Laikas Lietuvai tesėti pažadą arkivyskupui Feofilui?

Sausio 19 dieną sueis 525 metai, kai Maskvos kunigaikštis Ivanas III Vasiljevičius į Maskvos kremliaus Čiudo vienuolyną uždarė paskutinį nepriklausomos Naugardo feodalinės respublikos arkivyskupą Feofilą.

Nors galima abejoti, ar turėjo pagrindo tuo metu arkivyskupui iškeltas kaltinimas slaptu susitarimu su Kazimieru II Jogailaičiu prieš Maskvos kunigaikštystę, tačiau akivaizdu, jog Naugardo (formaliai tuomet jau keletą metų laikusio save LDK vasalu) kritimas tapo esminiu posūkiu, regione iniciatyvą perimant Maskvai.

Gilių istorinių žinių neturintiems verta priminti keletą istorinių faktų. Ivanas III Vasiljevičius 1478 metais užėmęs Naugardą, nukirsdino apie 300 pagrindinių respublikos feodalų, taip sunaikindamas pagrindinę respublikos atramą ir įgydamas bene triskart didesnę nei Maskvos kunigaikštystė teritoriją. Dėl to sekusių įvykių metu LDK teritorijoje vykusio Seimo metu Kazimieras II Jogailaitis sutiko pakurstyti skitus prieš Maskvą. Deja, chanui Achmatui sutikus ir net apsupus Maksvą, mūsų pajėgos ten nepasirodė ir taip buvo prarasta puiki proga revanšui bei status quo atstatymui. Netrukus, 1485 metais, Maskvai kaimyninėje Tverės kunigaikštystėje inicijuotas maištas lėmė šios žemės kunigaikščio išvarymą ir jos žemių prijungimą. Kazimierui toliau nerodant jokio noro kautis, paribyje su augančia Maskva esančių valdų kilmingos ir galingos giminės pradėjo pereidinėti į Maskvos pusę. 1490 metais tokios užrašytos net trys – Belskiai, Boratinskiai, Vorotinskiai. 1491 metais negalėdami kentėti nuolatinių puldinėjimų ir nesulaukdami centrinės valdžios dėmesio, į Maskvos pusę perėjo visi Seversko kunigaikščiai. Kertiniai vėlesni geopolitiniai LDK pralaimėjimai – tai Kazanės chanato, kankinusio Maskvą iš pietų, žlugimas 1552 metais ir šiuolaikinės Ukrainos teritorijos “laikinas” atsisakymas pagal Andrusovo paliaubų sąlygas 1667 metais.

Kuo šiandien svarbus LDK ir Naugardo ryšys? Pirmiausia, Liublino unijos metu sukurtas laikmečio sąlygoms demokratinis valstybės modelis rodo, kad tiek LDK, tiek Lenkijos karalystė buvo visuomeninio susitarimo, o ne valdingo įsakymo šalininkai. Dėl to LDK ryšiai su Naugardu irgi vertintini kaip demokratinių Rusios tradicijų puoselėjimas. Anuomet prieš keletą šimtmečių kritusios Kijevo Rusios didžiausios dalys teko būtent LDK ir Naugardui, todėl jų bendradarbiavimas (o ir galimas jungimasis) buvo itin skatintina perspektyva. Svarbu, kad šį ryšį stiprino ir bendra Konstantinopoliui pavaldi religinė struktūra.

Simboliškai prisimindami pažadą arkivyskupui Feofilui neatsitiktinai randame bendrų su šiandienos Lietuvos užsienio politikos darbotvarke uždavinių. Visus juos jungia Naugardo ir LDK demokratinių tradicijų gija. Oranžiniai Ukrainos įvykiai, nors ir finansuoti užjūrio demokratijų lėšomis, atvėrė duris tolesniems buvusio Kijevo Rusios centro demokratėjimo žingsniams. Ukrainos “atsikovojimo” pradžia – tai ir naujas bandymas šių laikų bogdanus chmelnickius įtikinti sąjungininkais rinktis europietišką LDK ir Lenkijos demokratiją, o ne autokratinę Maskvos tradiciją.

Nediskutuojamas antras pirmųjų šio amžiaus dešimtmečių tikslas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai turėtų būti Baltarusijos demokratėjimas. Mažų mažiausiai III-iojo Abiejų Tautų Respublikos teritorijai prilygintini etniniai interesai leidžia ateityje tikėtis net bendrų federacinių nuotaikų.

Šiose dviejose veiklos srityse turėsime nuolatinę konkurentę – Maskvą, kuri, remdamasi kaimyninių teritorijų ištekliais, visokeriopai bandys išlaikyti savo imperines ambicijas. Tačiau, istorijos tekmėje turim puikių naujų sąjungininkų: vokiškosios Livonijos tradicijas perimančių Latvijos ir Estijos, dar ATR padalijimus atmenančias ir Tadeušą Kosciušką “pasiskolinusias” JAV. Tačiau Lietuvai, norint ištęsėti pažadą arkivyskupui Teofilui, svarbiausia kryptingai remti demokratinių tradicijų židinius. Ir tai nebūtinai yra krikščioniškos kultūros židiniai kaip Gruzija ar Armėnija. Laiku ateidami į pagalbą islamiškajam Kazanės chanatui, šiandienos Čečėnijai ar paremdami Japoniją Rytų klausimuose, galim į Rusią grąžinti demokratinę tradiciją.

Europos ir NATO skydas suteikia laiko ir naujų jėgų siųsti naujuosius emisarus į nusilpusią Maskvą. XIV-XV amžiaus Lietuvos vadybininkai veikė kardu nukariaudami klajoklių nusiaubtą kraštą, šiandien turim taikią alternatyvą komunizmo gaivalo iškankintiems Rusios žmonėms suteikti viltį. Žinoma, egzistuoja ir alternatyva – nubraukti protėvių istoriją, susitaikyti su “nuolatos skriaudžiamos Marijos žemės lemtimi” ir toliau tyliai pirmauti pagal savižudybių skaičių. Tačiau, praėjus pro Šv.Petro vartus, norėtųsi išdidžiai į akis žiūrėti Gediminaičiams, kalavijais ar protu vėrusiems ne tik Maskvos Kremliaus, bet ir daugelio kitų garsių priešų vartus.

Paskelbta portale www.omni.lt

17 klausimų Lietuvos istorijos falsifikatoriams

Šis tekstas – tai
lietuviams intelektualams ir šiaip kartais pamąstantiems piliečiams
skirta provokacija, kurioje pateikiu retai užduodamus (jei apskritai
nagrinėjamus) klausimus apie ilgametę ir, anot šalininkų, tūkstantmetį
skaičiuojančią Lietuvos istoriją. Tikiuosi, kad
portalo komentaruose rasime arba visi kartu pabandysime atsakyti į šiuos simboliškai 17 parinktų klausimų (dėl patogumo
komentarams, juos numeruoju). Kartu tie atsakymai paneigs mano pradinę
prielaidą, jog dabartinės Lietuvos istorija geriausiu atveju gali
skaičiuoti pusantro šimto metų, t.y. nuo XIX a. antros pusės.

Istorikai-ekspertai,
spėju, sugebės rasti loginių ir kitokių klaidų bei sumals į miltus mano
klausimus. To netgi su nekantrumu laukčiau, nes taip besielgdami
mokslininkai vėl vykdys savo senokai pamirštą pareigą visuomenei –
mokslo paslapčių siekti ne siauram savo ratui, o juos paprastai ir
aiškiai pateikti visai visuomenei. Taip populiariai pasakodami mokslo
tiesas kartu naikinsim visuomenėje šiuo metu vyraujančius mitus.

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ RAŠTĄ

1 – Kada sukurta lietuviška abėcėlė?

Kodėl
jos nebuvo anksčiau? Ar nebuvo poreikio? O gal lietuvių kalbai nebuvo
skiriamas dėmesys bei ji nesulaukdavo jokios pagarbos? Kodėl?

2 – Kada
pirmą kartą buvo išleistas pasaulietinis (t.y. ne religinio pobūdžio)
literatūros kūrinys lietuvių kalba, bet svetima abėcėle?

Kitaip
tariant, galbūt lietuviškos abėcėlės nereikėjo, jei buvo aktyviai
naudojama svetima? Kada pasaulietinė literatūra lietuvių kalba jau
galėjo turėti savo skaitytoją, t.y. kada jau “apsimokėjo” lietuviška
leidyba, tokiam kūriniui egzistavo skaitytojai? Kas, kalbėdami
lietuviškai ir šią kalbą gerbdami, jautė poreikį ir ja skaityti?

3 – Kokia
kalba buvo kuriamos, redaguojamos, leidžiamos visos trys Lietuvos
Statutų – Lietuvos teisės mokslo pasididžiavimo – redakcijos?

Ar
galima lietuvišku laikyti dalyką, kuris: 1) skamba ne lietuviškai; 2)
kurtas ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir 3) rašytas lietuviškai
nei kalbėti, nei rašyti nemokančių? Kur tokio pasididžiavimo
“lietuviška dvasia”?

4 – Kada pirmą kartą lietuvių kalba panaudota oficialių valstybės institucijų (ar jos pareigūnų) kanceliarijoje?

Vienas iš tautos pamatų – sava kalba, tai kada šiam “pamatui” dėmesį bei deramą pagarbą skyrė ir mūsų valstybės valdovai?

5 – Kuriais
metais Lietuvoje naujai pristatomų (t.y. vertinant ne pagal leidybos
vietą, o pagal jų pateikimą rinkai) knygų lietuvių kalba skaičius
aplenkė siūlomas kitomis kalbomis?

Jei jau taip garbiname M.Mažvydo Katekizmą, tai ar žinome, kokia tuo metu buvo knygų rinka? Kokiu “krislu” buvo šis
religiniams tikslams skirtas leidinys? Kada rinka tapo lietuviška
dabartine samprata? Kodėl bene didžiausia gatvė Minske vadinama
Vilniuje viduramžiais dirbusio spaustuvininko vardu?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ TEATRĄ

6 – Koks pirmas sukurtas sceninis kūrinys (drama, pjesė, etc.) lietuvių kalba?

Javapjūtės dainos tinka darbo rutinai lengvinti, tačiau kada galime fiksuoti “rimtosios” lietuvių kultūra vystymosi pradžią?

7 – Kada pirmą kartą kartą lietuvių kalba atliktas sceninis kūrinys (nebūtinai lietuvių autoriaus)?

Tiksliau – kada ir kokie lietuviai pajuto tokio kūrinio poreikį?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ KALBĖSENĄ

8 – Koks pirmasis Lietuvos didikas neabejotinai kalbėjo be kitų kalbų ir lietuviškai?

Ar
Lietuvos kūrimosi metu valdantysis sluoksnis apskritai kalbėjo
lietuviškai? Gal slaviški rašmenys valdovų kanceliarijoje buvo ir
slaviškos elito kultūros, kurią vėliau pakeitė lenkiška, požymis?

9 – Koks pirmasis kalbėjimą lietuvių kalba patvirtinantis įrašas ar kitokio pobūdžio įrodymas?

Kur
ankstyviausias patvirtinimas, kad lietuvių kalba apskritai tokia buvo
valstybės kūrimosi metu? Kas bandė užfiksuoti jos garsus, skambesį,
kalbėjimo būdą bei požymius?

10 – Kokia seniausia lietuvių liaudies daina?

Klausiant
paprasčiau – ar ne tarpukario naujalius, savotišku konvejeriu
“harmonizavusius” lietuvių liaudies dainas, vertėtų laikyti ta pačia
“lietuvių liaudimi”?

11 – Koks ankstyviausias įrašytas lietuvių kalbos kalbėsenos garso įrašas?

Nuo kada galime akivaizdžiai neabejoti lietuviška kalbėsena? Kartu – kada lietuvių kalba tampa įdomi mokslininkams-tyrinėtojams?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKUS RŪBUS

12 – Kada pirmą kartą užfiksuoti lietuvių liaudies drabužiai?

Ar
dabartinis “lietuvių liaudies drabužių” samprata – tai ne XIX a.
pabaigos “liaudies dizainerių” kūrybos vaisius? Kokie buvo lietuvių
tautiniai darbužiai iki tol? Ar jie niekuo nepasikeitė nuo tariamų
valstybės ištakų XII-XIII amžiais? Kodėl “tautiniais drabužiais”
vadinamas tik XIX a. pabaigos – XX a. pradžios stilius?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ PAGONIŲ TIKĖJIMĄ

13 – Kokie apčiuopiami įrodymai patvirtina dabartinę lietuvių pagoniškos religijos sampratą?

Kaip
įrodyti, kad pirmųjų pagonybės aprašymų autoriai “neprirašinėjo”? Ar
jie nebuvo finansuojami katalikų bažnyčios? Ar galima būtų šiais
laikais rasti bent vieną kaimo močiutę, kuri galėtų išvardinti visą
lietuviškai-pagonišką deivių ir dievų panteoną? Ar kad jau bent
pasakytų, už ką atsakytų, tarkim, deivė Milda?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKUS VALGIUS IR GĖRIMUS

14 – Koks ankstyviausias patvirtintas egzistavęs nacionalinis lietuvių tautos valgis ir gėrimas?

Cepelinus
moka daryti pusė Rytų Europos. Midaus receptūra ir pats midus – tėra
tik lietuvių romantikų pasakose likęs mitas. Kokie iš tiesų mūsų
etniniai patiekalai ir gėrimai? Ar “Čili Kaimo” “Bajorų valgiaraštis”
laikytinas labiau “lietuvišku” nei prastuomenės bulviniai cepelinai?

KLAUSIMAI APIE “LIETUVIŠKUS” PROTĖVIUS

15
– Kokia dabartinė ar net ir tarpukario lietuvių šeima/giminė
turi/turėjo tiesioginius giminystės įrodymus, save kildindama iš
Lietuvos didikų, gyvenusių iki Liublino unijos?

Kitaip
– ar tikrai jau mūsų visų šaknys tokios gilios? Ar nesam mes visi
geriausiu atveju savo senelius atmenantys menkystos? Ar teisus
istorikas Rimvydas Petrauskas, teigdamas, kad viena iš Liublino unijos
sudarymo prielaidų – sunykusios ir tvirtų vyriškos linijos palikuonių
neturėjusios valstybę kūrusių kariūnų palikuonių išmirimas?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ MOKSLĄ

16 – Kada lietuvių kalba tapo pagrindine pradinėse mokyklose?

Ar apatiniai visuomenės sluoksniai puoselėjo savo kalbą ir bjaurėjosi svetimšalių brukama?

17 – Kada lietuvių kalba buvo pradėtos skaityti pirmosios paskaitos aukštosiose mokyklose?

Dar
svarbiau – kada atsirado poreikis ir paskata mokslinę medžiagą kurti
lietuvių kalbos pagrindu? Kartu – kada lietuvių kalba pripažinta
elitui, t.y. siekiančiam gilesnio mokslinio pažinimo žmonių ratui,
tinkama?

Vietoj išvados – šie
klausimai kilo vieną eilinę popietę. Jie nepretenduoja tapti išsamia ir
išvadoms būtina logine teiginių seka. Daug svarbesnė pati diskusija,
padedanti tiek mums visiems bendrai, tiek ir kiekvienam atskirai
atsakyti į klausimą “Ką reiškia būti lietuviu?”

Paskelbta www.bernardinai.lt

Lietuviai – Nobelio premijos laureatai

Daugeliui mūsų dar mokykloje buvo teigiama, kad Nobelio premija – nepasiekiama svajonė. O kad ją gautų lietuvis…

Praėjusių metų vasarą draugų būryje iškelta tezė apie šešis Nobelio premijos laureatus, kilusius iš Lietuvos, pradėjo įtemptą ginčą. Šiame tekste pateiksiu vienos iš besiginčijusių pusių argumentus, kurie leidžia apie Nobelio premiją svajoti ir mūsų laikmečio mastais nedidelės tautos
atstovams.

Verta priminti, kad Nobelio premija – tai prestižinis pasaulinio lygio apdovanojimas, kurį penkiose srityse (literatūra, fiziologija/medicina,chemija, fizika, taikos plėtra) kasmet skiria specialus Nobelio fondas.Pirmą kartą Nobelio premijos įteiktos 1901-aisiais, kai, vykdant dinamito išradėjo Alfredo Nobelio testamentą, jo turtas buvo atitinkamai valdomas, premijoms skiriant nurodytą lėšų sumą. Šiuo metu ienos Nobelio premijos vertė skaitine išraiška siekia 1,1 mln. eurų.1968-aisiais Švedijos bankas įsteigė papildomą premiją ekonomikos srityje. Per daugiau nei šimtmetį, įskaitant paskutines 2004 metų premijas, jas yra gavę beveik 800 asmenų (kai kurios premijos skiriamos keliems asmenims). Tarp garsiausių galima paminėti tokius kaip fiziką Albertą Einsteiną (A.Einšteiną), chemikę Marie Curie (M.Kiuri), mediką Ivaną Pavlovą, rašytoją Ernestą Hemingway (E.Hemingvėjų), politikąMichailą Gorbačiovą, ekonomistą Friedrichą Hayeką (F.Hajeką).

Ką pripažinti lietuviais

Į šį klausimą skirtingus atsakymus duotų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo rengėjai, tačiau ir skirtingų laikmečių atstovai.Pavyzdžiui, iki tautinių (nacionalinių) valstybių susikūrimo (t.y.XVIII–XIX amžiaus) „lietuviams” turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus, šio kriterijaus niekaip nesiedami su etninėmis grupėmis.Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas (šiuolaikinis baltarusis), ir rusėnas (šiuolaikinis ukrainas ar net rusas) būtų laikomi lietuviais.

Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimai lėmė, jog Lietuva nespėjo virsti tautine valstybe šiuolaikine prasme, todėl dabartinę „lietuviškumo” sampratą savaip išplėtojo autoritarinis tarpukario Lietuvos režimas.

Dabartinėje teisinėje terminijoje „tautybės” sąvoka nebetenka ankstesnės savo reikšmės ir užleidžia vietą „pilietybei”. „Tautybė” lieka asmeninio kultūrinio ryšio su tam tikra etnine grupe požymis.Kita vertus, šiame straipsnyje remsiuosi LDK tradicijai, ir būtent Czeslawui Miloszui (Č.Milošui), artimesne „lietuviškumo” bei „tautybės”samprata, todėl darau prielaidą, jog „lietuvis” – nebūtinai etninę priklausomybę nusakantis požymis.

Nuo 1980-ųjų iki 2002-ųjų

Pirmąją Nobelio premiją lietuviai gavo, kai 1980 metais ji buvo skirta Czeslawui Miloszui. Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aaronas Klugas (Aronas Kliugas). Tais pačiais1991-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, antrąją lietuviškąją” literatūros Nobelio premiją gavo Nadine Gordimer už apartheido skaldymą plunksnos jėga. 1996 metais lietuviškų emigrantų anūkas Davidas Lee (Deividas Ly) gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus. 1998-aisiais Gertrude Ellion (Gertrūda Elion) tapo nauju feminizmo sėkmės įrodymu, kai vyriškoje medicininių tyrinėjimų srityje gavo aukščiausią apdovanojimą. Už tuos pačius fiziologijos/medicinos tyrimus 2002 metais 1/3 premijos buvo skirta ir šeštajam lietuviui – S.Brenneriui (S.Brėneriui).

Žydų proto „nutekėjimas”

Paradoksalu, tačiau būtent šis trumpas šešių žmonių sąrašas atskleidžia pagrindinę carinės Rusijos aneksijos žalą – tai aktyviausio ir daugiausia intelektinių išteklių turinčių lietuvių sluoksnio emigraciją. Penki lietuviai – Nobelio premijos laureatai – turi būtent žydiškas lietuviškas šaknis.

Net ir šiandienos masteliais Aaroną Klugą, 1926 metais gimusį dabartinio Ukmergės rajono Želvos apylinkėse, galima būtų lengvai „įforminti” kaip Lietuvos Respublikos pilietį. Sunkiau sektųsi su D.Lee, kurio tik pora senelių XIX amžiaus pabaigoje persikėlė į JAV.

Latvija gali didžiuoti, kad pora „lietuviškų” Nobelio premijos laureatų susiję ir su ja. Nadine Gordimer tėtis buvo žydų kilmės laikrodininkas,į Pietų Afrikos Respubliką persikėlęs iš Lietuvos ir Latvijos pasienio.Tuo tarpu S.Brennerio tėtis tą pačią Pietų Afrikos Respubliką pasiekė iš Lietuvos persikėlęs 1910 metais, o mama – iš Latvijos 1922-aisiais.

G.Ellion su Lietuva sieja panašus ryšys. Tėtis į JAV iš dabartinės Lietuvos teritorijos emigravo teturėdamas vos 12 metų, o mama savo šaknis siejo su anuometine Lenkija. Premijos įteikimo metu tai buvo Tarybų Sąjunga, o dabar – Baltarusijos teritorija, kuri neabejotinai buvo senosios LDK dalis.

Vienintelį Czeslawą Miloszą galima laikyti „grynakrauju” lietuviu. 1911 metais Šateiniuose, dabartiniame Kėdainių rajone, gimęs „lietuviškas lenkas” teigė nuo gimimo buvęs lenkas. Tokia buvo etniškai lietuviškas šaknis turinčios giminės, per daugelį amžių perėmusios lenkų kultūrą,tradicija, todėl studijos Vilniaus universitete buvo trokštamos ir nekėlė jokių neigiamų emocijų dėl įtemptų autokratinės Lietuvos santykių su tarpukario Lenkija.

Skirtingi darbai ir panašūs idealai

Chemija, fiziologija ir medicina turi daug bendrų sričių, tačiau dar daugiau panašumų vienas į kitą turėtų S.Brenneris ir A.Klugas. Abu savo sąmoningą gyvenimą pradėjo Pietų Afrikos Respublikoje besibaigiant trečiajam XX amžiaus dešimtmečiui. Nors Aaronas gyveno šiek tiek didesniame miestelyje (Durbane) nei Sidnėjaus Džermistonas, tačiau abu juos vadino „ramiomis ir vaikystei puikiai tinkančiomis” vietomis.

Mūsų laikmečiui itin vertinga abiejų mokslininkų patirtis nuolat ieškant naujų sričių, kartais keičiant ne tik tyrinėjimų sritį, bet net ir mokslo šaką. Todėl neatsitiktinai chemikas Aaronas premiją gavo už kristalografinės elektroninės mikroskopijos plėtrą ir atskirų biologijai svarbių struktūrų tyrimus, o S.Brennerio tyrimai ribojosi netik fizikos, chemijos, bet ir botanikos, zoologijos mokslais.

Puikus žydiško užsispyrimo pavyzdys – Gertrude Ellion. Save apibūdina kaip nežmoniškai mokslui alkaną žmogų. Visuomenės nuostatų prieš„mokslo moteris” jai teko su kaupu – puikiai baigusi studijas ji ilgokai nerado darbo tuometinėse JAV laboratorijose. Ir tik užsispyrimas bei pasišventimas savo sričiai jai padėjo laimėti penktą moteriai skirtą medicinos Nobelio premiją, kuri kartu – tik devintoji moters premija tiksliųjų mokslų srityje. Šokiruoja, kad laureatė visatai pasiekė neturėdama mokslų daktarės laipsnio. Kita vertus, Gertrude prisimena: „Tarp imigrantų žydų vienintelis kelias į sėkmę buvo mokslas, todėl visi jie siekė, kad vaikai gautų deramą išsilavinimą.Tai žydiška tradicija. Asmuo, kurį labiausiai gerbei, buvo tas, kuris buvo labiausiai išsimokslinęs. O dėl to, kad buvau pirmagimė, mėgau mokyklą, man joje sekėsi, buvo savaime suprantama, jog turiu tęsti mokslus. Niekas net nepagalvojo, kad galėčiau neiti į koledžą”.

Fiziko D.Lee mintis geriausiai perteikia jo kalbos, pasakytos iškilmingos vakarienės metu, dalis: „Mes gyvename amžiuje, kai visi džiaugiamės mokslo ir technologijų nauda. Mes nesąmoningai įjungiame televizorius ir kompiuterius, užmiršdami apie jų viduje glūdinčią sudėtingą elektroniką, kurios pagrindas – tranzistorius. Mes naudojamės medicinos mokslo laimėjimais, sukurtais DNR atradimo, rentgeno spindulių ir magnetinio rezonanso pagrindu. Visi šie ir kiti esminiai modernaus gyvenimo elementai kurti naudojant atradimus, įvertintus Nobelio premija. Fundamentiniai mokslai suteikia ilgalaikę naudą mums ir mūsų gležnai planetai, todėl turėtų būti puoselėjami visame pasaulyje. Kai žymaus britų fiziko Michaelio Faraday (M.Faradėjaus) tuometinis premjeras Gladstounas paklausė, kam bus naudingi šio tyrimai elektros ir magnetizmo srityse, tas atsakęs: „Vieną dieną, pone, jūs tai apmokestinsite”.”

Literatų maištas

Tiek Nadine Gordimer, tiek Czeslawas Miloszas savo darbuose tyliai protestavo prieš XX amžiaus klaidas savo visuomenėse. N.Gordimer tekosunki dalia savo kūrybinėmis galiomis pateikti apartheido ideologijos trūkumus, tuo tarpu Czeslawas Miloszas teisinasi tiesiog negalėjęs laikyti viduje to, ką patyrė stebėdamas nacizmo siautėjimą.

Kaip teigia Nadine Gordimer biografai, rašytoja, vieniša ir auginama motinos, rašė nuo ankstyvo amžiaus – pirmieji jos kūriniai buvo išspausdinti, kai jai tebuvo vos 15 metų.

Rašytojų užduotis – perkelti potyrius, įsikūnyti kitų žmonių būtyje, artai būti baltieji, ar juodaodžiai, vyrai ar moterys. Literatūra ir suteikia vertę, kai atsiranda įtampa tarp to „persikūnyto” pojūčio ir stebėjimo „iš šalies”. Penkiasdešimt metų būdama apartheido „Geigerio skaitiklis” Nadine nagrinėjo kelią nuo pasyvumo iki veiksmų,draudžiamas draugystes, cenzūruojamą dvasią ir pogrindžio tinklus. Ji naudojosi ta iš dalies laisva (kiek tai buvo leidžiama) kūrybine minties laisve, koks gyvenimas galėtų būti be apartheido. Persikūnydama įvairiausiose situacijose rašytoja tarsi kartojo tai, ką buvo patyrusi pati: augo anglakalbė afrikiečių angliakasių miestelyje, buvo žydų mergaitė katalikiškos bendruomenės mokykloje ir kartu mokėsi iš mamos namuose.

Czeslawas Miloszas – tai save paskutiniu LDK atstovu vadinęs šlėktų palikuonis. Diskusiją apie poeto tautybę nuo praėjusių metų rudens jau tęsiame būtuoju laiku. Tačiau pasauliui daug svaresnis jo indėlis,perteikiant genocido baisumų nešamus jausmus. Poetas savo sveikinamojoje premijos įteikimo kalboje sakė: „Gera gimti tokioje mažoje šalyje, kur Gamta yra žmogiško dydžio, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena amžiais. Aš kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos šalį. [..] Poetas, užaugęs tokiame pasaulyje, turėtų realybės ieškoti mąstydamas. Patriarchalinis įsakymas turėtų būti jam švelnus kaip varpų gausmas, izoliavimas nuo spaudimo ir nuolatinių aplinkos trukdžių. [..] Tačiau staiga visa tai paneigia Istorijos demoniški veiksmai, kurie vykdo kraugeriškų Dievybių norus. Žemė, kurią poetas matė iš paukščio skrydžio, šaukia iš nevilties ir neleidžia savęs stebėti iš toli. Atsiranda neišsprendžiama priešprieša, baisi,nesuteikianti ramybės nei dieną, nei naktį. [..] Ką galvoja vienas iš poetų, parašęs keletą eilėraščių kaip to atminimą ar liudijimą? Jis galvoja, kad jie gimė iš skausmingos priešpriešos, kad būtų rinkęsis ją išspręsti net ir palikdamas eilėraščius neparašytus”.

Belaukiant Nobelio taikos premijos

Lietuva pasižymi kraštutinumais. Tačiau džiaugiamės LDK laikų tolerantiškumu, kitą kartą pašiepiame žydus, baltarusius ar latvius.Galiausiai net pasaulinių asmenybių, iš Lietuvos kilusių, nebepripažįstame savomis.

Tik taip būtų galima aiškinti dėmesio stoką net šešiems Nobelio premijos laureatams. Garsiausią iš jų – Czeslawą Miloszą – bent kiek plačiau prisiminėme tik po jo mirties. Patyliukais pripažindami savo klaidas ir pastatydami bent vieną paminklą savo kuriantiems, o ne griaunantiems genijams, pradėtume kurti naują ateities Lietuvą.

Straipsnyje naudota nobelprize.org informacija. Autorius dėkoja Vaidai Bielskytei už pradinę diskusiją.

Paskelbta www.atgimimas.lt, kopija www.delfi.lt.

Lietuviškoje koalicijoje – europiniai neūžaugos

Gimti galima tik kartą. Toks pat dėsnis valdo ir mokymąsi, ir pirmuosiuos žingsnius, pirmuosius vestuvinius įspūdžius – taip iki pat pirmojo karsto. Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir naujajai valdančiajai Lietuvos koalicijai – jos suburtos Vyriausybės ministrai savo pareigas galėjo pradėti tik šį vienintelį kartą. Deja, visi jie kartoja Lietuvos šuolių į aukštį sporto rezultatus – iki europinių trūksta ne centimetrų, o metrų.

Visiems politikams kartelę iškėlė naujosios Europos Komisijos konkurencijos komisarė Nellie Kroes (Nelė Kros). Lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai priskiriamų sričių komisarė iš karto tapo žiniasklaidos analizės objektu.

Nellie Kroes, prieš tapdama konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos vyriausybėje – transporto ministrė, Olandijos eksportą skatinančios tarnybos vadovė. Kroes yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos ir kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.

Tokius plačius naujosios komisarės ryšius galima vertinti dvejopai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, kad futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).

Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, Lietuvos Vyriausybės naujokams derėtų mintinai išmokti ir nuolat kartoti tris Nellie Kroes pasiūlytus žingsnius:

  1. bet kokių esamų ryšių nutraukimas (komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams);
  2. pažadas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona (komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje);
  3. atsiradus galimamc interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo (tuo atveju Europos Komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai).

Prisimenant šiuo tris pamatinius principus, Lietuvos Vyriausybė byrėtų net nenunešus prezidentui peržiūrėti ministrų sąrašo: kultūros ministras tikrai nepasižadėtų atsisakyti savo pajamingų pareigų valstybės finansuojamose kultūros įstaigose; žemės ūkio ministrė nesugebėtų atsiriboti nuo savo artimiausių partiečių interesų, o ką jau kalbėti apie asmeninį suinteresuotumą atominės energetikos sritimi; ūkio ministro rankos niekaip nepaleistų energetikos verslo vadžių ir įtakos Europos Sąjungos fondų dalyboms; teisingumo ministras sakytų, kad Vilniaus universitetas jam mieliausias “iš prigimimo”; susisiekimo ministras neišdrįstų deklaruoti savo giminaičių verslų interesų; o pats Vyriausybės “tėvas” niekad neprisipažintų, kad jo broliui kartais atitenka valstybiniai užsakymai. Tad ką jau čia kalbėti apie Seimo komitetų postus, kai vieno iš naujųjų Aplinkos komiteto vadų kontroliuojama naftos verslovė atvirai naudojasi žemės gelmių mokesčių lengvatomis.

Pabaigoje vertėtų paminėti, kad ir Nellie Kroes atvirai tuos minėtus principus išdėstė tik po aršaus nepriklausomos žiniasklaidos puolimo, kurį palaikė savo galią vis tvirčiau jaučiantis Europos Parlamentas. Nesitikiu, kad mūsų Vyriausybės narių deklaracijos artimiausiu metu pradės atvirai pasakoti, kaip ir kokio verslumo dėka jų giminaičiai sukaupė turtus, tačiau norėtųsi, kad iki europinių rezultatų mums trūktų ne metrų, o centimetrų, kad ir dešimtimis kol kas skaičiuojamų.