XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 81 of 85)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Teisė NE-toleruoti!

Užsidėjus europietiškus ženklelius tapo madinga kalbėti apie
toleranciją. Anksčiau toleravom išgėrinėjančius kaimynus, „į kairę“
pasukančius sutuoktinius, mažas asmenines nuodėmes, o dabar
„sugyvenimo“ (nes turbūt taip reikėtų lietuviškai vadinti
„toleranciją“) tema skiriama gėjams, lesbietėms, juodaodžiams,
azijatams, žydams, krišnaitams ir dar gyvam velniui kitų visuomenės
mažumų.

„Toleruoti“ tapo taip madinga, kad, jausdamasis kitaip,
turėtum save kaltinti vos ne iškrypėliškumu. Tai skamba itin kvailai
seksualinių mažumų atveju, kai gamtos dėsniams (ir kartu – kad ir
keista – krikščionybės dogmoms) prieštaraujantis iškreiptų žmogiškų
aistrų tenkinimas turi būti kiekvieno priimamas kaip natūrali žmogaus
būsena. Pakanka laisvame internete pasidomėti šiek tiek plačiau ir net
be lakios vaizduotės supranti, kad tai, kas buvo nepriimtina
protėviams, smerkiama iš tiesų pagrįstai.

Nors tautybė šiame
globaliame pasaulyje iš tiesų tampa atgyvena ir jos vietą visuomenėje
keičia pilietybė, tačiau sveikam protui prieštaraujantis gyventojų
migravimas kelia nerimą. Suprantama ir priimtina, kad visi pasaulio
gyventojai keliauja, bendrauja, keičiasi patirtimi. Tačiau šią teigiamą
patirtį dažnai sugadina tų pačių žmonių noras čia ir dabar gauti
maksimaliai gerą gyvenimą. Tai lygiai tiek pat taikytina ir kinams,
savo getus kuriantiems bent kiek didesniuose pasaulio miestuose, ir
lietuviams, dėl lengvesnės duonos kąsnio sutinkantiems save žeminti ir
vadinti vergais. Jeigu kinų, negrų ar turkų interesai būtų kultūros
pažinimas, patirties kaupimas, tai jokių problemų nekiltų. Jos
prasideda tada, kai ekonominiai interesai visiškai eleminuoja
kultūrinius ir šių visai nebelieka. Neabejoju, kad net ir labiausiai
nacistiškai nusiteikęs SS legionų palikuonis neturėtų nieko prieš,
jeigu Vokietijoje viešintys turkai sugebėtų atsisakyti aukštesnio
ekonominio pragyvenimo lygio ir sugrįžtų jį kelti į Turkiją.

Kita net Seime nuskambėjusi gaida – juodaodžių terminija.
Neatsitiktinai „negras“ tapo „negru“ – su šia rase tiesiogiai bene
pirmieji susidūrė ispanai, kitoje Heraklio stulpų pusėje pamatę būtent
šią rasę. Suprantama, savąja kalba juos ir pavadino „juodaisiais“, t.y.
„negro“. O savo socialines problemas leksikos priemonėmis bandančios
spręsti JAV žodį „juodas“ bando keisti žodžiu „juodaodis“. Mes –
europiečiai – turėtume pradėti tai toleruoti, nors logikos tame nedaug.
Galbūt žodį „europietis“ kada nors kinai panorės vadinti „menkosios
Azijos žemyno gyventojas“? Tikriausiai tada toleruosime ir tai?

Manyčiau,
pareiga toleruoti konkrečią visuomenės grupę atsiranda tik tada, kai
atitinkama visuomenės grupė gerbia didžiąją visuomenės dalį. Būtent
visuomenės didumos, o ne mažumos interesai turėtų turėti viršenybę. Iš
tiesų mažumos interesai negali būti pažeidžiami – jos atstovai ir
atstovės turi turėti galimybę puoselėti savo kultūrinius interesus,
burtis, skleisti savo idėjas. Tačiau ši veikla turi būti iš esmės
ribojama vieno saugiklio – turi būti privalomai siekiama išlaikyti
atitinkamą visuomenės interesų grupių balansą, o pirmenybę atvirai
prieštaraujančių interesų atžvilgiu suteikiama didumai (tai ypač
akivaizdu diskusijoje dėl jaunimo auklėjimo pagal homoseksualumo
toleravimo ar netoleravimo principus).

Puikus tokio taikaus
didumos ir mažumos sugyvenimo pavyzdys – visame pasaulyje
išsibarsčiusios žydų bendruomenės. Nors holokaustas yra ta juoda
pasaulio dėmė, tačiau senosios Lietuvos tradicija ne veltui turi
„Šiaurės Jeruzalės“ fenomeną – laisvų bajorų valstybė sugebėjo gerbti
visų religinių mažumų teises. Tačiau esminė to prielaida – atitinkamos mažumos sugebėjimas ir noras gerbti priimančios daugumos interesus.

Kitas
puikus mažumos ir daugumos sugyvenimo Lietuvoje pavyzdys – reformacijos
eiga. Nors istorija mini daug įdomių detalių (pavyzdžiui, į kitaminčių
šventovę laidomas strėles, griaunamus kryžius ir pan.), tačiau
neatremiamas faktas, kad būtent reformacijai turime būti dėkingi už
pirmuosius naujų meno srovių pavyzdžius Lietuvoje – architektūroje,
literatūroje, apskritai pasaulėžiūroje.

Gaila, kad būtent Europos
Sąjunga tampa prievaizdu, užtikrinančiu tik mažumų teises. Puikus to
pavyzdys – nepavykusi diskusija dėl krikščioniškų Europos šaknų. Vargu
ar atsirastų teigiančių, kad Europos kultūros pagrindas – politeistinės
graikų ar romėnų religijos. Akivaizdu, kad Europa kūrėsi būtent Naujojo
Testamento idėjų pagrindu. Todėl turime būti dėkingi prancūzams, kurie,
vedini savo trumparegiškų profsąjungų, suteikė dar vieną šansą krikščionybę priminti ir ateities kartoms.

Baigiant
norėtųsi išreikšti viltį, kad kurdami savo nepriklausomą Lietuvą
galėsime savo vaikus ugdyti pagal savo protėvių puoselėtus principus.
Tikiu, kad visuomenės mažumos gyvuos ir toliau, tačiau esminė pamoka,
kurią daugelis iš jų dar turi suvokti, tai kad pagarbos sau jos gali
sulaukti tik tą pačią pagarbą rodydami visuomenei, kurioje gyvena.

Paskelbta www.omni.lt

Kiek ambicinga turi būti Lietuvos užsienio politika?

Klausimas, kokie yra strateginiai Lietuvos užsienio politikos tikslai,
pastaruoju metu aktualus kaip niekad. Būtent tai, kokią įsivaizduojame Lietuvą
pasaulinių politikos šachmatų partijoje, lemia daugelį kasdienių mūsų valstybės
reikalų. Keista, kad aiškesnės užsienio politikos strategijos neišgirdimo ir
metiniame prezidento Valdo Adamkaus
pranešime
, apsiribota praėjusiais metais deklaratyvių nuostatų kupino
politinių partijų
susitarimo
panegirika.

Pirma, šiandienos pasaulio užsienio politika beveik išimtinai skirta
ekonominiams interesams ginti. Nors ekonomikos atašė Lietuvos ambasadose dabar
daugiau laiko skiria rytinių kaimynų „muitinėse užstrigusiems“ kroviniams
gelbėti, tačiau privalu skirti daugiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių didesnio
masto tikslams įgyvendinti – ar tai būtų specialios verslo bendradarbiavimo
organizacijos, ar Lietuvos verslo interesų atstovavimo užsienyje visuomeninės
organizacijos, ar užsienio investuotojų Lietuvoje klubai. Įvedus aiškius
finansavimo kriterijus (tarkim, 1 investuotas litas turi „grįžti“ 3 apyvartos
Lietuvos Respublikoje litais), jie taptų puikiai papildoma suinteresuotų asmenų
motyvavimo priemone.

Antra, Lietuvos užsienio politika turi nuosekliai remti lietuvybės židinius.
Tai ir Gervėčiai, ir Suvalkų kraštas, ir Kaliningrado sritis, ir Latvija, ir net
tolimosios kolonijos, tokios kaip Argentina ar Australija. Ši užsienio politikos
kryptis turi turėti du veiksmingumo vertinimo kriterijus: a) lietuviškai
kalbančių ir save lietuviais laikančių asmenų skaičių; b) besiribojančių su
Lietuvos Respublika teritorijų atžvilgiu tai turi kurti prielaidas ateities
Lietuvos teritorinėms pretenzijoms. Parama lietuvybei turi būti suprantama
plačiai – tai turi apimti ir istoriškai su Lietuva artimai susijusių interesų
grupių apsaugą bei paramą joms. Todėl parama baltarusių kalbai – sudedamoji šios
užsienio politikos srities dalis.

Trečia, užsienio politikos stebėjimo akiratyje turėtų būti geopolitiniai
procesai. Pirmiausia tiek dabartinių, tiek istorinių ar ateities konkurentų
stebėjimas. Maskva yra geopolitinis priešininkas jau daugiau nei 700 metų, o
toks istorinis paradoksas kaip Aleksandras Lukašenka užsienio politikos objektu
tapo tik pastaraisiais metais. Pasirinktų stebėjimo objektų tyrimų duomenys turi
būti tiesiogiai panaudojami jų neutralizavimo ar net naikinimo planams. Ar tai
būtų tiesioginis jų veikimas (kaip Baltarusijos opozicijos parama), ar mažiau
viešas įtakos būdas (kaip čečėnų kovotojų moralinis palaikymas ar Maskvą
dezintegruojančių jėgų palaikymas). Visa tai ateityje lems aktyvesnį ar
pasyvesnį vaidmenį regione.

Kiek intensyviai šiose trijose srityse turi būti veikiama – diskusija
mezgasi, tačiau pagrindiniai valstybės strategai tam neskiria praktiškai jokio
dėmesio. Kai kurių apžvalgininkų teigimu (pavyzdžiui, Vladimiro Laučiaus)
Lietuvos vadovai šiuo metu neturi nei reikiamos šalies vidaus paramos, nei
asmeninių savybių Lietuvą daryti regiono lydere. Kiti (šios linijos nuosekliai
laikosi Konservatorių partija) visą laiką
„lošia“ tiesioginės priešpriešos su Maskvos imperinėmis ambicijomis korta. Šiuo
atveju regioninės lyderystės vaidmuo iškeliamas ir gali būti net savotiškai
radikalizuojamas. Tačiau vietiniai verslo atstovai kol kas laikosi neutralios
pozicijos ir bene tik vienintelis Bronislovas Lubys gana aiškiai yra pasisakęs
už ekonominių interesų viršenybę prieš politinius.

Akivaizdu, kad vieningo atsakymo, kiek ambicijų turėtume sudėti į Lietuvos
užsienio politiką, kol kas neturime. Perimdami bene geriausios nepriklausomoje
Lietuvoje „sėkmės istorijos“ – „Vilniaus prekybos“ leksiką, Lietuvos užsienio
politikos idėjas galėtume skelti į tris scenarijus. „Minima“ – tai koncentracija
į lietuvybės židinių palaikymą, „degančio laužo“ principais ginamus šalies
ekonominius interesus, o pagrindines interesų atstovavimo viltis dedant
„galingesnėms“ ES ir NATO struktūroms. „Media“ – tai aktyvus konkuruojančių
regioninių žaidėjų silpninimas, ad hoc aljansų sudarinėjimas su
potencialiais šalininkais. Kartu – tai ir veiksminga savų ekonominių ir
kultūrinių interesų parama bei propaganda. „Maxima“ – tai regioninio ar
globalaus žaidėjo vardo verta pseudoimperinė ambicija, kurią įgyvendinant
Lietuva būtų laikoma idėjiniu ir vadybiniu griuvusios TSRS dalelių jungiamuoju
veiksniu (tapti tokiu veiksniu turėjo progą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po
Kijevo Rusios subyrėjimo).

Paskelbta www.omni.lt

Lietuvos va(l)dovų keliai į Maskvą ir takeliai Maskvoje

Istorija kaip nė vienas kitas
klasikinis mokslas yra stipriai ideologizuota. Mūšiai gali būti ne
„triuškinamai pralaimimi“, o „garbingai paliekamas kovos laukas“.
Sutartys gali „nebeatitikti laikmečio sąlygų“, o ne tiesiog būti
„sulaužomos“. Palikuonys ir pasekėjai gali „klaidingai interpretuoti
istoriją“, o ne „ginti protėvių atmintį“.

Pretenduodami į senųjų
LDK tradicijų legitimių tęsėjų vaidmenį šiandienos pasaulyje, privalome
ir deramai formuluoti istorinius argumentus. Šiandien verta priminti
bent dvi istorijos skirtingai traktuojamas formuluotes.

Pirmoji
– apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Maskvoje. Bent
taip tą renginį vadina Maskvos Kremlių šiais dešimtmečiais užimanti
šutvė. Iš senosios Lietuvos pozicijų tokį renginį turėtume vertinti
kitaip – kaip savo pagrindinio konkurento slavų apgyvendintose
teritorijose pagrindinės XX amžiaus geopolitinės pergalės sukakties
minėjimą.

Naivu būtų tikėti, kad nacizmas ar stalinizmas buvo
pirmieji totalitarinio valdžios viešpatavimo simboliai. Totorių ordų
nušluotos teritorijos, kazokų būrių sudeginti kaimai ar JAV
nepriklausomybės karių išniekinti indėnai – istorijos dėmės, plitusios
nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jų baisumas didesnis už rudąjį ar
raudonąjį marą – tik mūsų trumparegiško istorinio žvilgsnio kaltė.

Panašių
„antrųjų pasaulinių karų“ Maskvos valdovai patyrė ir daugiau – nuo pat
pirmosios regioninio lyderio vaidmenį suteikusios pergalės prieš
Didžiojo Naugardo pseudodemokratinę santvarką XV amžiuje, XVI amžiaus
pergalės prieš Kazanės chanatą, pergalės skonį atnešusių „lygiųjų“
prieš švedus XVII-XVIII amžiuje, „neįveikiamųjų“ įvaizdį suteikusios
paneuropinės Napoleono katastrofos, XIX amžiaus pergales prieš osmanų
įtaką pietinėse teritorijose.

Todėl save gerbiantys Antrojo
pasaulinio karo pabaigtuvių iškilmių dalyviai šalia Kremliaus sienų
turėtų pagerbti savo protėvių atminimą. Jacques‘as Chiracas (Žakas
Širakas) galėtų pasimelsti Kulikovo lauke, po to kartu su Turkijos
premjerais Recepu Erdoganu (Redžepu Erdoganu) ir anglų Tony Blairu
(Toniu Bleru) padėti gėlių Krymo karo aukoms, demokratinių principų
sargyboje stovintis George‘as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) turėtų
nusilenkti Didžiojo Naugardo demokratų lėšomis statyto Šv. Sofijos
soboro ikonoms, Japonijos premjeras – nusifotografuoti Kurilų salų
(taip ir negrąžintų Japonijai) fone, Viktorui Juščenkai derėtų pasakyti
griežtą žodį apie Rusijos carus, netesėjusius nepriklausomybės pažadų
Bogdanui Chmelnickiui, o Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis)
galėtų žingsniais išmatuoti tuos 32 kilometrus, jo pirmtakams likusius
iki raudonų plytų Kremliaus sienos.

Lygiai taip pat
nepriklausomos visų Lietuvos gyventojų, o ne tik bajorų, respublikos
vadovas Maskvoje turėtų gėlių padėti prie Kremliaus vartų, į kuriuos
kalaviju tris kartus beldėsi Algirdas. Po to reikėtų aplankyti cerkvę,
kurioje caras klūpėdamas ant kelių meldė Abiejų Tautų Respublikos
pasiuntinius amžinos taikos. O šio takelio Maskvoje paskutinis akcentas
galėtų būti Andrusovo paliaubų dokumento kopijos įteikimas Vladimirui
Putinui su prašymu grąžinti laikinai užimtas Kijevo Rusios žemes.

Antroji
istorikų būrimo iš padrikų šaltinių sritis – tai pakeliui į Maskvą
plytinti didžiulė erdvė, šiomis dienomis save Baltarusija vadinanti.
Praplikęs kolūkio pirmininkas remia įvairias mokslinę fantastiką
primenančias pasakas, todėl vos už 100 kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs
Naugardukas skelbiasi esąs Mindaugo karūnavimo vieta, nors įrodymų
niekas pateikti negali.

Tačiau baltarusių ambicijos vadintis
tikraisiais senosios Lietuvos tradicijų perėmėjais turi loginio
pagrindo. Vertėtų suskaičiuoti vien tik LDK ar ATR laikus menančius
istorinius architektūros paminklus – akivaizdžiai gautume į kaulus, o
ir patys negalėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tokių „lietuviškųjų“
didikų kaip Radvilos daugiau dvarų rastume šiandienos Baltarusijos
teritorijoje

Baltarusija de facto jau tapo šiandienos Lietuvos
išbandymu – kiek dar esame pajėgūs savo vadybiniais sugebėjimais
nurungti slaviška mešką. Neperdedant galima teigti, kad būtent
Baltarusija, o ne Ukraina yra ir raktas į Maskvą. Totorišku krauju
augusi kazokų nacija pakluso tik tokiam pat galvažudžiui Vytautui –
Liublino unijos užmestą lenkų jungą kazokai tenešė pusšimtį metų.

Takelį
į Maskvą grįsdami senuoju Vilnius – Vitebskas – Orša – Smolenskas –
Maskva maršrutu, susiduriame su kol kas neišsprendžiamu galvosūkiu –
kaip lygus su lygiu galinčių diskutuoti baltarusių inteligentų trūkumu.
Tik demokratijos ir nepriklausomybės sąlygomis vykdomi baltarusių
istorikų tyrimai galėtų atkurti tą kažkada daug tvirtesnį tiltą (nei su
lenkais), jungusį mūsų tautas.

O kol kas privalome apie istorinę
tiesą kalbėti ir ją į akis rėžti šiuos kursus mokykloje praklausiusiems
vis mažėjančio pasaulio gyventojams.

Paskelbta www.omni.lt

Internetas – naujosios liumpenų revoliucijos laukas!

Prancūzų revoliucija į viešąją politiką kelią atvėrė buržuazijai ir
intelektualų elitui, kurie iki tol, nors skaičiumi ir minčių kokybe daug
pranašesni, neturėjo viešiesiems sprendimams jokios esminės įtakos. Interneto
atsiradimas ir viešosios diskusijos pokyčiai lems dar drastiškesnę viešosios
diskusijos lauko plėtrą. Deja, aktyvesnio pilietinio gyvenimo privalumus mažins
nuvertėjanti diskusijos kokybė ir popkultūros propaguojamų idealų
įsitvirtinimas.

Pastaruoju metu tiek internete, tiek ir kitose visuomenės informavimo
priemonėse vis dažniau pradedama diskutuoti apie visuomeninį reiškinį, kai
sparčiai plinta interaktyvios žiniasklaidos populiarumas. Bene pagrindinis šio
populiarumo požymis – visuomenės informavimo priemonių internete skaitomumas ir
itin dažnas naudojimasis komentarų bei diskusijų galimybėmis.

Kuo pasižymi interneto komentatoriai? Pirma, absoliuti dauguma komentatorių –
anonimai. Kitaip tariant, skaitytojai naudojasi pagrindiniu interneto ypatumu –
galimybe pasiekti bet kurį turinį išliekant nepastebėtam ir neprisistatant.
Antra, interneto komentatoriai visiškai nevaržo savęs vidinėmis taisyklėmis –
komentarų turinys, forma gali ir dažnai sąmoningai būna nieko nesusiję su etika
ir/ar morale. Trečia, keista, tačiau būtent interneto komentatoriai įprasmina
absoliučią saviraiškos laisvę.

Šie trys interneto komentatorių požymiai leidžia daryti prielaidą, kad
internete savo nuomonę pateikia viešoje diskusijoje ją ginti bijantys asmenys.
Manytina, ši vidinė nuomonė yra priešinga jų viešai deklaruojamoms vertybėms.
Taigi internetas suteikia priemonę ir įrankį tiems, kurie dėl vyraujančios
visuomenės santvarkos turi slėpti savo nuomonę arba ją atitinkamai koreguoti.
Praktikoje tai reiškia, kad ta visuomenės dalis, kuri anksčiau sėdėdama prieš
televizorių, skaitydama bulvarinio pobūdžio spaudą ar klausydamasi rusiškų
melodijų visas emocijas reikšdavo tik sau ar bent tik tarp artimiausių žmonių,
nuo šiol turi puikų komunikacinį įrankį savo poziciją išdėstyti viešai ir daryti
įtaką viešiesiems sprendimams. Džiugu, kad kartu tai įrankis ir įvairiems
minties disidentams, kuriems valstybinė santvarka ir politika draudžia
deklaruoti kitokias nei viešai valstybės priimtosios vertybės.

Ką tai reiškia Lietuvai, o ir visai žinių visuomenei? Viena vertus, interneto
komentarai – neabejotinas privalumas, nes viešoje diskusijoje, – nors ir ne
pačia tinkamiausia forma, – dalyvauja daug daugiau žmonių. Tačiau tai – reta
gera naujiena. Tikėtina, kad skaičiumi neabejotinai didesnė naujoji auditorija
nuleis kokybės kartelę, todėl viešoji diskusija suprastės ir taps mažiau
produktyvi. Kartu tai reiškia vis didesnę popkultūros įtaką politiniams
sprendimams. Šio reiškinio pirmieji požymiai akivaizdūs ir labai veiksmingi –
pakaktų paminėti neatsitiktinį sutapimą, kai prieš porą metų juokus svaidęs
“Dviračio žynių” personažas jau tris mėnesius sėkmingai skirsto ES struktūrinių
fondų paramos lėšas.

Belieka pažymėti, kad bulvarinės žiniasklaidos sėkmė remiasi ne grožio
idealais, o tiesiog žemų visuomenės poreikių tenkinimu, pasiūlant atitinkamas
priemones. Optimizmo teikia tai, kad gresianti elito kaktomuša su didžiąja
visuomenės dalimi ir jos realybe leis visiems nusimesti cinizmo kaukes bei
bandyti iš esmės spręsti pamatines Vakarų demokratijos tradicijos problemas. Kol
kas nesame atsakę, ką galim priešpriešinti masinei popkultūrai. Būtent internete
įsitvirtinantys liumpenai privers tų atsakymų paieškoti.

paskelbta www.omni.lt

Jaunimo gretos – įžvalgos Lietuvos politikams

Parašyti apie jaunimą paskatino tai, kad pats esu to jaunimo,
turinčio daugiau nei 20, bet mažiau nei 30 metų, atstovas. Ieškantys
objektyvumo jo tikrai neras, tai grynai subjektyvios nuasmenintos
patirtys, sukauptos stebint savo draugų, pažįstamų ir visiškai
nesusijusių žmonių vertinimus.

Požiūris „iš šalies“ į mūsų kartą (gimusią ir pirmuosius metus augusią
besibaigiančio „socializmo“ sąlygomis) yra dviprasmiškas. Mes laikomi
jau tarsi „naujaisiais“, tačiau vis dar „sovietinio raugo“ turinčiais
žmonėmis. Būtent tai ir lemia vertybių dvikovas mūsų kasdienybėje.

Kas mes?

Mano karta ir aplinka neturi aiškios ir vyraujančios nuomonės. Dalis
mūsų – vis dar tiki Dievu. Vienokiu ar kitokiu, tačiau tiki. Dalis tiki
fanatiškai, dvasinis gyvenimas jiems yra tapęs realaus gyvenimo atsvara
ir vienintele paguoda, nesugebant kovoti už save vis greitėjančiame
rinkos ekonomikos traukinyje. Kita dalis gyvena šia diena ir siekia
visų malonumų „čia ir dabar“. Kuo tai baigsis ateityje? Tikriausiai
didėjančiu širdies ar chroniško išsekimo ligų skaičiumi, emociniu
gyvenimo „pabaigimu“ sulaukus vos Kristaus amžiaus. Tiesiog mes viską
spėsime patirti toje pačioje vietoje ir laike – „čia ir dabar“. „Rytoj“
mums jau nebeįdomus!

Tiesą pasakius, apie tai, „kas mes?“ mano karta dažniausiai net
nesusimąsto. Mes lėtai senstame ir nykstame, nes (kad ir kaip būtų
paradoksalu), tačiau mūsų vaikystė – ir kartu bene gražiausi gyvenimo
prisiminimai – visada liks „toje santvarkoje“. Todėl stovėjimas
begalinėje eilėje prie skalbimo miltelių – tik savaip įdomus ir malonus
(!) tos santvarkos visuomeninio gyvenimo požymis. Mes nepatyrėme
politinių represijų, mes galėjom sakyti, ką norėjom (nes vaikams galima
šnekėti nesąmones, kad ir politines). Todėl „anuomet“ mums visada
siejasi su pačiu skaniausiu šokoladu ar šaltos giros vasaros kaitroje
stikline.

Kodėl mes?

Tai bene sunkiausias klausimas mano bendraamžiams. Mūsų vertybių
pasaulis buvo sulaužytas iš pagrindų būtent tuo metu, kai jau buvo
benusistovįs. Mes dar skaitėm Joną Avyžių ar Juozą Baltušį, tačiau taip
pat puikiai žinom ir keturvėjininkus ar „Baltą drobulę“. Tiesa,
daugelis mūsų jau nebesusidūrė su rusų literatūra, todėl Oneginas ar
Tolstojus – girdėti, bet jau pačių mažai „patirti“ dalykai. Daugelis
mūsų jau net sunkiai kalba rusiškai, skaito – vienetai.

Žvelgiant giliau ir bandant atsakyti, ko mes čia esame – atsakymas
pradingsta tarp rinkos ekonomikos gniaužtų. Kai kurie iš mūsų mokslus
baigė jau Gariūnuose, o ne Vilniaus Alma Mater. Tuose pačiuose
klystkeliuose pasimetusios vertybės irgi nepadeda ieškant atsakymo, kur
link mes einame. Ir jeigu vertinti sąžiningai, tai kol kas lygiai taip
pat klaidžiojame, kaip ir besiblaškydami tarp tarybinės istorijos
pamokų, Sąjūdžio mitingų ar pirmųjų gaivališkų Vakarų kultūros gurkšnių.

Dalis mūsų sėkmingai užėmė tas nišas, kurių nesugebėjo užpildyti
sustabarėjusi tarybinė visuomenė. Panagrinėkite verslo elitą,
įvertinkit pagrindinius naujų sričių ekspertus – jeigu mūsų nėra
priekinėse linijose, tai mes neišvengiamai užimame pirmųjų patarėjų,
pavaduotojų ir panašiose pareigybes. Tiesa, dalis mūsų – neradusi
pažįstamų užtarėjų ar tiesiog nesitaikstanti su amžinuoju
„pereinamuoju“ (kitaip: „pakentėk porą metų, būtinai įvertinsim“),
laikotarpiu – jau nebe Lietuvoje. Už jūsų marių ar tiesiog „už sienos“
mes esam lygūs tarp lygių imigrantų. Su vietiniais mes nekonkuruojame,
nebent tautų katile (JAV). Daug kur mes jau įsikūrėme, sukūrėme ir
naudojamės. Tiesa, visi be išimties gailimės. Nes turėdami turto, „ko
tik širdis geidžia“, mes neturime dvasios. Geriausiu atveju ją
užsieniuose suras mūsų vaikai.

Kada mes?

Nesuklysiu pasakęs, kad mano karta dar laukia – mūsų karta dar
nepasiėmė pusės Seimo narių mandatų, mūsų atstovų dar ne visada
sutiksite aukštuomenės pobūviuose. Mes ruošiamės! Sėkmingai baigę
Gariūnų, Soroso stipendijų ar net vietines aukštąsias mokyklas, mes jau
užimame daug aukštų pareigų, ypač versle. Politika – vis dar ne mūsų
laukas. Nors mūsų vertybėse dar yra chaoso liekanų, tačiau mes, bent
dienos šviesoje, dirbame švariai. Todėl politika mūsų nedomina, kol
gyventi gerai negalėsime dirbdami pagal švarios ir interesų konfliktų
nekamuojamos politikos principus. „Mr. 10%“, „Mr. 5%“ ar kitokios
pravardės po viešųjų ar kitokių konkursų mūsų nedomina – dirbti dėl
pinigų ir jų uždirbti kur kas daugiau mes sugebame versle.

Taigi mūsų viešoje erdvėje dar nėra ir mes į ją pernelyg nesiveržiame.
Tegu išmiršta tarybiniai dinozaurai. Tegu įsitvirtina Vakarų viešojo
gyvenimo taisyklės. Jeigu jos mums tiks ir neprieštaraus mūsų vertybėms
– mes ateisim. Kada? Tikiuosi, greičiau nei per šiuos pirmuosius
nepriklausomus penkiolika metų!

Po mūsų – kas?

Demografus galiu nuraminti – vaikų bus! Ir vaikams mes taip pat žadame
(!) atiduoti viską – save, laisvalaikį, turtus, garbę… bet ką.
Esminis skirtumas ir sąlyga – mes kvėpavom jau Vakarų oru, todėl viena
esminių gyvenimo tiesų – viskam savas laikas. Todėl vaikams – irgi
savas. Anksčiau vestuvės buvo įprastos universitete ar po mokyklos?
Dabar po universiteto ar mokyklos mes pradedame GYVENTI. Gyventi – tai
patirti tuos gyvenimo malonumus, kurių šeima (mes jau nebevertinam, ar
ji „įrašyta“ kuriose nors knygose) nesuteikia, riboja ar net atvirai
draudžia. Todėl, tėveliai ir seneliai, vaikų iš mūsų laukite ties mūsų
30-uoju gimtadieniu. Medicina leidžia, o ir mūsų gyvenimo tempas verčia
pirmiausia „užsidirbti“, o jau paskui atžalas pasitikti visiškai
aprūpintus.

Kita vertus, žvelgdamas į Skandinaviją, negaliu nepavydėti. Lietuvoje
vaikai, nors pasitinkami aprūpinti ir vežiojami vežimėliuose, kurių
kaina kartais prilygsta gerai važiuojančio naudoto automobilio, tačiau
vis dėlto skirti tik savotiškai „pramogai“. Mes nebeturim jiems laiko!
Neturim laiko prižiūrėti, neturim laiko keisti vystyklus ar eiti
pasivaikščioti. Nuo universitetų suolų mes stengiamės „kalti pinigą“, o
atėjus bene svarbiausiam gyvenimo momentui nebemokame sustoti. Vaikai
lieka mūsų darbų, užimtumo kaliniu. Duokdie, vaikai turi mūsų
savaitgalius. Kitu metu jais rūpinasi auklės (vis neįtinkančios, vis
nerūpestingos), tetos (vis įnoringos), mamos (vis kontroliuojančios),
močiutės (vis besidžiaugiančios ir lepinančios). Tiesa, paskui patys
stebimės, kai keturmetis elgiasi kaip sena bobulė ar mintinai žino
visus TV serialus, nesugeba susirasti kieme draugų ar išjungti
kompiuterinio žaidimo.

Ir kas?

Taigi mes – savita, iš esmės kartu su Lietuva lūžusi karta. Mes dar
nesam naujosios tvarkos augintiniai, mes prisitaikėme, prisitaikome ir
prisitaikysime. Tai ir yra mūsų pagrindinis privalumas ir trūkumas –
mes ieškome ir randame atsakymus kad ir visiškai beprotiškose
situacijose. Po teisybei, bent jau teigiame tuos atsakymus radę – kiek
jie teisingi, spręsime ne mes. Kaip mūsų privalumas ar silpnybes
panaudoti Lietuvos naudai – uždavinys kol kas už mus vyresniems.

« Older posts Newer posts »