Praėjusią žiemą su Gedimino parašu gautą knygą baigiau prieš pat metų pabaigą. Esu pažadėjęs būtinai sureaguoti, todėl dabar, kai jau įspūdžiai truputį susigulėjo, galiu ir pabandyti įvertinti.

Pirma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kovomis prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę domiuosi gerokai daugiau nei 10 metų, todėl esu prastas vertintojo lygmuo – kabinėjuosi prie smulkmenų, preciziškai siekiu nuoseklumo ir dėmesį kreipiu į niuansus, o ne esmę.

Visa tai atmetęs turiu pažymėti – tai vienas pirmųjų lietuviškų (!) bandymų apžvelgti visus Lietuvos (tiksliau – Vilniaus ir LDK) karus prieš Maskvą. Vien tai reiškia, jog bandymas yra pagirtinas, sėkmingas ir tiksliai į taikinį.

Antra, Gediminas Kulikauskas yra puikus pasakorius – Redaktoriaus priverstas rašyti ne tik tinklaraštyne, bet ir viešai, Gediminas palaipsniui tobulino savo stilių, kuris knygoje yra puikiai atpažįstamas. Skaityti lengva, paprasta, įdomu! Tai puikus kokteilis, kuris skaitytoją įtraukia ir nepaleidžia. Jeigu tokią knygą būčiau po ranka turėjęs savo domėjimosi mūsų istorija pradžioje, ji būtų sutaupiusi galybę laiko ir iš karto nuvedusi prie tų temų, kuriose verta skęsti valandų valandas.

Trečia, knyga pasižymi puikiomis iliustracijomis. Kai kurios iš jų nustebino net mane patį – nors LDK istorijos vaizdiniai šaltiniai daugeliui net pradedančiųjų mėgėjų žinomi mintinai, tačiau Gediminas Kulikauskas sugebėjo atrasti tokių, kuriuos išties galima laikyti nauju kokybiniu žingsniu (ir kuriems būtina tolimesnė diskusija – pavyzdžiui, pas mus itin menkai tyrinėtas Iliustruotasis metraščių sąvadas, kurį, beje, dabar jau lengvai rasite netgi pilnai suskaitmenintoje versijoje).

Ketvirta, knygą sudaro dešimt karinių konfliktų istorijų – nors galima būtų ginčytis dėl jų atrankos lygiavertiškumo, tačiau gal tik vienu-kitu atveju galima būtų kelti klausimą, ar atitinkama tema nėra esminis Vilniaus-Maskvos kovos epizodas. Todėl knyga yra puikus įvadas visiems Lietuvos istorija besidomintiems – pasirinktas literatūrinio pasakojimo stilius įtrauks ir vidurinės mokyklos moksleivius, ir laisvalaikiu skaitantį vidurinio amžiaus pilietį.

Penkta, tikriausiai leidyklai ir knygos redaktoriui reikėtų pasakyti pirmąjį priekaištą – tai tarp knygos poskyrių pasiklystančią pasakojimo liniją. Kartais vos ne sakiniais ir pastraipomis kartojamas pasakojimas, prieš tai analogiškai pasakotas kitu aspektu. Žinant Gedimino Kulikausko rašymo įdirbį kyla klausimas, ar tai nėra tiesiog atskirų straipsnių rinkinys, gana prastai apjungtas į kalendorinę įvykių seką.

Ta pati problema sietina ir su atskiromis „potemėmis“, kurios tinkamai išskiriamos, tačiau pats išskyrimas netampa atskira įtraukiančia šaka, o labiau tik formalia priemone vieną ar kitą aspektą sustiprinti.

Šešta, kritiškai reikėtų vertinti ir dalies svarbių karinių konfliktų nutylėjimą, kai svarbūs kariniu požiūriu santykių etapai paminimi arba nežymiai, arba visai nesulaukia dėmesio. Pavyzdžiui, Algirdo kampanijos prieš Maskvą, santykiai su Naugardu, Pasienio karas, Tvano epopėja, Radomo-Baro-Targovicos konfederacijos, Kosciuškos ir 1831/1863 sukilimai, Napoleono kampanija, 1919-1920-ųjų karas prieš bolševikus. Šie ir kiti atskiri svarbūs konfliktai likę už knygos puslapių ir tai yra rimtas formalus priekaištas dėl jos turinio prioritetų akademiniu požiūriu.

Septinta, knygos populiarumas ir patrauklumas yra jos didžiausia stiprybė ir kartu trūkumas. Skaitydamas ją nuolat nejučia lygindavau su baltarusio Анатолий Ефимович Тарас darbu Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII веках (išleista 2013 metais). Jeigu pirmu atveju stiprybė – pasakojimo patrauklumas, tai antru – pasakojimo išsamumas. Tuo pat metu pirmojo trūkumas – pasakojimo šuoliai, tai antru – šališkumas ir dalies šaltinių nekritiškas vertinimas.

Trys išvados

  1. Knyga turi atsidurti privalomuose vidurinio išsilavinimo programų skaitiniuose – tiek istorijos, tiek literatūros;
  2. Pasižadu asmeniškai 🙂 lipti Gediminui Kulikauskui ant nuospaudų, kad rašytų toliau ir pildytų šioje knygoje likusias praleistas temas;
  3. Lietuvos istorikai ir literatai privalo daugiau dėmesio skirti šių mūsų istorinių pasakojimų gaivinimui, puoselėjimui ir populiarinimui – tai didžiulė erdvė patriotiškumo ugdymui ir jo išnaudojimui kiekvieno piliečio kasdienybėje.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose