lotyniškas originalo pakaitalas

Kai pavargstu, bandau ieškoti pradžios:

Pater noster, qui es in caelis:
sanctificetur Nomen Tuum;
adveniat Regnum Tuum;
fiat voluntas Tua, sicut in caelo, et in terra.
Panem nostrum cotidianum da nobis hodie;
et dimitte nobis debita nostra,
Sicut et nos dimittimus debitoribus nostris;
et ne nos inducas in tentationem;
sed libera nos a Malo.

Šį variantą nuo originalo skiria kokie 3-4 amžiai. Mus – 20 amžių..

Futbolas, naikinantis karus, iškels naujas problemas

Praėjusios savaitės „Time“ rašo, kad vykstantis pasaulio futbolo čempionatas už TV ir naujosios žiniasklaidos transliacijų teises gavo 1,5 mlrd JAV dolerių – beveik tokią pat sumą surinko 2004-ųjų vasaros olimpinės žaidynės Atėnuose. Nors gaila, kad olimpinės dvasios finansinis pamatas, pasirodo, ne toks jau stiprus, tačiau akivaizdu, kad vienijanti futbolo sėkmė patvirtino Tomo Frydmano pranašystę, jog ateities pasaulyje karai išnyks ne todėl, kad išnyks pyktis. Tiesiog tarptautinių korporacijų rinkodara užtikrins, kad taikios pjautynės ant žolės vejos kur kas pelningesnis etninių, išteklių ar kitokių konfliktų sprendimų būdas (o tiksliau – problemų neutralizavimo). Aišku, džiaugiantis kad „nematoma ranka“ panaikins net karus, reikia būti būdresniems, ruošiantis „unknown unknowns“ praradimams..

Gabių parazituojančių vadybininkų tauta


Apie lietuvių gabumus ir įpročius prisitaikyti Europoje.

Štai vos prieš keletą savaičių tyliai paminėjome didžiojo etmono Jonušo
Radvilos į tarptautinį lygį naujai iškeltos Lietuvos – kaip
savarankiškos valstybės – idėjos 350–ąsias metines. Ta tyla
daugiareikšmė. Viena vertus, tai tylus pagarbos, dažnai besiribojančios
su visišku abejingumu, ženklas. Tuo pat metu tai kito – ir tik
lietuviams (LDK, o ne LR prasme) būdingo – reiškinio požymis.

Lietuviai – tai gabūs vadybininkai. Grynakraujų lietuvių lengvai
nerasite
tarp Nobelio premijos laureatų. Mažoka kol kas mūsų ir
„Fortune” verslo elito sąrašuose. Netgi mūsų sportininkai gali
džiaugtis tik sąlygišku vyravimu tokioje sporto šakoje, kuri
išsivysčiusiose valstybėse populiariausia tik tarp žmonių, akivaizdžiai
kilusių iš žemyno, vadinamo Afrika.

Svarbiausias gerą vadybininką apibūdinantis požymis – gebėjimas rasti
interesų turinčius ir, juos patenkinus, užtikrinti savo ramų gyvenimą.
Tokių lietuvių vadybinių sugebėjimų įrodymų – nors vežimu vežk. Kijevo
Rusios valstybę į gabalėlius suskaldžius skitams didžiulės slavų erdvės
liko, šiuolaikiniais terminais, „be stogo”. Tai reiškė nuolatinius
klajoklių antpuolius, prarandamus namus, šeimas. Dalis karaliaus
Mindaugo suvienytų baltų sukūrė pakankamą jėgą ne tik kontroliuoti savo
teritoriją, bet ir galimybę savo įtakos zoną plėsti kaimynų
teritorijoje.

Dabartinės Lenkijos teritorijoje visuomeninius ryšius jau buvo
užmezgusi
Katalikų bažnyčia, tuo tarpu rytuose plytinčios erdvės tapo
gana lengvu grobiu – mainais į saugumo garantijas „kniaziai” ir
karaliai atiduodavo savo dukteris, sutikdavo sūnus padaryti vasalais,
priimdami svetimas žmonas (taip Vytautas vos vos negavo Maskvos
kunigaikštystės, ištekindamas dukrą Oną už Vasilijaus I).

Gerokai naujesnių laikų pavyzdžiai – tai lietuvių sugebėjimas
prisitaikyti TSRS ir ES. Pirmuoju atveju paradoksalu, tačiau bene
geriausiai
gyveno trys Baltijos valstybės ir Baltarusija – būtent
anuometinės LDK pagrindas. Europos Sąjungoje Lietuva tęsia tradicijas –
eurokomisarė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad per 8 pirmuosius narystės
ES mėnesius gavome 1,2 mlrd. litų daugiau, nei sumokėjome. Tuo tarpu
per dešimt 2005-ųjų mėnesių valstybės biudžetą papildė dar 1,5 mlrd.
litų.

Pažymėtina, kad mūsų parazitinis gyvenimo pobūdis iš esmės turi
simbiozinį pobūdį. Siurbdami išteklius, turtus savo šeimininkams
suteikiame ir daug naudos. Geriausias pavyzdys – Baltarusijos
teritorijos į pietus ir rytus nuo Minsko. Iki mūsų pasirodymo padėtį
šiose teritorijose galima būtų pavadinti tiesiog netvarka, tačiau atėję
ne tik sugebėjome išugdyti tokias gimines kaip Tiškevičiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, bet ir kėlėm mokslą, apskritai kultūrą. Kitaip
tariant, turime sugebėjimą ne tik išnaudoti, bet ir kartu ugdyti (tai,
beje, visiškai nepavyko Britų imperijai, savo įtaką kolonijose
pavertusia tik išteklių „siurbimu”).

Svarbu, kad lietuviai – nepamainomi demokratijos sėklų skleidėjai.
Būtent ATR buvo bene pirmoji Europos žemyninėje erdvėje veikianti
parlamentinė demokratija (Venecija – tai daugiau išplėtotos jūrinių
korporacinių oligarchijos pavyzdys). Savo seimais, seimeliais ir
visiška decentralizacija įrodėme, kad praktiškai jokio autoritarinio
valdymo nepažįstantis šlėkta gali puikiai atlaikyti osmanų grėsmes
Europai, kai visi kiti jau praktiškai buvo praradę paskutinę viltį.

Tad tokie ir žengiame pirmuosius XXI amžiaus žingsnius – matydami
naujas savo aukas, nesiirdami į pirmąsias gretas, tačiau sugebėdami
užimti geriausias vietas prie stalo. Būtų įdomu sulaukti ir pamatyti,
kaip (klausimas „ar” tiesiog nekyla) sugebėsime įsikibti į kinų ir indų
civilizacijų Achilo kulnus, kurias jūras sujungsime šįkart!

Išspausdinta www.atgimimas.lt

Vedybų sutartys – tarp jausmų ir prostitucijos

Teisininkų grupelėje
netyčia pradėjome diskutuoti apie vedybas – kiek jos svarbios šiandienos
Lietuvoje, koks jaunimo požiūris, ir kaip visada užkliuvome už amžinosios temos
– meilės.

Nors teisininkai auksinius žeriasi jau trejus metus (tiek praėjo nuo vedybų
sutarčių registro veiklos pradžios), tačiau didžioji visuomenės dalis dar
sunkiai gali suvokti, kaip ir kodėl egzistuoja „vedybų sutartis“. O sunkiausia
ją įmanoma paaiškinti jausmais, o ne šaltu ir su meile nieko bendra neturinčiu
matematiniu skaičiavimu.

Tačiau apie viską iš eilės. Šio teisinio instituto šalininkai duoda
standartinį pavyzdį. Tarkim, pasiturinti ir truputį vyresnė moteris išteka už
pora dešimčių metų jaunesnio vaikino, kurio turtas dešimt kartų mažesnis.
Būsimosios jaunosios patarėjai šnibždėtų, kad vedybų sutartis užtikrintų jos
interesų apsaugą, o konkrečiai imant – numatytų atitinkamas turto dalis, kurios
skyrybų atveju be jokių išlygų ir sąlygų liktų jaunajai. Taip pat būtų
apibrėžtas bendras šeimos turtas, paskirstytos vedusiųjų uždirbamos pajamos.
Kitaip sakant, vedybų sutartis padeda išvengti tos „tarybinės“ lygiavos, prie
kurios yra įpratusi tarybinė Lietuvos visuomenė. Būtent ši sutartis, teigia jos
šalininkai, užtikrina, kad meilė netaps įrankiu, kad jauni ir gražūs ar
skaisčios ir taurios neaukos savo nekaltybės dėl tariamojo mylimojo turtų,
kuriuos skyrybų atveju reikėtų dalyti per pusę.

Sudarytos vedybų sutartys saugomos Centrinėje hipotekos įstaigoje, todėl sutarčių turinio
lengvai
tikrai neišvysime, kaip ir neteks susipažinti su tokias sutartis
sudariusiųjų pavardėmis. Keista, tačiau tokių sutarčių turinį galima sužinoti
gana netikėtai – kad ir neformaliai bendraujant teisininkams. Pasirodo, daugelis
tokių sutarčių, kalbant liaudiškai, – tai žaidimas į „vienus vartus“. Pagal šias
sutartis viena sutarties šalis dominuoja (suprantama, nes ji „muziką užsako“ ir
už ją moka), o kitai tenka daugybė pareigų.

Kas dar svarbiau – tokios vedybų sutartys savotiškai išsišaipo iš Civilinio
kodekso autorių. Šie teigia norėję apsaugoti sąžiningai „turčių“ sukauptą turtą
nuo nesąžiningų „varguolių“, tačiau realybė visa tai apsuko iš pagrindų – vedybų
sutartys tapo puikia dingstim „turčiams“ išnaudoti „varguolius“. Minėtu
turtingos „jaunosios“ atveju ši tiesiog kaip naujųjų laikų vergą įsigyja
jaunikį. Suprantama, santykiams klostantis gražiai apie jokią vergystę kalbos ir
būti negali, tačiau tokia sutartis sukuria prielaidas piktnaudžiauti. Nereikia
didelės vaizduotės, norint suvokti, kad lanksčiai su sąžine bendraujantiems tai
yra ir puiki dingstis slėpti savotišką „aukštos klasės“ prostituciją – tiek
vyrų, tiek ir moterų.

Diskusijoje buvo girdima ir nuomonė, kad normaliu – t.y.
apylygių sutuoktinių – atveju vedybų sutartis dažniau vis dėlto yra naudingas
dokumentas. Girdi, ji leidžia paskirstyti sutuoktinių turtą, apsaugoti bent
minimalią šeimos gerovę (kai verslininkė ar verslininkas asmeniškai rizikuoja
tik savo asmeninio turto dalimi). O svarbiausia, teigia tokių sutarčių
šalininkai, kad vedybų sutartis – tai tam tikras draudimas, kad įsiplieskę
jausmai netaps ateities ginčų šaltiniu. Esą teisingiau iš karto apibrėžti savo
bendro gyvenimo principus, nustatyti tam tikras ribas ir jas žinoti.

Keista, tačiau ir ši „normalios“ vedybų sutarties teorija neišlaiko vidinės
logikos testo. Pirmiausia šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įprasta, kad
vedybos – tai dviejų asmenų savo valia daromas pasirinkimas, kurio dvasinis
pamatas – meilė. Būtent šis jausmas yra ir turi būti vedybų, šeimos kūrimo
pagrindu. Antraip šeima tampa socialine fikcija – dviejų asmenų junginiu,
savotišku UAB'u. Pažymėtina, kad tokią sritį kodekso autoriai taip pat numatė,
išskyrę Lietuvoje taip pat sunkiai prigyjančią „partnerystę“. Antra, vedybų
sutartį vertindami kaip „draudimą“, iš karto pripažįstame, kad vedybos gali
baigtis ir nesėkmingai – t.y. skyrybomis. Kyla natūralus klausimas, kaip turėtų
mylėti vienas kitą du sutuoktiniai, kurie jau vedybų metu galvoja apie skyrybų
galimybę? Vargu ar jų paklausę gautume aiškų paaiškinimą apie viduje
puoselėjamus jausmus. Ir šiuo atveju iš tiesų svarbus tampa krikščionybės
teikiamo Santuokos sakramento pažadas „kol mirtis mus išskirs“.

Visuomenėje neįmanoma rasti vienintelio teisingo atsakymo, rūšiuoti į „gerus“
ir „blogus“, teikti pirmenybę ar šalinti. Tačiau sykiu akivaizdu, kad teisei
priskirtinas tam tikra visuomenės „auklėjimo“ vaidmuo, todėl ir Civilio kodekso
nuostatos lemia, kaip jausimės po poros metų ar dešimtmečių. Nenorėčiau, kad
Lietuva grįžtų į XIX a. ir ankstesnius „dukrų pardavinėjimo“ laikus. Taip pat
nenorėčiau, kad vedybų sutartis kurtų priedangą naujam vartotojiškos visuomenės
reiškiniui, kai turtinės atskirties dalijami „turčiai“ galėtų naudotis
„varguolių“ jaunyste. O naivūs optimistai tegu tiki, kad patikimose saugyklose
saugomos sutartys niekaip nesusijusios su nauja prostitucijos forma.

Paskelbta www.omni.lt