Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

„Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

• spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
• vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
• skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
• laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
• nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

Mažiau svarbi žinia – prastokas rezultatas, tik 5:06:24. Tačiau ko norėti, jeigu rimtai ruoštis pradėjau liepos mėnesį, rugpjūtį užpuolė baliai, o bendras pasiruošimui nubėgtas treniruočių atstumas tik apie 150 km? Todėl rezultatas dar net pakankamai geras

Kuo išsiskyrė šis bėgimas? Pirmiausia, tai palaikymo komandos gausa – Mindaugas, Virginija, tėveliai, Inga, Gabrielė, Ūla, Artūras ir, žinoma, mano nuostabiausioji šeimynėlė. Vieni neleido užmigti maratono pradžioje, kiti prisijungė vėliau, treti nepraleido finišo akimirkų.

Bėgimas prasidėjo puikiu oru – važiuojant į Katedros aikštę miestą dar dengė rūkas, buvo gaivu ir vėsu. Prabėgus pirmąjį ratą pradėjo lįsti saulė, šiluma darėsi maloni. Vėliau ji virto kepinančia ir padėtį gerindavo tik stiprėjantis vėjelis, kuris atviresnėse vietose buvo tikra atgaiva.

Atskirai paminėsiu, jog šįkart bene pirmąkart tikrai jautėsi dalyvių gausa – šiuo klausimu neturiu tvirtos nuomonės, tačiau grynai emociškai man tikrai pirmoje trasos pusėje kartais net trukdė susikaupti pusmaratoninkai. Nors gal kaip tik – prablaškydavo. Šiuo atveju, matyt, lenda mano neigiamas nusiteikimas apskritai 4 kartus kartojamos trasos atžvilgiu – bėgti nuobodoka, trasa įgrysta. Tikrai smagiai atsimenu pirmojo Vilniaus maratono trasą nuo Valakampių iki Vingio parko – tai buvo jėga!

Jeigu kalbėti apie rezultatą, tai nieko nauja nepridėsiu – standartiškai maratone į sieną atsimušiau apytiksliai nubėgęs tris kartus ilgesnį nei standartiška treniruotė atstumą. Jeigu bėgioju po apytiksliai 9 km, tai siena atsistojo apie 27-28 km. O tada jau savęs įtikinėjimas, kad visai netoli iki maitinimo punkto ir medžių skaičiavimas juos žingsnis po žingsnio paliekant už savęs..

Tradiciškai, rezultatai:

Kitais metais maratonas – rugsėjo 9 dieną, ruoškimės

P.S. dar kartą ačiū visiems palaikiusiems ir ypač fotografams už nuotraukas!

Kaip žinia, rugpjūčio pabaigoje Druskininkuose atidarytos uždaros slidinėjimo trasos ilgis – 460 metrų. Šiuo metu tai 4-a ilgiausia uždara kalnų slidinėjimo trasa pasaulyje po „AlpinCenter“ Vokietijoje (640 m), „SnowHall“ Prancūzijoje (620 m) ir „SnowWorld“ Olandijoje (520 m). Garsusis „Ski Dubai“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose teturi 400 m ilgio trasą.

Skaičiuojama, jog žiemos pramogų kompleksas atsipirks per 15 metų, jei per metus jame apsilankys 130-140 tūkstančių lankytojų – t.y. bent po 500 lankytojų per dieną.

Įspūdis

Man, žiemos sezono mėgėjui, sniegas ir šaltis yra žymiai labiau smagus laisvalaikis, nei karštis ir saulė, todėl nieko nuostabaus, kad po darbų užsukęs į Druskininkų slidinėjimo centrą likau nuoširdžiai sužavėtas. Neturiu ir nerandu nuotraukų to vaizdo, kai pasistatai automobilį, o virš tavęs – metalo konstrukcijų miškas. Vien jau tai daro įspūdį.

Dar didesnis šokas ištiko, kai atvažiuodamas turėjau dengtis nuo rugpjūčio pabaigos saulės ir automobilio termometras rodė +20 laipsnių, o kepinanti saulė vertė nejaukiai jaustis net su lininiais marškiniais. Ir nuo tos kaitros iki akivaizdaus noro kuo skubiau mautis pirštines – gal tik 15-20 minučių skirtumas, kol įsigyji bilietą, persirengi ir surandi įėjimą į trasą.

Tada ir atsiveria visas inžinierių darbo grožis – kai patenki į didžiulį šaldytuvą, kurio pradžios ir pabaigos nematai dėl „sningančio sniego“, o lempų šviesos kuriama prieblanda, atrodo, perkelia į kitą pasaulį.

Kur tobulėti?

Nors lengva ranka ir dabartinę „Snoras Snow Arena“ būklę įvertinčiau puikiai, tačiau mažos smulkmenos leistų dar labiau pagerinti lankytojų įspūdžius:

1. nuorodos kelyje iš Druskininkų – nors nuo pirmosios „Statoil“ degalinės posūkio daugiau niekur nereikia keisti važiavimo krypties, tačiau visgi trūksta kelio ženklų ir atstumą rodančių skaičiukų prie tų 3-4 pagrindinių sankryžų (važiuojant iš Vilniaus), tai leistų ramiau jaustis visiems, važiuojantiems pirmą kartą;
2. automobilių stovėjimo aikštelė – neaišku, kur ir kaip važiuoti, paprasta schema prie įvažiavimo šį nesklandumą išspręstų;
3. slidinėjimo įrangos karučiai/vežimėliai – vienu metu tempti visą aprangą, specialius batus ir slides su pasparomis yra tikrai nepatogu, o atstumas nuo stovėjimo aikštelės iki galutinės persirengimo vietos ~400-500 metrų, todėl reikėtų pagalvoti apie specialių karučių (pavyzdžiui, kaip oro uostose) galimybę;
4. informacija prie kasų – įėjus prie kasų tenka kalbinti pardavėjas ir klausinėtis bazinės informacijos, ką galėtų išspręsti paprastas info terminalas su specialiu vartotojo vedliu, sujungtas su automatizuotu bilietų pardavimu – tada kasininkės vykdytų tik mokėjimo priežiūros funkciją ir spręstų nestandartines situacijas;
5. varteliai į persirengimo zoną – nepatogu su visa manta brautis, reikia keisti tvarką arba vartelius;
6. persirengimo zonos/slidinėjimo zonos schema – pirmą kartą reikia spėlioti arba vadovautis nuojauta, kur pati zona yra, kodėl santykinai mažai persirengimo kabinų. Su tuo susijęs klausimas ir dėl tualetų bei dušų vietos – ji persirengimo zonoje nėra akivaizdi, todėl reikėtų aiškios ir matomos schemos. Tas pats galioja ir slidinėjimo zonai;
7. „šlapi“ plėmai sniege – spėju, dėl galutinai nesuderintos įrangos 2-3 trasos vietose sniegas „nugremžtas“ ir susidaręs ledas – tai pavojinga ir kartu mažina malonumą slidinėti;
8. keltuvas – pirmą kartą atvykstančius reikėtų instruktuoti, kaip teisingai sėstis (kad skaudžiai negauti į paslėpsnius), kaip užlenkti apsaugą, kaip susikelti kojas, kaip nulipti iš keltuvo;
9. pati trasa – neužbaigta snieglenčių zona, nėra normalių tramplynų slidininkams, ką jau bekalbėti, jog ir pagrindinėje trasoje sniegu nepadengta ~ketvirtadalis trasos pločio;
10. kavinių zona – nėra schemos, per sudėtingas nusileidimas (gal reikia lifto?) iš antro aukšto į pirmąjį.

Tiek viduje, tiek išorėje dar daug nepabaigtų darbų – darbininkai dar pluša prie gerbūvio, įrenginėja viršutinę kavinę (apatinė ir viršutinė trasos neveikia), daug kur kabo atviri laidai ir pan.

Kaip šiek tiek kvanktelėjusiam dėl technologijų, gana apčiuopiamas trūkumas – menka mobiliojo ryšio kokybė, nėra jokio bevielio tinklo (išskyrus mokamą Zebra kažkur toli prie kavinių ar kasų, t.y. normaliu būdu nepagaunamą), todėl iš trasos siųsti nuotraukas, pavyzdžiui, į „Facebook“, yra tikra kančia.

Vietoj išvadų

Šiuo metu slidinėjimo kompleksui priekabus vertintojas duotų kokius 6-7 balus, tačiau man, mėgėjui, tai tikrai dėmesio verta pramoga. Sudėjus su antrosios pusės noru mėgautis SPA malonumais, mūsų vizitai į Druskininkus dabar taps tikrai dažnesni, jeigu ne reguliarūs. Slidinėjimo pusdienio kaina su sava įranga sieks apie 60 Lt, o visą komplektą (net rūbus) nuomojantis – apie 100 Lt.

Reikia tikėtis, jog mano paminėtus ir kitus trūkumus komplekso valdytojai sugebės deramai išspręsti ir tai bus tikrai viso regiono traukos objektas (beje, jau dabar tarp lankytojų girdėjau ir lenkiškų, ir latviškų pokalbių).

Komplekso statybos kaina siekia apie 110-120 mln. litų, iš kurių beveik pusė yra ES paramos lėšos. Kovojantys prieš korupciją specialistai neoficialiai skaičiuoja, jog šio projekto finansavimo schema – dar viena juoda dėmė Druskininkų mero Ričardo Malinausko biografijoje (su tuo susiję ir statybinės bendrovės finansinės problemos). Neva reali projekto kaina siekė apie 50-60 mln. litų, o likusi dalis nusėdo Druskininkų mero pasirinktose įmonėse. Nežinau, kiek tame tiesos, tačiau jeigu objektas pasiteisins, tai kartu ši sėkmė nuplautų ir pačius kaltinimus merui.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

• Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
• LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
• Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
• patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
• krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
• tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
• ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
• Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
• … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

1. pagarbą žmogaus gyvybei;
2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

Šios mano provokacijos nėra atsitiktinės – jos kyla iš bandymų aiškintis ir suvokti tikėjimo tiesas. Deja, daugeliu atvejų aiškaus ir paprasto atsakymo religijos neturi. Dar daugiau – daugelis tikinčiųjų yra ne tai, kad stropios bandos avys, bet pasiklydusios ir prietaruose, savuose svaičiojimuose ir religijos dogmomis nepagrįstuose teiginiuose paskendę personažai.

Šiuolaikiniame pasaulyje vyraujantis asmens ir jo teisės viskuo abejoti kultas išvirto į milijonus versijų, kurios nei prasmingos, nei atitinkančios religijos mokymą, nei dažnai sietinos su sveiku protu. Viena iš to pasekmių – tai visiškas nesusivokimas, kuo skiriasi atskiros krikščionybės šakos. Pavyzdžiui, bene vienintelis skirtumas, kurį daugelis katalikų galėtų įvardinti kaip esminį protestantų tikėjimo principą – tai tiesioginis ryšys su Dievu, o paprastai šnekant išpažinties tarpininkui – kunigui – nebuvimas. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis ir ne pagrindinis skirtumas. O kur kiti?

Lentelei naudojau keletą šaltinių – Comparison between Orthodoxy, Protestantism & Roman Catholicism, Comparison Chart: Catholic & Protestant Beliefs.

Beveik 30 tūkst. (15 proc.) Vilniaus rajono gyventojų yra valstybės priešai? Kodėl dalis valstybės vadovų nesuvokia mūsų valstybės esmės ir toliau eina keliu, 1919-aisiais vedusiu prie bene kvailiausio Lietuvos valstybės karo? Prieš ką kovoja tokie piliečiai? Prieš savo kaimyną, kalbantį lenkiškai? Prieš savo kaimyną, kurio Horodlėje gautas herbas nemylimas vien todėl, kad perimtas iš sau lygaus lenko?

Kuo sergame? Ko bijome? Aš galiu suprasti, kad XIX amžiaus pabaigoje nepamatuotas iš kaimo kilusio „elito“ šovinizmas buvo tiesiog iš siauro kaimietiško pasaulio supratimo. Tačiau kodėl ir kaip plačiau nesugebama žiūrėti XXI amžiuje, nuo kudirkų ir basanavičių darbymečių prabėgus beveik 150 metų?

Lenkai, baltarusiai, žydai, karaimai – Lietuvos valstybės dalis

Kuo skiriasi Ulevičius, Улевич, Ulewicz, Ulewiczius ar net GD Ulewicz? Ultrapatriotams, matyt, lietuvis galėtų būti tik pirmasis. Tuo tarpu realybėje Ulevičius – tai 1980-ieji, Улевич – tai 1886-ieji, Ulewicz – tai 1832-ieji, Ulewiczius – tai 1771-ieji.

Ar verta ginčytis, kuris iš jų yra tikras lietuvis? Ar pokario partizanų maitinimas jau būtų pakankama atsvara tarybinių ar hitlerinių rinkliavų mokėjimui? Ar prisijungimas prie Emilia Plater (daugeliui girdėta sulietuvinta versija – Emilija Pliaterytė) būrio Dusetose būtų pakankama „cenzas“ lietuviškumui įrodyti? O gal reikia patekti generosus dominus dokumentus, kurių iš papročiais gyvenančių laisvų lietuvių pareikalavo Maskvos caro sraigteliai XIX amžiaus pradžioje?

Lietuvai lemtingais 1795-aisiais kiekvienas iš šiandien gyvųjų turėjo ne mažiau 64 protėvių (t.y. bent 6 kartos protėviai), tarp kurių ne tik garantuoti lenkai, gudai, bet, tikėtina, ir latviai, rusai, gal net švedų ar žydų palikuonys.

Tad iš kur tas paikas noras „išvalyti“ tautą? Kas per kvailas nesusivokimas istorijoje, net ne šalies, o savo paties, savo šeimos, savo giminės? Ar mes taip nemylim savo protėvių, kad pasiruošę juos pasmerkti dėl lenkiškos ar lotyniškos abėcėlės, o dar dažniau – dėl lietuviškai nemokančio ar negalinčio rašyti Romos katalikų bažnyčios tarno?

Dar viena laikraščių skaitymo pamoka

Diskusija „kas į ką integruosis“ man sukelia tik eilinį apgailestavimą, jog lietuviai nesugeba analizuoti žiniasklaidoje platinamos informacijos. Juo labiau – tokiame dienraštyje, kuris pasižymi ultranacionalistiniais pareiškimais ir ne kartą buvo ujamas už tautinės neapykantos kurstymą.

Tą geriausiai iliustruoja paties Valdemaro Tomaševskio konstatavimas, jog garsusis Olavos Strikulienės straipsnis surašytas šališkai, o kai kurie pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nepilnai cituojami. Realią politiko poziciją atskleidžia ir papildo jo atsakymai alfa.lt portalui. Tačiau niekas neįpratęs kritiškai vertinti informacijos, kitos žiniasklaidos priemonės neatsakingai platina nepatikrintus suradikalintus pareiškimus ir jų pagrindu kursto nesantaikos židinį.

Kvailai paprastas nekritiškas informacijos vertinimas tampa tiesmuku nesusikalbėjimu. Į diskusiją įsijungia tokie savo sričių ekspertai kaip Zigmas Zinkevičius ir vienos pusės minčių iškraipymus atmušinėja savo ilgamečių darbų rezultatais. Ugnis liepsnoja, važinėja parlamentų nariai ir TV kameros filmuoja visus, norinčius pasididinti reitingus šovinistiškai nusiteikusių piliečių sąskaita.

Ar negras ar arabas šalia lenko ir gudo?

Aukščiau išdėstytos mintys visgi negali būti ekstrapoliuojamos šiandien ES populiaria „visų lygių meilės“ kryptimi. Tradicinės vertybės remiasi tautos ir šalies istorija, patirtimi. O ji tiesiogiai susijusi su mums artimomis etninėmis grupėmis – baltarusiais, lenkais, žydais, latviais, prūsais, ukrainiečiais, karaimais, net keliais kėdainių škotais.

Lietuvos patirtyje nėra ir nebūta gryno arabo ar negro. Tai atskiri egzotiniai atvejai, kuriuos kultūros savastimi galima bus pripažinti tik ne vienai kartais pasikeitus.

Sprendimas?

Paprasta kaip 2×2 tiesa ta, jog skaitykim originalius šaltinius, kritiškai vertinkim tarpininkų pateikiamą informaciją ir patys darykim išvadas. Ši istorija – net ne raudonoji silkė, tai tiesiog informacinis neišprusimas. Kurio rezultatas – nesusikalbėjimas su viena didžiausių valstybės etninių grupių ir jos lyderiais. Nesusikalbėjimas dėl mūsų pačių kaltės.

Bet ką jau čia apie prabėgusias akimirkas. Dabar juk toks geras metas pakalbėti apie svarbesnius dalykiukus.

Pirmiausia visi Jūs turėtumėt žinoti, kad turiu pačią pačią nuostabiausią mamą – ką mes abu su tėčiu be jos darytume? Neįsivaizduoju… tai tėtis užmirštų išplauti indus, tai aš visus kambarius apversčiau aukštyn kojom, tai, galų gale, kas mane pasuptų ilgą ilgą dieną, kai nuotaika šiek tiek liūdinti pradeda?

Todėl pirmoji mano šventės svečių sąraše ir buvo mama – pats mylimiausias žmogus šiame pasaulyje. Tik vis dar painioju jos vardą, kažkodėl man galvytėje vis sukasi tie vardai ir noriu mamytę vadinti „tia-tia“..

Tarp kitko, galite atkreipti dėmesį į mūsų suderintas sukneles – specialiai siuvomės ir netgi siuntėmė iš toli toli.. sako, yra kažkokia tokia šalis Singapūras?! bet atrodėme tikrai gražiai!

Tai kamgi dar reikėtų ne vieną gerą žodelį tarti? Ogi nepakartojamiems seneliams! Jų kantrybė nėra begaline, tačiau mane tikrai myli ir rūpinasi, netgi tada kai drąsiai keliu vidury nakties ir liepiu nakties miego metą skirti man…

Senelius šioje nuotraukoje per prievartą susodinau ir liepiau mane laikyti, tik per tą skubėjimą nespėjau nusišypsoti.. jau tie rūpesčiai..

Aišku, šventėje dalyvavo ir visos trys pusseserės, ir visas vienas pusbrolis, daug tetų ir dėdžių (jų vardų dar neprisimenu) – visiems jiems daviau paragauti savo gimtadienio torto! O jau koks skanumėlis buvo, kad galėtumėt paragaut… Visa bėda, kad mamai tuo metu buvo ne kokia nuotaika ir man torto nedavė net paragaut. Kuo aš nusikaltau, a? Bet mama, tikriausiai, žino geriau.

Ir vos nepamiršau – taigi dar tėtį paminėti reikia, bet jis su fotoaparatu lakstė, filmus rodė ir dar neatsiuntė man savo nuotraukos – kai tik atsiųs, pažadu įdėti.

O visus, kuriuos paminėti nespėjau, prašau neįsižeisti ir siunčiu didelį bučinuką – jus labai labai myliu!