Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

2 Comments

  1. Gana manipuliatyvi pozicija…

Leave a Reply

Your email address will not be published.