ir turi būti taikomos tų vertybių nepripažįstantiems? Ar galime priversti Indijos gyventojus vertinti visus lygiai, kai jų daugiatūkstantinė istorija visus neišvengiamai priskyrusi keturioms kastoms ir aukštesniosios atstovas žemesnįjį gali nebent nuspirti?

Ir jau visiškai Lietuvai artima tema – o jeigu tos demokratinės vertybės daugeliui žmonių yra visiškai nesuvokiamos? Ar galime principus, kurie kurti remiantis prezumpcija, kad visi piliečiai protingi, taikyti iš esmės “kvailių” tautai? Juk tokiu atveju galime paneigti patys save – “kvailių” daugumos valia gali iš esmės atsisakyti pačios demokratijos. Akivaizdu, kad jei ne asmeniškai Rolandui Paksui skirtas įstatymas, uždraudęs antrą kartą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, tai “kvailiai” būtų nesureagavę į Konstitucinio Teismo išvadas ir paneigę savo rinktų atstovų Seime sprendimą nušalinti prezidentą.

Tas pats argumentas tampa ir ideologiniu pagrindu Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje, Janukovičiaus Ukrainoje rėmėjams – juk subjektyvi šios tautos dalies valios išraiška objektyviai vertinant yra “kvaila”. Tačiau net ir atmesdami faktą, kad piliečių nuomonėmis manipuliuojama, jų subjektyvią nuomonę turime gerbti. O tada gali nebepadėti net ir naujas pakartotinis balsavimas.

Kokio protingumo turėtų būti naujasis valstybės kontrolierius?

Ieškant naujo Specialiųjų tyrimo tarnybos (STT) vadovo, buvo išgrynintas
kvalifikacinių reikalavimų sąrašas – tereikėjo “protingo” žmogaus. Ačiū Dievui,
tokį rasti pavyko.

Tiesa, kažkaip nelabai laiku prezidentui išsprūdęs teisininko patirties
kriterijus sumaišė visas kortas. Bene geriausias iš visų buvusių atkurtos
Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų mandagiai išvengė politikų siūlomo
apynasrio. Nusprendė laukti bent iš dalies nepriklausomo Konstitucinio Teismo
teisėjo kadencijos pabaigos su bent iš dalies nepriklausoma besišviečiančia
Aukščiausiojo Teismo teisėjo vieta. Prezidentui teko teisininko paieškas
perkvalifikuoti į “gabaus vadybininko”.

Lyg tyčia STT vadovo kaita paskui save tempia dar vienos visus kontroliuoti
galinčios institucijos Valstybės kontrolės vadovo pasikeitimą. Po to, kai net
aukščiausius pareigūnus sėkmingai kritikavęs valstybės tarnautojų etikos
ekspertas Algirdas Meškauskas nebedrįsta aiškiai įvardyti, kokiuose siūluose
susipainiojęs dabartinis valstybės kontrolierius, tampa akivaizdu, kad antrosios
kadencijos dabartinis nevertas. Matyt, unikalus Seimo pirmininko įvardytas
“protingumo” kriterijus taps esminiu renkant ir naująjį valstybės
kontrolierių.

Keista, Vilnius kalba, kad valstybės kontrolieriui nieko daugiau ir nereikia.
Daugelį faktų jis gali rasti rytiniuose laikraščiuose. Bent esminę – t.y.
valstybės lėšų eikvojimo atvejų paieškos – dalį už jį atlieka iš dalies
nepriklausoma žiniasklaida.

Tie patys vilniečiai iš lūpų į lūpas perduoda gyvus anekdotus iš vienos
didelės ką tik privatizuotos valstybinės įmonės gyvenimo. Pavyzdžiui, pasakoja,
kad tos didelės valstybinės įmonės regiono vadovas nežinojo, kokį atlyginimą
gaunąs. Matyt, nežinojo ne dėl to, kad tas būtų sudaręs pernelyg didelę
asmeninių pajamų dalį… Anekdotais virsta ir kai kurių buvusių valstybinių
įmonių darbuotojų, turinčių šiek tiek inspekcinių funkcijų, galimybės už
tūkstančio litų nesiekiantį atlyginimą įsigyti butus didžiausiuose Lietuvos
miestuose, naujausius automobilius ir vienam išlaikyti visą šeimą. Dar
tragikomiškiau skamba istorijos, nutikusios naujiesiems savininkams pradėjus
derybas dėl jau pasirašytų ir vykdomų (!) rangovų projektų. Naujoji verslininkų
karta yra apžavėta derybinių pozicijų – kainos po kelias dešimtis procentų gali
kristi vos paskambinus telefonu, o atsisėdus prie priešingų stalo pusių kartais
sumažėja net daugiau nei 50 procentų. Belieka tik priminti, kad iki
privatizavimo šios buvusios valstybinės įmonės metinės investicijos siekė
pusantro šimto milijonų litų.

Todėl naujajam valstybės kontrolieriui “protingumo” kartelę galima net
nuleisti – reikėtų tik sugebėti skaityti laikraščius.

Vidurinis ne-išsilavinimas?

Kartais gyvenime esminius pokyčius pastebime tik tiesiogiai su jais susidūrę.
Va visai neseniai teko kaktomuša patirti, kad daugiau nei prieš dešimtmetį
Lietuvoje pradėta vykdyti švietimo reforma pradeda duoti vaisius. Gaila, kad
stebėdamas savo – eilinio piliečio – kasdienybę, lauktus pokyčius galiu įvertint
tik neigiamai.

Priklausau tai visuomenės kartai, kuri vidurinius mokslus pradėjo dar
“anuometinėje” santvarkoje, o baigė jau “naujoje”. Laimei, reformos iš pradžių
vyko labai palengva ir tik iš tiesų progresyviose mokyklų bendruomenėse. Todėl
galiu džiaugtis gavęs tikrai stiprų “vidurinį išsilavinimą” – moku ne tik
apskaičiuoti integralus, tačiau ir sėkmingai deklamuoju Lermontovo eiles ar
atskiriu grigališkąjį choralą nuo operos solistų arijų. Būtent tas platus
įgyjamų (žinių negeidžiantiems jų nesuteiks nė viena sistema) žinių spektras ir
buvo esminis “vidurinio išsilavinimo” požymis.

Kaip žinia, dabar turim profiliuotą vidurinį mokymą. Tai reikštų, kad
dabartiniai abiturientai turėtų išeiti jau gana stipriai orientuoti ir įgiję
gana geras savo srities žinias. Reformų ekspertai išmąstė, kad jaunuoliai
Lietuvoje labai paprasti ir juos galima suskirstyti į dvi grupes: “humanitarus”
ir “tiksliukus”.

Nediskutuosiu, ar iš tiesų visi žmonės gali būti tik dviejų rūšių. Smūgį iš
realybės gavau tada, kai su pora jau neblogų savo srities ekspertų – nors dar
studentų – pradėjau diskutuoti ne tik apie kasdienius rūpesčius, bet truputį
plačiau – apie pasaulį, apie jo sandarą, įvairių mokslų susidūrimus. Sunku
nupasakoti, koks nustebimas aplankė mane, kai suvokiau, kad su vienu jų
(“tiksliuku”) neturim galimybių susikalbėti ne tik apie rokoko stilių, jis
vargiai galėjo pasakyti, kuo gi pasauliui gyvenime padėjo Leonardo da Vinci,
nenutuokė, ką reiškia mano minėti “makiaveliški metodai”. Analogiškai kitas
(“humanitaras”) buvo visiškas profanas astronomijoje. Jau net nesitikėjau, kad
jam ką nors sakys mūsų bendros su Lenkija valstybės atradėjas Nikolajus
Kopernikas – pašnekovas nelabai suvokė, kodėl žvaigždės yra lygiai tokios pat
mūsų saulės.

Šiek tiek atsigavęs po pirmo įspūdžio pradėjau mąstyti ir netrukus viskas
sustojo į vietas. Mažų mažiausiai du iki tol nesuprasti gyvenimo faktai tapo
visiškai aiškūs. Abu jie susiję su Atviros fondo konkurse laimėta stipendija
vietoj lietuviškos 11-osios klasės mokytis atrinktoje Anglijos mokykloje.

Pirmasis įsimintinas faktas nutiko vos nusileidus Anglijoje. Būdamas gana
kalbus vos pasitiktas vieno mokytojo (istoriko), pradėjau jo klausinėti apie
viską – kas per mokykla, kur įsikūrusi, kada prasideda ir t.t. Likau visiškai
apstulbęs, kai į mano klausimą, koks apytiksliai gali būti atstumas nuo Londono
iki mūsų mokyklos, istorijos žinovas atsakė: “Nelabai žinau, silpnai išmanau
skaičius…”

Antroji aplinkybė, spėju, greitu metu gali tapti ir Lietuvos mokyklų
kasdienybe. Į Angliją atvykęs iš bene geriausios Lietuvoje KTU gimnazijos buvau
įpratęs dirbti ir mokytis visu tempu – iki 15 mokomųjų dalykų aukščiausiu
įmanomu lygiu (nors jau tuomet prasidėjusios pertvarkos dėl priverstinių B/A/S
lygių buvo įnešusios nereikalingos sumaišties). Tuo tarpu Anglijoje man išimties
tvarka buvo leista pasirinkti net (!) 4 mokomuosius dalykus. Visi
“standartiniai” britai įkanda tik 3, daugelis jų po mokyklos mokslų jaučiausi
“pervargę” ir metus iki universiteto nieko neveikia. Vėlgi nustebimas buvo
begalinis, kai anksčiau numatytų terminų dėl pojūčio, kad degraduoju, grįžęs į
Lietuvą suvokiau, kad mano lietuviai bendraklasiai tiek pasirinktose algebros ir
matematikos, tiek fizikos srityse yra pažengę daug toliau.

Norėčiau tikėti, kad mano pašnekovai, baigę reformuotą “vidurinį mokslą”,
buvo atsitiktiniai ir kad dėl to susidariau neteisingą įvaizdį. Norėčiau tikėti,
kad dabartinė švietimo sistema mūsų jaunimą ugdys puikia “nuolatinio mokymosi ir
kaitos” dvasia ir kad jiems nepritrūks “B lygiu” girdėtų žinių. Norėčiau tikėti,
kad ir ateityje “humanitarai” supras senoką juokelį “gal pavartokim CH3CH2OH?”.
Norėčiau tikėti, kad reformuotos vidurinio mokslo sistemos nereikės reformuoti
dar kartą.

It musę kandusi Lietuvos pilietinė visuomenė

Dar visai neseniai kartu su Lietuvos vadu triumfavęs Artūras
Zuokas vaikšto peilio ašmenimis. Ir ne tik už savivaldybės lėšas
kelionėmis į kaimyninę Lenkiją kurdamas savo Vytauto Didžiojo pasekėjo
įvaizdį. Vaikšto ašmenimis, nes paskutinių naujienų gūsis gali lengvai
užgožti visus tuos pasiekimus, kauptus per palyginti neilgą
administratoriaus-politiko karjerą.

Skaitau 2003 metų balandžio
mėnesio jaunųjų liberalų pranešimą jų interneto svetainėje: “Šimtai
vilniečių ir iš kitų miestų atvykusių žmonių šeštadienį plūdo į šalia
Prezidentūros esančią S. Daukanto aikštę, kur reiškė protestą prieš
Artūro Zuoko neišrinkimą Vilniaus meru. […] Tai nepaskutinė akcija,
vyksianti šeštadienį. Vilniuje, Rotušės aikštėje, 16 valandą rengiama
pilietinė akcija-koncertas “Prieš sąmokslą – už Lietuvą”. […] Žmonių
nepasitenkinimą sukėlė trečiadienį vykę mero rinkimai, kuriuose
liberalas A. Zuokas pralaimėjo socialdemokratui Gediminui Paviržiui”.

Tuos
įvykius apžvalgininkas Audrius Bačiulis savaitraštyje “Veidas” jau
vertino kaip pilietinės visuomenės apraiškas: “Dar svarbiau tai, kad
abiejuose mitinguose – tiek S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros,
tiek Rotušės aikštėje – masiškai dalyvavo jaunimas. Karta, gimusi dar
sovietmetyje, tačiau užaugusi jau laisvoje Lietuvoje, atėjo pasakyti,
kad senių politinės intrigos jai nusibodo. Tai taip pat esminis
reiškinys, rodantis, kad šalies politiniame gyvenime bręsta svarbios
permainos”. Dar džiugiau komentavo politologas Vytautas Radžvilas:
“Pats reikšmingiausias ilgalaikis padarinys yra tas, kad mūsų visuomenė
prabudo ar bent jau akivaizdžiai bunda. Tai reiškia, kad į politiką
ateis visiškai nauji veiklos ir pačių politikų pasirinkimo kriterijai”.

Džiugu,
kad trijų tūkstančių minia sugebėjo atsverti politikų sprendimus,
tačiau kaip ta minia būtų pasielgusi, jei būtų žinojusi apie bent dalį
dabar paviešintų “Rubicon” vadovų ir tuomet frakcijų nuomonei įtaką
dariusių politikų pokalbių?

Itin tragikomiškai skamba jaunųjų
antipopulistų anuomet skelbtas perspėjimas saugotis valdžios “kabinamų
makaronų”. Akciją organizavęs “antipopulistinis frontas”, kurio
įkūrėjais skelbėsi Lietuvos studentų sąjunga, Demokratinės politikos
institutas, Studentų teisininkų asociacija (ELSA), Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacija “RePublika”
ir kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos, turėtų rimtai
pasvarstyti, ant kieno “kabinamų makaronų” jie užkibo, kai “liko
nepatenkinti tuo, kad iš Vilniaus miesto mero posto nuverstas didžiulį
rinkėjų pasitikėjimą pelnęs Artūras Zuokas”.

Įdomu, kaip dabar
turėtų jaustis ir viešame koncerte Zuoką rėmę muzikantai. Štai Neda
Malūnavičiūtė “Lietuvos rytui” anuomet sakė: “Mes turėjome gerą merą,
kuris neteko posto dėl intrigų”. O kokią nuomonę turėtų pasakyti tame
pačiame koncerte dalyvavę “Rebelheart”, Povilas Meškėla, Luka, ŽAS,
“Skamp”, “G&G Sindikatas”?.

Viską dar būtų galima suversti
teisėsaugininkų sąmokslui, tačiau iš visų akcijų-koncertų kyšo
kažkokios kreivos ausys. Pavyzdžiui, tame pačiame mitinge Rotušės
aikštėje palaikyti A. Zuoko susirinkusiems “kažkoks jaunimas” dalijo
trispalves vėliavas, plakatai skelbė: “Vilniečių nuomonė svarbiausia –
už Artūrą!”, “Stagnacijai – ne!”, “Lietuvos jaunimas – už Zuoką”. Tas
pats bendražygis Eugenijus Gentvilas vėliau jau beveik viešai
atsižadėjo to paties A. Zuoko. Ar tik tai nėra nuolatinių kompromisų su
sąžine rezultatas? Dabar A. Zuoko Vilnių sveikinantys žodžiai “Sveikas,
Vilniau! Sveiki, vilniečiai! Sveiki, laisvo miesto laisvi piliečiai!”
skamba itin dviprasmiškai.

Ir tada belieka apgailestauti, kad
bent iki šiol ta taip trokštama pilietinė visuomenė tyli it musę
kandusi. O gal netyčia “ant ausų aptikusi makaronus”?