Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (page 2 of 192)

Apie J.Narkevič ateitį ir valdančiųjų bei Prezidento konfliktus iki pat Seimo rinkimų – 15min.lt

Kai kurie pokalbio akcentai:

Abu ekspertai sutarė dėl vieno: J.Narkevičius dirbti liks.

„Tie tiltai, kurie buvo su prezidentu, jei ne visiškai sugrius, tai taps labai sunkiai naudojami. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad prezidentas turės ieškoti paramos politiniam spektre kitose partijose. Realūs kandidatai į naujus draugus yra konservatoriai arba socialdemokratai“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad šiuo metu premjeras ir prezidentas matuojasi, kuris įtakingesnis ir stipresnis.

„Tas neišvengiamai užprogramuota iki naujų Seimo rinkimų. Jei situacija aštrėja, o matome, kad aštrėja, tai konfrontacija tik stiprės. Ką tai reiškia Vyriausybei ir visai valstybei? Kad konstruktyvaus dialogo, bendro darbo ir tikslų siekimo galimybės menksta“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad prezidento galimybės rodyti galią ar permesti atsakomybę premjerui ribotos dar ir dėl to, kad jis turi per daug priešų – su „valstiečiais“ susipyko po rinkimų, su konservatoriais vis dar tęsia prezidento rinkimų kovą, kurioje grūmėsi su jų kandidate Ingrida Šimonyte.

Tiesa, „valstiečiai“, anot jo, irgi priešų susikūrė per daug. Ir būtent tai, dar pridėjus konfliktą su prezidentu, gali lemti, kad partija Seimo rinkimuose skausmingai pralaimės.

„Konfliktų politika veda į savo rinkėjų praradimą nuoseklų. (…) Rinkėjai turi baigtinį laiko tarpą, kiek gali pykti, jie ima ieškoti konstruktyvo, o čia konkrečių darbų trūkumas yra didžiausias pavojus. Spalio mėnesį darbai bus pamiršti, o visi atsimins – susipyko su tuo, susipyko su anuo“, – liūdną ateitį „valstiečiams“ prognozavo L.Ulevičius.

iš 15min.lt

Visa publikacija ir pokalbio vaizdo įrašas „Patarėjai: G.Nausėdai pakenkė jo paties vėliava, laukia dešimt mėnesių kivirčų“ – interneto naujienų portale 15min.lt.

Esminis klausimas kandidatams į Konstitucijos sargus – dėl 3 procentų „pradžios“

Gruodžio pradžioje vykusioje VRK įkūrimo šimtmečio minėjimo šventėje su buvusiais kolegomis diskutavome, jog šiuo metu daug politologų ir politikų dėmesio sulaukęs Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos „kartelės nuleidimas“ savaime nėra problema.

Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodeksas

Problema yra tokio pakeitimo sumanymas ir įgyvendinimas likus mažiau negu metams iki rinkimų. Tokį esminį rinkimų sistemos pakeitimą kaip netinkamą ir keliantį pagrįstus įtarimus įvardina dar 2002 metais Europos Tarybos patvirtintas Gerosios rinkimų praktikos kodeksas ir jo lydintieji dokumentai.

Europos Tarybos Venecijos komisija savo 51-ojoje plenarinėje sesijoje 2002 metų liepos 5-6 patvirtino Rinkimų gaires, kurių II skyriaus 2 straipsnio b punkte nustatė: „Pamatiniai rinkimų teisės elementai, ypač rinkimų sistemos pagrindai, rinkimų komisijų narystė ir rinkimų apygardų ribos neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metai iki rinkimų arba turėtų būti įtvirtinti Konstitucijoje arba aukštesnės galios teisės akte nei įprasti įstatymai“.

Tų pačių metų spalio 18-19 dienomis ta pati komisija pateikė Aiškinamąją ataskaitą, kurios 65 punkte paaiškino, jog „Nėra taip, jog pats rinkimų sistemos keitimas būtų blogas dalykas – visada galima tobulinti – kiek pats dažnas keitimas ar keitimas prieš pat (likus mažiau nei metai) rinkimus. Net kai nesiekiama manipuliuoti, pokyčiai visada atrodys motyvuoti tiesioginių politinių partijų interesų“.

Dar svarbesnė yra ataskaitos 66 punkto nuostata, jog „[..] sprendimas būtų nurodyti Konstitucijoje, kad jeigu rinkimų įstatymų yra keičiami, tai artimiausiems rinkimams vis dar taikoma senoji sistema (bent jau kai rinkimai vyksta greičiau nei per metus nuo pakeitimo), o pakeitimai įsigalioja po jų“.

Akivaizdu, kad mandatų paskirstymo riba – esminė rinkimų sistemos dalis ir nuostata, todėl šiuo metu vykstantis Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo procesas, kuriuo siūloma naują tvarką taikyti jau šįmet, būtų ne kas kita kaip šios Europos Tarybos rekomendacijos pažeidimas.

Beje, šio pažeidimo nepaneigia ir sisteminis kitų Venecijos komisijos dokumentų aiškinimas – skubaus ir tiesiogiai naudą patiems keitėjams nešančių esminių rinkimų nuostatų keitimo nepateisina jokie kiti komisijos dokumentai (ypač – žemesnės teisinės galios Europos Tarybos rekomendacijų vykdymo ataskaitos).

Šis pažeidimas iškelia du dėmesio vertus klausimus.

Pirmas, tai teisiniai būdai ištaisyti parlamento klaidą, jeigu Prezidento veto bus atmestas. Kaip žinia, Konstitucija aiškiai numato subjektus, kurie gali pateikti skundą Konstituciniam teismui dėl įstatymo atitikties Konstitucijai. Tačiau neatmestina, kad Seime pakankama grupė narių nesusiformuos. Lygiai taip pat gali būti, jog net ir tokį skundą pateikus, Konstitucinis teismas nenuspręs jo nagrinėti skubos tvarka.

Tokiu atveju Seimo rinkimų įstatymas užprogramuoja įdomią bylą šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, kai VRK paskelbs galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius [..] Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus [..] ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo“.

Įstatymas nei Seimui, nei Prezidentui nesuteikia laisvės spręsti, ar perduoti skundą Konstituciniam teismui, todėl tokia nuostata iš esmės užprogramuoja neišvengiamą ginčą dėl dalies mandatų. Tokį skundą visada bus prasminga teikti partijoms, kurios gaus daugiau negu dabartinė (5 proc.) riba.

Ir čia iškyla antras, dar įdomesnis klausimas.

Kaip žinia, būtent šį pavasarį Seimas skirs tris naujus Konstitucinio teismo teisėjus, kurių kandidatūras pateikė Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Todėl klausimas yra ne toks jau paprastas – kaip įstatymo pažeidimą padaręs Seimas sugebės išvengti interesų konflikto ir paskirti tris šiuo paskyrimu nesuvaržytus ir nepriklausomus teisėjus, kurie, beveik nebejotina, turės nagrinėti bylą dėl šio įstatymo pažeidimo?

Tad esminis klausimas trims kandidatams – ar tokios bylos atveju jie nusišalintų?

Girdėti argumentų, jog tokio pareigos nusišalinti aiškinimo atveju (dėl nuolatinio interesų konflikto regimybės) Konstitucinis teismas visai negalėtų vertinti Seimo priimtų teisės aktų, tačiau Seimo rinkimų pagrindai visgi yra išimtinė situacija ir konkrečiu atveju suinteresuotiems Seimo nariams, o ne jų atstovaujamiems piliečiams, asmeniškai svarbi. Būtent apie tokios situacijos pavojų ir įspėja Venecijos komisija.

Komentaras skelbtas naujienų portale 15min.lt.

Apie Vyriausybės ateitį su patvirtintu biudžetu ir ministru J.Narkevič – lrytas.tv

Pagrindinės laidos įžvalgos:

(05:30) Pirmas ir pagrindinis dalykas – tai ekonominio augimo spąstai, į kuriuos pakliuvo Vyriausybė ir valdančioji koalicija. Nes augant ekonomikai teoriškai ir faktiškai didėja perskirstomų lėšų aukso puodas, tas pyragas, kurį galima pjaustyti. Ir atsiranda labai daug interesų grupių, kurios norėtų tą didesnį gabalą pasiimti – vieną, kitą, trečią. Metų eigoje mes tą ir matėme – tai mokytojai, tai ugniagesiai, tai policininkai, tai medikai, tai dar kažkas ir dar kažkas, ir dar kažkas.

[..] Ekonomika auga, tarsi situacija gerėja ir tarsi susidaro tokia iliuzija, neva tai pinigų yra labai daug. Ir tada atrodo tik gero peilio ir gero pyrago pjaustymo uždavinys, kaip čia kad visiems užtektų. Faktiškai tas augimas nėra begalinis, jeigu teisingai pamenu, tas realus prieaugis, palyginus su praėjusiais metais, kurį mes turėjom dabar, yra ar 200, ar 300 mln. eurų. Tai jeigu mes vaiko pinigams padidinti skyrėme beveik 100 milijonų, tai įsivaizduokit, kiek kitoms sritims liko padidėjimo galimybė. Ir vat kai tas lūkestis iš įvairių interesų grupių buvo didžiulis, Vyriausybė tarsi iškart to nestabdydama, o sakydama „gerai, didinsim ir jums, ir jums, ir jums“, papuolė į tuos spąstus, kai atėjo galutinis momentas ir paaiškėjo konkretūs skaičiai ir paaiškėjo, kad ir tiems trūksta, ir tiems trūksta, ir visiems trūksta.

[..] Iš dalies ir pati Vyriausybė žadėjo per daug, ir atsirado interesų grupės, kurios sakė „va, čia daug pinigų, galima pasiimti“, nors realiai, ką reikėjo daryti, tai susėsti visiems kartu prie stalo ir kartu visiems dalinti tą pyragą, o ne atskirais gabaliukais. Ir natūralu, tada kiekvienas kaldrą į save: „man daugiau, man daugiau, man dar dešimt, man dar penkis“.

(10:05) Akivaizdus dalykas, kad testuojamas Prezidentas. Testuojamas Prezidento galių valdymas, iš esmės (perbraižomos žaidimo taisyklės), santvarka, kuri dešimt metų buvo nusistovėjusi vadovaujant Daliai Grybauskaitei, dabar yra testuojama, ar tikrai ji tokia išliks. Ir mes jau matėm – po tokio griežto Dalios Grybauskaitės pasisakymo ministro tarsi jau turėjo nebebūti savo vietoje, tačiau jis kol kas dirba ir panašu, kad LLRA pozicija dėl jo visiškai nesikeičia, t.y. jie lieka prie dabartinio ministro. Ką tai reiškia dabartinei koalicijai ir kuo tai baigsis, čia jau, aišku, atviras klausimas, nes – vieša paslaptis – šiandien priiminėjamas biudžetas (visi, ne vienas – Sodros, sveikatos), tai vos tik jie visi bus priimti, iš esmės nukris pagrindinė našta nuo dabartinės Vyriausybės. Galima taip grubiai sakyti, Vyriausybė galės pasileisti ir nieko jau blogo katastrofiško nieko nebeatsitiktų gyvenime Lietuvoje iki naujų Seimo rinkimų. Tačiau tas naštos nukritimas automatiškai atriš rankas tiek S. Skvernelio komandai, tiek LVŽS, tiek ir kitiems koalicijos partneriams. Tai šioje vietoje tas šantažas, kuris iki šiol galėjo būti tiek iš LSDDP, tiek iš LLRA, tiek iš buvusių tvarkiečių (…) jis ne tai kad netenka prasmės, tačiau tas svoris sumažėja. Ir šioje vietoje pokyčiai pasidaro labiau įmanomi, labiau įprasminami. Ypač svarstant net tą variantą, kad netgi mažumos Vyriausybė tampa labai reali, su sąlyga, jeigu konservatoriai paremia.

(14:40) Apie ką mes jau dabar turime, kad po šiandienos, po patvirtinto biudžeto prasidėjo Seimo rinkimų kampanija. Tai visi sprendimai bus įtakojami būtent Seimo rinkimų kampanijos logikos, o ne kažkokių kitų sumetimų.

[..] pažiūrėkim visą šių metų didžiąją dalį – iš esmės vasarą prasidėjusios šitos koalicijos statybos arba lipdybos, jeigu galima taip pasakyti, išvirto į tai, kad LVŽS reitingas sumažėjo per pusę ir daugiau. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad startinė pozicija prieš rinkimų pradžią yra labai prasta. Jau nekalbant apie tai, kad iš esmės visos kaltės galima dabar sumesti į tai, kad valstiečiai tą negerai darė, tą negerai darė. Pirmų metų sėkmės ar pasiekimai daugeliui jau iš esmės bus pasimiršę ir šitoj vietoj ta starto pozicija iš tiesų yra prasta. Jau nekalbant apie tai, kad tenka bičiuliautis su LSDDP, LLRA su Georgijaus juostelės gerbėjais ir t.t. Jau nekalbant apie Narkevičiaus atvejus, kur tiesiog galimas tiesioginis savo interesų protegavimas ar Trakų rajone, ar kitose situacijose.

(18:15) Paradoksas yra tai, kad jis (S. Skvernelis) yra per mažai gerų darbų padaręs. Atrodo, kad norėtųsi dar, bet ..

iš tv.lrytas.lt

Visas laidos „Lietuva tiesiogiai“ epizodo „Ar dėl J. Narkevičiaus gali subyrėti Vyriausybė?“ įrašas – interneto naujienų portale lrytas.lt.

Apie visuomenės požiūrį į demokratiją – Žinių radijas

2019-12-06 laidos stopkadras

Pagrindiniai laidos akcentai:

Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.

(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.

(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…

(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.

(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.

(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…

(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.

(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.

(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.

(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?

(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.

iš ziniuradijas.lt

Visas laidos „Demokratija Lietuvoje nepasitiki pusė šalies gyventojų. Ką tai reiškia?“ įrašas – „Žinių radijo“ interneto svetainėje.

Kaip atrodo lietuvių konservatorių „trolių fermos“ veikla socialiniuose tinkluose?

Dirbdamas su LVŽS 2017-ųjų pirmoje pusėje viešųjų erdvių stebėsenos duomenų srautuose pradėjau stebėti įdomų reiškinį – socialiniuose tinkluose su LVŽS susijusiomis temomis pradėjo reikštis daugybė naujai sukurtų socialinių tinklų veikėjų profilių, kurių komentarai koncentravosi į dvi kryptis:

  • skandalai, susiję su ano laikotarpio politikos aktualijomis (Gretageitas ir pan.);
  • viešoje erdvėje aktualios „wedge issue“ (visuomenę skaldančios, kontraversiškos) temos – alkoholio ribojimai ir pan.

Tai nebuvo buka „vienakryptė“ ataka „už“ arba „prieš“. Naujai sukurti profiliai kūrė tokį turinį, kuriuo buvo siekiama dirbtinai didinti ir aštrinti konfliktą – ar tai būtų už/prieš LVŽS, ar už/prieš alkoholio ribojimus, ar už/prieš Saulių/Ramūną, ar … ir t.t.

Žinoma, pora žmonių LVŽS analizės ir komunikacijos skyriuje negalėjo padaryti rimtos tų botų ryšių, sąsajų ir turinio analizės, todėl teko elgtis paprastai – perduoti pirminius duomenis Valstybės saugumo departamentui. Nes požymiai rodė viena – tokiai sisteminga veikla buvo siekiama kuo didesnio visuomenės susiskaldymo, radikalizacijos tarp koalicijos ir opozicijos, taip pat didesnių vidinių konfliktų valdančiosios koalicijos viduje, priešpriešų ryškinimo ir gilinimo.

Viso to galutinis tikslas (nes socialiniai tinklai buvo ir lieka tik viena iš kelių ir tikrai nepagrindinė viešosios politikos veiklos erdvė) – Lietuvos valstybės destabilizacija su aiškiai išreikštu sprendimu būdu – pirmalaikiai Seimo rinkimai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Perdavęs informaciją saugumiečiams temos stebėseną nutraukiau (rankos tik dvi ir valandų paroje tik 24), tačiau visai neseniai gavau eilinį pavyzdį į kaktą, kuris pernelyg gera iliustracija, kad galima būtų juo nepasinaudoti ir neužfiksuoti.

Susipažinkite – botas „Monika Žukytė“

2019-ųjų lapkritį vienoje padorios kompanijos FB diskusijoje sulaukiu komentaro:

Taip, faktas – 2004-ųjų sausį, jau vykstant apkaltai, tikrai prisijungiau prie gynybinę apkaltos komunikaciją kūrusios komandos, tačiau kuo tai susiję su 2019-aisiais vykstančia dalykine diskusija apie šiandienos aktualijas?

Tokio lygio komentarus apie save dažnai matau konservatorių „megztųjų berečių“ grupelėse, bet gal čia tikrai mergina kažką prisimena?

Patikrinu:

Iš karto įtarimą kelia siauras draugų ratas, vos kelios nuotraukos ir jokio asmeninio turinio, o tik nuobodūs FB „juokeliai“.

Apie profilio fake’iškumą liudija ir jam dar nesuteiktas unikalus ID:

Bet žmogaus nuotrauka yra – tai jau rimta atsvara. Patikrinu keliose vaizdų paieškos sistemose ir laba diena:

Išvada – nuotrauka nugvelbta iš tinklaraščio „Blond Wayfarer“.

Taigi, grįžtam į jau anksčiau aprašytą botų veikimo modelį:

  1. Pasirenkam taikinį;
  2. Surandam jį radikalizuojančią naujieną/temą;
  3. Primenam, kartojam, ryškinam, … tą radikalizuojantį požymį ir siekiam kuo didesnės takoskyros, konflikto bendruomenėje;
  4. Galutinis veiklos tikslas – tiek radikalizuoti taikinį, kad jis būtų išmestas iš kitą nuomonę turinčių asmenų bendruomenės.

Taip užtikrinamas „pasekėjų“ grynumas, mažinama tikimybė, kad „abejojantieji“ persikels į oponuojančią pusę, fiksuojamas ir stabilizuojamas elektoratas, užkertamas kelias visuomenės judėjimui į priekį, mažinamos kompromisų galimybės.

Ar tai (ir kodėl) konservatoriai?

Žinoma, aš negaliu 100% garantuoti, kad šis botas yra sukurtas ir valdomas centralizuotame TS-LKD komunikacijos punkte. Tai klausimas teisėsaugai ir saugumiečiams. Aš lažybose duočiau kokią 80-90% tikimybę.

Tačiau kryptingas #AdHominem atakas ne kartą ir ne du esu fiksavęs būtent iš konservatoriams prijaučiančių viešosios politikos dalyvių ir jų aplinkos. Kartais – iš jų liberaliojo flango, kuris pastaraisiais metais pulsuoja tarp LRLS, TS-LKD ir LLP.

Tas sistematiškumas, pasikartojantys argumentai, jais bandomi kurti naratyvai ir net naudojama leksika leidžia gana užtikrintai teigti – Monika Žukytė yra puikus konservatorių „botų fermos“ veiklos pavyzdys. Galiu tik viltis, jog tai yra radikaliųjų partiečių asmeninės iniciatyvos rezultatas, o ne oficialus ir partijos viršūnių palaimintas veikimo būdas.

Beje, apie tai, kaip tai veikia Lenkijoje, neseniai rašė „The Guardian“ publikacijoje „Undercover reporter reveals life in a Polish troll farm“.

O prieš metus (2018-ųjų lapkritį) apie tokių paslaugų komercinius tiekėjus išsamią studiją yra paskelbęs NATO StratCom Center of Excellence Rygoje – „The Black Market for Social Media Manipulation“.

« Older posts Newer posts »