Mokslai, nemiga ir Rumšiškės

Įsigijau naują ligą. Mokausi. Net savotiškai patinka. Prieš
kasmetinę doktorantūros atestaciją – jau net simptomiškas mokslų
pliūpsnis. Tiesa, reiškinys tiesiogiai susijęs su miego mažėjimu, akių
užsimerkimo laipsniu ir žvalumo trūkumu. Sako, noras mokytis praeina.
Silpnesniems – per kokią savaitę, stipresniems – per greičiau nei
mėnesį. Nei tiek, nei tiek laiko neturiu. Reikia „susimokyti“ per
žymiai trumpesnį laiko tarpą. Gal ir pavyks. O juk miego sąskaitą
galima ir toliau mažinti. Tik tada, sako, kartais apie save duoda
žinoti sveikata. Tikėkimės, eilinį kartą pavyks padaryti savotišką
sandėrį su savimi.

Beje – šiuo metų laiku bene nuostabiausi
vaiskūs rytmečiai. Norėčiau bent vieną tokią akimirką užfiksuoti
fotoaparatu. Duokdie, spėsiu savaitgalį, gal net kokiose Rumšiškėse, kurios, atrodo, tokioms akimirkoms ir teskirtos.