Atsitraukimo manevras po pareikštų priekaištų: Dailio Barakausko atvejis

Paskutinę spalio savaitę vykę valdančiosios koalicijos manevrai, susiję su Dailio Barakausko pasitraukimu iš užimamo vidaus reikalų ministro posto, verti atskiro paminėjimo. Tai geras pavyzdys, atskleidžiantis klasikinės viešai pareikštų priekaištų situacijos iššūkius ir leidžiantis hipotetiškai nagrinėti tinkamiausių sprendimo būdų privalumus ir trūkumus.

Kartu tai klasikinė informacinių dvikovų (ir karų) situacija – kaip elgtis, kai priešas (t.p. verslo konkurentas, politinis oponentas ir kt.) vykdo sėkmingą puolimo operaciją?

Problema yra sena kaip pasaulis, todėl ir sprendimo būdai išsamiai nagrinėti. Pavyzdžiui, 1995 metais žurnale „Journal of Business Ethics“ Jeffrey L. Bradford ir Dennis E. Garrett paskelbė savo straipsnį „The Effectiveness of Corporate Communicative Response to Accusations of Unethical Behavior“ (Vol. 14, p. 875-892, 1995). Jame nagrinėjo pagrindinius korporacijų reagavimo būdus į viešai pareikštus priekaištus ir sudarė chrestomatine jau tapusią schemą:

Bradford_Garret_Corporate_Communicative_Response_modelModelio autorių siūlomi reagavimo būdai:

Reagavimo būdas Vertinama situacija Kada rekomenduojama naudoti?
Neigimas Permetimo situacija
Nėra įrodymų apie sąsajas
Kai galima pateikti įrodymus, jog kritikuojamos veiklos asmuo/organizacija nevykdė.
Atsiprašymas (Ne)Kontrolės situacija
Sąsajos yra, nėra įrodymų apie situacijos kontrolę
Kai kritikuojamos asmuo/organizacija gali pateikti įrodymus, kad neturėjo galimybės kontroliuoti ar paveikti kritikuojamą veiklą.
Pateisinimas Standartų situacija
Sąsajų ir kontrolės būta, tačiau diskutuotinas vertinimas
Kai kritikuojamas asmuo/organizacija gali pateikti įrodymus, kad kritikuojamai veiklai vertinti naudojami netinkami standartai.
Pripažinimas Pritarimo situacija
Sąsajos ir kontrolė buvo, tinkamas įvertinimas
Kai kritikuojamas asmuo/organizacija sutinka, kad kritika yra pagrįsta.

Sudarytas modelis buvo skirtas komercinėms organizacijoms, tačiau be didesnių pokyčių iš esmės tinka ir nevyriausybinėms, taip pat politinėms organizacijoms. Modelis buvo plačiai aptarinėjamas ir diskusija plėtojasi ne tiek jo struktūros, kiek atskirų komunikavimo taktikų atitikimo organizacijos tikslams ir efektyvumo kryptimi.

Pavyzdžiui, viešai pasiekiamas ir vertas dėmesio 2006 metais paskelbtas Taivanyje dirbančio Yi-Hui Huang tyrimas apie skirtingų komunikacijos strategijų efektyvumą žiniasklaidos publikacijų (ištirta 1220 vnt.) turinio požiūriu „Crisis Situations, Communication Strategies, and Media Coverage: A Multicase Study Revisiting the Communicative Response Model“.

Viešai įtariamo asmens (organizacijos) pozicijos problema

Pabandykime atsidurti N-tojo Dailio Barakausko vietoje, baziniai situaciją lemiantys veiksniai yra du: (a) viešai pareikšti priekaištai yra pagrįsti arba nepagrįsti; (b) įtariamas asmuo (organizacija) veliasi į konfliktą arba konflikto vengia. Gauname keturis skirtingus situacijos plėtros scenarijus:

Priekaištai pagrįsti
(tiesa)
Priekaištai nepagrįsti
(melas)
Į konfliktą veliamasi Siekiama ginčyti įtarimų turinį ir/ar procesinius aspektus. Viešai stengiamasi dėmesį sutelkti į oponentų asmeniškumus, politinę kovą ir pan., kuriamos įvairios sąmokslo teorijos. Ginčijamasi dėl įtarimų turinio, viešai akcentuojama užimamos pozicijos vertybinė pozicija, ankstesnis įdirbis ir rezultatai.
Konflikto vengiama Tikimasi, jog tylėjimas ir nereagavimas sudarys sąlygas konfliktą pamiršti, o be viešos diskusijos neatsiras politinių ar komercinių motyvų reikalauti atsakomybės Sąmoningai ignoruojamas ginčas, nereaguojama į oponentų veiksmus ir bandymus įtraukti į viešą tarpusavio kaltinimų seriją.

Strateginiu aspektu reakcija apima daug taktinių klausimų:

  • lyderio asmenį (ar jis laikinai ar visam laikui pasitraukia?)
  • organizacijos poziciją (ar jos pozicija sutampa su asmens, kuriam pareikšti įtarimai?)
  • konflikto eskalavimas (ar reaguojama aktyviai ir įvairiomis priemonėmis, ar reakcija tik minimaliai būtina, pavyzdžiui, teisinė?)
  • dalykiniai argumentai (atsakymai į kritiką, jos paneigimas?)
  • sąmokslo teorijos (kas tikrieji puolimo „užsakovai“ ir kokie tikrieji jų veikimo motyvai?)

Atsakymai į šiuos taktinius uždavinius leidžia kurti reagavimo į viešai pareikštus priekaištus planą bei turinį.

Dailio Barakausko atvejis: chronologija

Spalio 21 d. STT atliko kratas, susijusias su dviem VRM pareigūnai, partiniais ryšiais susijusiais su ministru Dailiu Barakausku. Pačiam ministrui įtarimų nebuvo pareikšta, apie jo dalyvavimą galimai neteisėtose veiklose informacijos nebūta.

Tęsiantis veiksmams spalio 29 d. ministrą delegavusios partijos vadovas Rolandas Paksas su premjeru Algirdu Butkevičiumi sutarė, kad partijos deleguotas vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas lieka poste. Tačiau spalio 30 d. rytą Dailis Barakauskas įteikė atsistatydinimo pareiškimą, o po kelių valandų partija organizavo spaudos konferenciją, kurioje partijos lyderis Rolandas Paksas pateikė savo išsamią įvykių versiją ir vertinimus.

Esminė nauja aplinkybė paaiškėjo spalio 31 d., kai jau buvęs ministras buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas STT ikiteisminiame tyrime dėl galbūt neskaidrių ministerijos pirkimų.

Dailio Barakausko atvejis: taktiniai sprendimai

Nors šiuo metu nėra aišku, ar buvęs ministras yra tiesiogiai susijęs su galimai neskaidriais viešaisiais pirkimais, tačiau akivaizdu, kad skandalas tiesiogiai susijęs su partijos atstovais. Todėl šiandien galima konstatuoti, kad pasirinkta:

  • pakeisti lyderį;
  • organizacijos ir įtariamo lyderio pozicija iš esmės sutampa (šiek tiek skiriasi pasitraukimo motyvas – sveikatos problemos ir „daėdė žmogų“);
  • į konfliktą iš pradžių buvo stengiamasi aktyviai nereaguoti, tačiau, spėčiau, po to, kai paaiškėjo, kad STT ruošiasi apklausti ministrą, taktika buvo pakeista;
  • dalykinių argumentų į STT kaltinimus iš esmės nėra pareikšta (tai iš dalies riboja ikiteisminio tyrimo principai, tačiau besiginanti pusė, jeigu nori, gali rasti būdų, kaip tai apeiti);
  • naudojama senoji sąmokslo teorija, kai neįvardinami priešai veikia prieš Rolandą Paksą ir jo komandą.

Nors tiksliai įvertinti situaciją be vidinių duomenų yra sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad po spalio 21 d. savaitę trukusi partinė tyla rodo, jog buvo viliamasi, jog skandalas lokalizuosis apklaustų asmenų rate. Situaciją, tikėtina, pakeitė informacija apie ministrui planuojamą specialiojo liudininko statusą. Tada, spėčiau, ir buvo nuspręsta, jog ministrui vėliau ar anksčiau reikės pasitraukti. Tokioje perspektyvoje pasitraukimas iki informacijos apie apklausą ir pasitraukimas po apklausos – dvi visiškai skirtingos situacijos. Veliantis į konfliktą labai maža tikimybė, jog viešo konflikto situacijoje pavyktų išlaikyti ministro figūrą, o gal net ir postą. Tuo tarpu pasitraukus iki apklausos klausimas dėl ministro posto ir dalyvavimo koalicijoje iš esmė nekyla.

Dailio Barakausko atvejis „Corporate Communicative Response“ modelyje

Akivaizdu, jog Dailis Barakauskas priėmė sprendimą atsitraukti nuo pradinės pozicijos. Ar šis manevras buvo pats tinkamiausias? Gal būt buvo galima tęsti konfrontaciją?

Vertinant CCR modelio kontekste reikia atsižvelgti į jau žinomas aplinkybes, jog partijos „Tvarka ir teisingumas“ spaudos konferencijoje buvo pateiktos dvi sparnuotos frazės: (a) „daėdė žmogų“ ir (b) „dramblys porceliano parduotuvėje“. Viešai kol kas neteko girdėti partijos ginant STT sulaikytus asmenis, visa komunikacija sutelkta į neadekvačias poveikio priemones ir jų neva padarytą perteklinį poveikį.

CCR modelio kontekste šios aplinkybės rodo, jog turime „Standartų“ situaciją, kurioje naudojama pateisinimo taktika. Jos taikymui svarbu sukurti kuo įtikinamesnius pateisinančius argumentus, todėl taktinis sprendimas pasitraukti iki STT apklausos yra natūralus ir suprantamas – t.y. pateisinimo taktika po STT apklausos jau būtų gerokai sudėtingesnė (jei išvis įmanoma), nes pasikeistų galimybė ginčyti taikomus standartus, paaiškėtų esminė aplinkybė, jog buvęs ministras galima tiesiogiai asmeniškai susijęs su kritikuoja veikla.

Dabar atsistatydinimo legendai (asmeninės priežastys, sveikata) buvo suteiktas rimtas patvirtinantis argumentas – bylos nėra, niekas nekaltina, su premjeru sutarta, kad viskas ok, galima dirbti. Todėl nesiveliama į diskusiją dėl sulaikytų asmenų, o diskutuojami vertinimo standartai, neva apeliuojant į atsistatydinimą ne dėl to, kad bijo, kad bus blogai, o dėl to, kad „daėdė“. Summa summarum, partija lipa iš skandalo, numeta nereikalingą balastą (prisidirbusius, t.y. sulaikytuosius), apsaugo reikalingą žmogų (jis vėliau galės garbingai sugrįžti), o trumpu laikotarpiu be problemų išlaiko vietą koalicijoje, netrukus pasodins savo naują žmogų, kuris tęs ankstesnius darbus ir praktikas.

Ar tai buvo tinkamiausia reakcija? Teorija sako, kad bendru atveju – ne:

Among the four CCSs, Bradford and Garrett’s (1995) study further shows the comparative effectiveness of the use of concession; they held that “perhaps the most striking finding in our study was the general robustness of the concession as an effective communicative response option” (p. 885). In their empirical findings, concession was the optimal communicative response in every situation except the control situation. They concluded that concession might not only protect and maintain corporate image but also actually enhance it.

Taigi, jeigu partija „Tvarka ir teisingumas“ būtų klasikinė organizacija, tai partijos lyderiui ir Dailiui Barakauskui geriau reikėjo rinktis pripažinimo ir atgailos taktiką. Dabar jau aišku, jog tai leistų lengviau išspręsti pozicijos klausimą po STT apklausos. Tačiau TT rinkėjai, pripratę prie sąmokslo ir „kovos prieš visus“ retorikos, yra atskira visuomenės grupė, jiems, tikėtina, ribotai galioja tradiciniai sprendimai, o sėkminga partijos komunikacija iki STT apklausos leidžia daryti prielaidas, jog jai svarbiausioje tikslinėje auditorijoje (rinkėjų) partija gali būti pasiekusi savo tikslą. Atsakymą pamatysime artimiausių sociologinių tyrimų rezultatuose.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.