VSD pažyma atskleidė esminius etikos klausimus Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje

Prieš savaitę į viešumą nutekinta kupiūruota VSD pažyma (BNS versija) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui kelia ne tik tiesioginius ir viešosios politikos klausimus, tačiau ir verčia iš esmės permąstyti ryšių su visuomene veiklos principus Lietuvoje.

Jeigu remsimės pažymoje minimais faktais, tai darytinos šios esminės išvados apie viešosios informacijos erdvę (t.y. pagrindinę ryšių su visuomene platformą) Lietuvoje:

  1. Pirma-antra pagal pasiekiamą auditoriją (pagal TNS) žiniasklaidos kanalų grupė – iš pagrindų korumpuota ir joje skelbiamas turinys nėra nepriklausomas nuo savininkų;
  2. Šioje žiniasklaidos kanalų grupėje įvairiu intensyvumu dirba nuo trečdalio iki pusės įtakingiausių (pagal „Delfi“) šalies žurnalistų;
  3. Žiniasklaidos kanalų grupė vykdo informacinį savininkų formuojamos darbotvarkės palaikymą beveik visose svarbiausiose viešosios politikos srityse.

Ką tai reiškia ryšių su visuomene kasdienybei?

Pirma, de facto reikia atmesti tradicinius objektyvios, sąžiningos ir dalykiškai kritiškos žiniasklaidos principus. Nors negalima apibendrinti ir VSD minimų praktikų taikyti visai rinkai, tačiau būtina atminti, jog aprašytos praktikos nėra unikalios. Apie panašius kai kurių lietuviškų žiniasklaidos grupių veiklos metodus buvo pateikta panašių liudijimų 2010 metais nutekintuose „Wikileaks“ dokumentuose, taip pat atskirose bylose, kur apibūdinama žiniasklaidos grupių veikla prekiaujant poveikiu.

Tai reiškia, jog ženkli dalis žiniasklaidos priemonių neturi nepriklausomos redakcinės politikos, informacija renkama ir skelbiama selektyviai, atsižvelgiant į savininkų ar kitų interesų grupių darbotvarkę ir pozicijas.

Antra, sąžiningai ir skaidriai kuriami ir plėtojami ryšiai su visuomene didelėje dalyje viešosios erdvės neturės palaikymo, jeigu tas veikimas bus nepriimtinas arba kirsis su atitinkamas žiniasklaidos priemones kontroliuojančių subjektų interesais.

Tai reiškia, jog ryšių su visuomene įgyvendinimas arba iš karto turi būti planuojamas įvertinant atitinkamų žiniasklaidos grupių pasipriešinimą ar net tikslingą kenkimą, arba tos kampanijos turi iš anksto įvertinti tai kaip riziką ir finansiniais arba kitais būdais užsitikrinti atitinkamų interesų grupių palaikymą (arba bent nesikišimą).

Trečia, ryšių su visuomene specialistų veikloje neišvengiamos principinės etikos problemos, kai jie arba turi susitaikyti ir prisiderinti prie korupcinės aplinkos, arba atsiriboti nuo didelės dalies ryšių su visuomene įrankių ir viešumo galimybių. Tai reiškia, jog pirmu atveju įsitraukiama į uždarą korupcinę aplinką, o antru atveju sąmoningai susitelkiama į antrarūšes ir menko efektyvumo veiklas.

Situaciją tik apsunkina, kad per šią savaitę į rinkos žemės drebėjimą niekaip nereagavo nei verslo asociacijos (Investuotojų forumas, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir kitos), nei šakinės profesinės sąjungos (pavyzdžiui, Lietuvos komunikacijos agentūra persivadinusi Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga, Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija). Stebina ir garbingų žurnalistų bei viešosios komunikacijos lyderių tyla. Nesinorėtų tikėti, jog daugelis iš jų – įklimpę ir galimybės išbristi tiesiog nebeturi.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.