XXI a. kasdienybės dienoraštis

Kvaily, ateik padiskutuosim!

Šventinio laikotarpio metu teko įsivelti net į kelias diskusijas, kuriose pradėjo konkretizuotis nuojauta, kurią senokai nešioju savyje.

Socialiniai tinklai neskatina diskusijos, čia nesikeičiama idėjomis, o daugiausia erdvės užima pagieža ir kitaip galvojančio menkinimas.

Su visais savo privalumais socialinių tinklų platformos buvo kuriamos kaip greita ir atvira erdvė diskusijai. Iš esmės nuliniai įsitraukimo kaštai, minimalios (tik asmeninio laiko) dalyvavimo sąnaudos ir praktiškai neribota pasiekiama auditorija – tai toks viešosios erdvės pokytis, apie kurį demokratijos aušroje galima buvo tik svajoti.

Visgi, netikrų profilių ir jų skleidžiamų melagingų naujienų gausa pastaraisiais metais viską verčia aukštyn kojom – pažadas, jog čia, socialiniuose tinkluose, įmanoma vienas kitą priimanti ir pagarbi diskusija, virsta farsu, kai įsitraukdamas į diskusiją turi priimti kaip neišvengiamą faktą, jog racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje. Tai galioja iš esmės visų bent kiek didesnį visuomenės dėmesį sutelkiančių temų klausimams. Naujausiame „Wired“ numeryje (2018 vasario) tam skiriama itin daug dėmesio, rekomenduoju pradėti nuo pagrindinio straipsnio „It’s the (Democracy-Poisoning) Golden Age of Free Speech“.

Ką tokia praktika reiškia kiekvienam iš mūsų (o Lietuvoje – dar aštriau, nes dėl mažo lietuviškai kalbančių skaičiaus poveikis eksponentiškai didesnis):

  • socialiniuose tinkluose dominuoja neigiama informacija – todėl čia dalyvauti verta tik prieš kažką, telkiančios ir kuriančios iniciatyvos pasiseka tik tais atvejais, kai tai (vėlgi!) susiję su kažkokia nelaime – sveikata, gaisru ar pan.;
  • socialinių tinklų lyderiai iškyla ir lyderiauja vadovaudamiesi pačia blogiausia bulvarinės žiniasklaidos praktika – dėl natūralių ir objektyvių dėmesio telkimo mechanizmų socialiniuose tinkluose dominuoja tie personažai, kurie naudoja ribinius dėmesio telkimo mechanizmus kaip kad 3S – skandalai, sportas, seksas;
  • etika tampa kliūtimi į sėkmę – todėl socialinių tinklų platformos nuolaidžiauja ir taip netiesiogiai skatina naudojančius tokias technologijas, kurios tradicinėje žiniasklaidoje geriausiu atveju būtų pripažintomis „besiribojančiomis su etika“;
  • netaikomi jokie turinio kokybės kontrolės mechanizmai – jeigu tradicinė žiniasklaida vadovaujasi bent formaliai veikiančiais turinio peržiūros/kontrolės mechanizmais, tai socialinių tinklų turinys visiškai pavaldus klasikiniams propagandos filtrams – reklamos, savininkų interesų, informacijos šaltinių, ideologijos ir flako (informacinio triukšmo).

Visa tai mažina socialinių tinklų vertę ir verčia ieškoti bei rinktis alternatyvias komunikacijos platformas, būdus bei priemones. Suprantama, nėra kategoriško poreikio trinti „Facebook“ ar kitų tinklų paskyras, tačiau viltis čia pradėti demokratišką diskusiją ar rasti racionalių argumentų dingsta. Tokios erdvės lieka tik tiesmukos reklamos sklaidos priemone.

3 Comments

  1. Džiugas

    Trumpai pasidalinsiu savo nuomone. Socialiniuose tinkluose randami “argumentai” yra trijų rūšių: teiginiai, katarsis ir gerai apgalvoti argumentai (kalbant apie šituos, kabutės nebereikalingos). Nepagrįstų teiginių ir įžeidinėjimų yra daugiau nei tikrų argumentų. Manau, kad tai faktas. Bet Jūs kalbat apie socialinius tinklus taip lyg tikri argumentai išvis neegzistuotų arba jų būtų tiek mažai, kad jie yra visiškai nereikšmingi. Iš Jūsų teksto net supratau, kad galbūt norite taikyti cenzūrą?

    Dalintis savo nuomone, kad ir kokia ji bebūtų, kad ir kokia forma išreikšta, yra visa žodžio laisvės esmės. Geriausia yra tai, kad Jūs turit laisvę pasirinkti, į kurias nuomones kreipti dėmesį, kurias išvis ignoruoti.

    P.S.

    Pirmų dviejų argumentų rūšių irgi nereikėtų visada kategoriškai nuvertinti. Kartais viena trumpa kandi replika pasako daugiau nei penkios pastraipos gerai apgalvoto teksto.

    • Liutauras

      Džiugai, aš paties klausimą atsakau šia dalimi: “racionalus argumentus ir kritiką turėsi kaip grūdus iš pelų rankioti bendroje ad hominem argumentų jūroje”. Taip, argumentų ir rimtų argumentų būna. Tačiau kitose bendravimo platformose juos gerokai lengviau pastebėti – mažiau laiko reikia gaišti.
      Dėl cenzūros – nemanau, kad šiais laikais kur nors įmanoma cenzūra tradicine jos forma. Tačiau kas yra, pavyzdžiui, “blokavimas”? Lengvesnė jos atmaina, ar ne?

      • Džiugas

        Kad blokavimas yra lengvesnė cenzūros forma – faktas. Bet čia jau daug niuansų, nes nemanau, kad blokavimas yra visada blogai. Kiekviena socialinė, žinių ar kita informacijos dalijimosi platforma, puslapis kažkam priklauso. Tas kažkas turi pilną teisę palaikyti tam tikrą tvarką. Jei jos nesilaikau naudodamasis ta platforma, manau, kad jos šeimininko sprendimas mane užblokuoti yra visiškai pateisinamas.

        Manau, kad čia reikėtų vertinti ne patį blokavimą, o individualią platformą ir jos taisykles. Nors ir tikiu į savininko laisvę taikyti bet kokias taisykles savo nuosavybei, manau, kad kartais tos taisyklės neadekvačios ir nelogiškos. Taigi, čia jau tampa moralumo klausimu. Pavyzdžiui, aš tikiu į jūsų laisvę užblokuoti mane už jums nepriimtinos nuomonės dalijimąsi, bet manau, kad tai yra pasišlykštėtina ir amoralu. Blokuoti kenkėjus – viskas gerai. Bet tada kyla klausimas: kas nustato, kas yra kenkėjas, o kas ne? Kas paskyrė tą žmogų? Jei nustato savininkas, ar jis veikia objektyviai šiuo klausimu?

        Taip išvedžioti turbūt būtų galima be galo ir, deja, dėl to manau, kad šis klausimas neturi vieno tvirto atsakymo. Mano atsakymas būtų: kuo mažiau blokuoti, kuo daugiau žodžio laisvės, tuo geriau, jei reikalinga taikyti cenzūra, jokiu būdu netaikyti dėl argumento formos ar turinio, cenzūruoti tik akivaizdžius kenkėjus, kenkėjus pažinti naudojant racionalumą, logiką, objektyvumą, net jei tai nėra asmeniškai priimtiniausias/maloniausias sprendimas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *