XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Augustė

Metukai!

Galvojat aš šiaip sau užtilau? Nė mažiausio žaisliuko esat neverti tada. Taigi ruošiausi savo gimtadieniui, buvau visa suplukusi ir užsiėmusi šventės detalių derinimu. Manot, buvo lengva? Tačiau tikrai verta!

Bet ką jau čia apie prabėgusias akimirkas. Dabar juk toks geras metas pakalbėti apie svarbesnius dalykiukus.

Pirmiausia visi Jūs turėtumėt žinoti, kad turiu pačią pačią nuostabiausią mamą – ką mes abu su tėčiu be jos darytume? Neįsivaizduoju… tai tėtis užmirštų išplauti indus, tai aš visus kambarius apversčiau aukštyn kojom, tai, galų gale, kas mane pasuptų ilgą ilgą dieną, kai nuotaika šiek tiek liūdinti pradeda?

Todėl pirmoji mano šventės svečių sąraše ir buvo mama – pats mylimiausias žmogus šiame pasaulyje. Tik vis dar painioju jos vardą, kažkodėl man galvytėje vis sukasi tie vardai ir noriu mamytę vadinti „tia-tia“..

Tarp kitko, galite atkreipti dėmesį į mūsų suderintas sukneles – specialiai siuvomės ir netgi siuntėmė iš toli toli.. sako, yra kažkokia tokia šalis Singapūras?! bet atrodėme tikrai gražiai!

Tai kamgi dar reikėtų ne vieną gerą žodelį tarti? Ogi nepakartojamiems seneliams! Jų kantrybė nėra begaline, tačiau mane tikrai myli ir rūpinasi, netgi tada kai drąsiai keliu vidury nakties ir liepiu nakties miego metą skirti man…

Senelius šioje nuotraukoje per prievartą susodinau ir liepiau mane laikyti, tik per tą skubėjimą nespėjau nusišypsoti.. jau tie rūpesčiai..

Aišku, šventėje dalyvavo ir visos trys pusseserės, ir visas vienas pusbrolis, daug tetų ir dėdžių (jų vardų dar neprisimenu) – visiems jiems daviau paragauti savo gimtadienio torto! O jau koks skanumėlis buvo, kad galėtumėt paragaut… Visa bėda, kad mamai tuo metu buvo ne kokia nuotaika ir man torto nedavė net paragaut. Kuo aš nusikaltau, a? Bet mama, tikriausiai, žino geriau.

Ir vos nepamiršau – taigi dar tėtį paminėti reikia, bet jis su fotoaparatu lakstė, filmus rodė ir dar neatsiuntė man savo nuotraukos – kai tik atsiųs, pažadu įdėti.

O visus, kuriuos paminėti nespėjau, prašau neįsižeisti ir siunčiu didelį bučinuką – jus labai labai myliu!

;) Ei! Kalba katalikė!

Labas! Pasiilgot manęs, ar ne? Ghrrrbšfrf.. Kol tėčio paistalai nenusuko jums visiems protelių, nusprendžiau kelias minteles sudėlioti. O ir toliau nuo mano namučių gyvenantys galės paskutines naujienas paskaityt!

Kol daugelis iš jūsų spėjot kaisti saulutėje, o tėtis bandė dirbti, aš ramiai atlikau kelis svarbius darbelius. Svarbiausias diiiidelis nuveiktas darbelis, kad išsivežiau mamytę pailsėti prie smėliuko. Kad žinotumėt, kaip sunku buvo išjudinti! Kitas darbelis ne tiek mano, kiek besišypsiančio žmogučio su keistais rūbais. Pasakojo kažką juokinga, tepė mano kaktą kažkuo, paskui plovė vandenėliu.. Tėveliai sako, kad dabar aš priklausau kažkokiai chebrytei, kuri vadinasi Romos katalikais. Cha! Aš ka-ta-li-kė! Paaugsiu, reikės pagalvot, ką tai reiškia. O tuo metu spaudžia begalės reikalų! Šįkart tik apie svarbiausius.

Pusbrolis Gedukas. Pamenat tą vyruką šalia manęs? Atrodė toooooks diiiidelis, o dabar? Dabar aš jau jį beveik pavijau! Mamytė pakėlusi kartais jau aimanuoja, kad labai jau sunku mane išlaikyti. Ir tikrai – kokius 8 kilogramus tikrai turiu, gal net ir dar kokią pusę! Bet aš ne apie tai. Taigi Gedukas dabar jau irgi krikščionis! Su tuo tamstelę ir sveikinu, perduok labų dienų mano krikšto tėveliams.

Kitas reikalas – naujasai pažįstamasai nuo Dubysos iš po Raseinių, toks dėdė su tokia teta jį Jonuku vadina. Susipažinom mudu toj pačioj vietoj, kur man patiko kojeles taškyti ir ant smėliuko vartytis. Tik vat Jonukas dar visai maaaažas, gal tik pora mėnesiukų, kai iš mamytės paspruko. Tai kaip ten bebūtų, bet perduodu irgi linkėjimus kaip visai galimam ateities žaidimų draugužiui.

Jeigu ką pamiršau ir nepaminėjau – nepykit, o priminkit. Mano galvelė dabar rūpesčiais užkimšta… Vat turiu skubėt miegelio nusnaust.. Myliu visus ir linkėjimus siunčiu!!!

Tinklaraštis užgrobtas! Gu Gu!

Labas, nesitikėjai? Aš esu Augustė! Tėtis ir mama saldžiai miega, o aš truputį pastenėjau ir užgrobiau tėčio tinklaraštį, va!

Jeigu tėtis nesuos pats, tai jam nesakykit, aš tik trumpai kokią dienelę čia pabūsiu, nes dar nelabai moku ilgai dėmesį sutelkti, va net nuotraukoj galvą laikyti sunkoka man dar.. Skubu – savaitgalį žadu tėvelius vežtis į Žemaitiją, reikia žaislus dėtis. Prieš savaitę kai lankiau Aukštaitiją, tai bariau tėvelius – tiek uodų surado supažindinimui!

O šiaip siunčiu linkėjimus pusbroliui Gedukui (jis tik pora mėnesių už mane vyresnis) ir puseserėms Ūlai (dar įmanoma su žmogum kalbą rasti), dičkėms Dovilei su Gabriele (visos tetos jau beveik).

Jeigu pavyks, gal net artimiausiom dienom įkelsiu kur nors savo vaizdo sveikinimą – įrašinėjom čia su tėčiu savaitgalį. Gu!