Meanwhile, short overview. We have already quite a few cases in Lithuania, where various P2P issues are tried in legal sense. For example, it started with dc.meganet.lt take-down in October 2008, later on November 2009 in we had “106” investigation and soon afterwards “Microsoft” vs. “linkomanija.net”. Not to talk about lower profile cases such as “tracker.lt“.

Various issues are just shortly mentioned in the presentation, all of them will be described and discussed in detail later on, when one of the academic journals publishes yet to be written article.

The Committe is instructed to work in three areas: a) examine, whereas the understanding of what are media remains valid in the new environment; b) explore the challenges to individual’s rights to freedom of expression and information, privacy and other fundamental rights, as well as to their dignity and security on the Internet, develop appropriate guidance, benchmarks and tools to protect users’ rights.

From my personal viewpoint, the solution of the underlying problem is rather simple. At first we have to agree on the principles we should use for the media in general. The factual implementation and regulatory decisions we make is only the technical step afterwards keeping in line with those general principles and technologies neutrality as the main guiding line.

The first impressions from the first round table are rather different. From one side we have a lot of experts and private participants with valuable views. On the other side it is rather too general and as now it is unclear, how should we proceed these two years onwards.

Nebijau savo nuomonės, tačiau šiais tolerantų laikais iš karto turiu įspėti – mano nuomonė yra subjektyvi ir nesijaučiu nė kiek blogai, jog ji neatitinka viešoje erdvėje sklandančių politinio korektiškumo reikalavimų.

Eilinį kartą ir vis plačiau pasakodamas svečiams apie Lietuvos istoriją visada patenku į tolerancijos sritį. Kas tai bebūtų – vokiečiai, norvegai, japonai ar kitų valstybių atstovai, visiems daro įspūdį galybė skirtingų religijų šventovių Vilniuje. Ir kaip kontrastas – žymiai labiau homogeniškesnis Kaunas. Todėl natūraliai išsiskiria dvi tautinių/religinių mažumų grupės – „artimieji kaimynai“ ir „svetimieji“.

Su norvegu sutarėme, jog „artimieji kaimynai“ (mūsų atveju kai kurie net yra tapę neatsiejama lietuvių tautos dalimi – lenkai, baltarusiai, žydai, rusai, latviai, ukrainiečiai, totoriai, norvegų – tai visi skandinavai, iš dalies baltai, germanai) esminio pasidygėjimo nekelia, tuo tarpu „svetimieji“ (negrai, pakistaniečiai, kinai, arabai) – dar ir kaip.

Du įdomūs pavyzdžiai iš šiandieninio Oslo gyvenimo. Pirmas – tai visai šviežias tamilų protestas Osle prie Norvegijos parlamento su reikalavimais, jog Norvegija imtųsi spaudimo prieš Šri Lankos valdžią! Taip neva Norvegija turi darbais įrodyti savo tarptautinius įsipareigojimus.. Kita istorija, tai pagrindinė Osle Karlo Johano gatvė. Kiek pastaraisiais metais pačiam teko lankytis, į pavakarį ji pavirsta tik prostitučių alėja, kurios bet kokį praeivį gaudo už skvernų. Suprantama, tokia aplinka padorių žmonių netraukia. Absoliuti dauguma prostitučių – iš Azijos. Norvegų teigimu, nieko panašaus dar prieš 4-5 metus miesto centre niekada nebūdavo…

Norvegai pastebi ir kitus esminius pasikeitimus – pakistaniečių mafiją taksi rinkoje, narkotikų prekeivius, kurių dauguma yra imigrantai ir pan. Daugelis šių pakeitimų prasidėjo tada, kai Norvegija, siekdama išspręsti pigios darbo jėgos trūkumą, atidarė savo sienas ekonominiams migrantams, t.y. apie 1970-1980 metus. Mano pašnekovo teigimu, dabar šis klausimas jau tampa sunkiai diskutuojamas, nes ženkli visuomenės dalis iš karto prieštarautų protestais, teisinėmis priemonėmis. Švedijoje, sako, net tokio klausimo iškėlimas jau būtų pasmerkiamas, nes tai, esą, netolerantiška.

Tuo pat metu pernelyg daug įrodymų, jog imigrantų bangos (ypač – „svetimųjų“) nė nesistengia įsilieti į norvegų bendruomenes, tampa atskirais getais svetimoje šalyje.

Tikrai manau, jog tokio pobūdžio ilgalaikės problemos nepalyginamos su trumpalaike pigios darbo jėgos nauda. Tad šio įrašo pavadinimas tebus tik fantazija, kuri neišsipildys, nes Lietuva sugebės taip tvarkyti savo imigracijos politiką, jog būsime atviri savo kaimynams, bet ekonominius migrantus priimsime tik išimtinais atvejais. Ir šiuo aspektu itin palaikau griežtą Konstitucinio teismo poziciją dėl dvigubos pilietybės negalimumo.

The Law on the Provision of Information to the Public states:

Article 35. Accrediting
1. The public information producer shall have the right, according to an agreement between the parties, to accredit his own journalists with state institutions, political parties, political and public organisations and also, other institutions.<...>

It’s kind of side-story in my two-years-long case against the Parliament of the Republic of Lithuania, which I’ve recently won in the Supreme Administrative Court of Lithuania (full story in Lithuanian and link to the official court decision).