Ribos paieškos: žiniasklaidos pareiga kritikuoti ir neklystamumas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius 2008 metų rudenį – jau aiškėjant ekonomikos burbolo mastui – vykdė itin įdomu žiniasklaidos žvalgomąjį tyrimą „Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje“. Apie jį jau esame diskutavę „Žinių radijuje“, esu trumpai aprašęs ir savo tinklaraštyje. Vakarykštė žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos tapo pretekstu prisiminti ir grįžti prie tyrimo išvadų.

Nagrinėdami Lietuvos dienraščius tyrimo autoriai pažymėjo:

Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui.

[..] Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai nerado nei vieno ištaisymo „Lietuvos ryte“, „Lietuvos žiniose“ „Respublikoje“ ar „Verslo žiniose“. Vienintelį ištaisymą tyrėjai aptiko „Vilniaus dienoje“.

[..] Per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vieną informacijos paneigimo atvejį „Vilniaus dienoje“, jokių  paneigimų nerasta kituose keturiuose laikraščiuose.

Palyginimui  – tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje nei ištaisymų, nei paneigimų nerasta. Tuo metu švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus.

Kuo šioje vietoje įdomus Stanislovo Šriūbėno atvejis? Kažkiek subjektyvių minčių atskleidžia mano diskusija su Šarūnu Černiausku „Facebook“ paskyroje, tačiau čia priminčiau keletą aplinkybių:

  • Reikia atskirti dvi susijusias, tačiau skirtingas situacijas: a) Gedimino prospekto rekonstrukciją; b) Stanislovo Šriūbėno turto kilmę. VPK sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės uždarė klausimą apie netinkamą S.Šriūbėno veiklą prižiūrint rekonstrukciją, tačiau niekaip nepaneigė abejonių dėl jo turto kilmės.
  • Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida vykdė savo funkciją 2012 metų I pusėję, kai kabinosi į Artūro Zuoko ekspertų parengtoje išvadoje surinktus duomenis. Tiesa, kodėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendė, jog iš išvadoje paminėtų „Luido“, S.Petrausko, G.Glodenio, A.Milinavičienės ir S.Šriūbėno būtent pastarasis turėjo tapti „atpirkimo ožiu“ – nėra aišku. Kaip nėra aišku, kodėl niekas nevertino Artūro Zuoko rolės ir jo dalyvavimo priimant esminius sprendimus dėl Gedimino pr. rekonstrukcijos. Ir bene niekas nepastebėjo, jog Artūro Zuoko pastangos buvo susijusios su jo nemeile buvusiams LiCS bendrapartiečiui, nesutikusiam žengti „Taip!“ keliu.
  • Galima tik sveikinti žiniasklaidos pastangas nagrinėjantis S.Šriūbėno turtų kilmę, tačiau sunku būtų patikėti, jog tik jis vienintelis iš su rekonstrukcija susijusių asmenų aptariamu metu (t.y. statybų bumo laikotarpiu) sugebėjo padidinti savo valdomą turtą. Ar kitų proceso dalyvių turto didėjimas mažiau svarbus? O gal S.Šriūbėnas buvo tiesiog parankesnis viešas taikinys, nes tuo metu užėmė Aplinkos ministerijos viceministro pareigas? Ar tai siekis išsiaiškinti rekonstrukcijos projekto eigą ir galimai neteisėtą praturtėjimą, ar tik subjektyvus pasirinkimas?
  • Ar dabar, paaiškėjus, kad S.Šriūbėno kaltė Gedimino prospekto rekonstrukcijos atveju nenustatyta, žiniasklaida tai pažymės bent neutraliai tai konstatuodama? Kol kas tokių pavyzdžių nerandu, tik tylą ir.. tą patį nenorą prisipažinti klydus.

Taip ir pasiekiame pagrindinį klausimą – Stanislovas Šriūbėnas šiuo atveju yra tik iliustracija (ir, sutinku, ne pati geriausia) Lietuvoje veikiančiam žiniasklaidos modeliui. Jame nėra vietos žurnalistų klaidai ir atsiprašymui, o žiniasklaida visada yra teisi ir niekada neklysta – viešina visus įtarimus (dažnai neįvertindama jų atsiradimo šaltinių), juos apklijuoja būdvardžiais ir iš karto verčia viešosios erdvės faktais, taip smugdo nagrinėjamus žmones, o kelią atvirai diskusijai – užkerta.

Taip, tik kritiškai dirbanti žurnalistika turi prasmę. Tačiau šiandien, kai bene visi „žurnalistiniai tyrimai“ Lietuvoje daromi skubos režimu, klaidų rizika žymiai padidėja. Kas vyksta, jeigu pirminė pozicija (įtarimas, dažniau panašesnis į kaltinimą) iš tiesų yra klaidinga?

Čia sąmoningai atsiribosiu nuo Stanislovo Šriūbėno, o priminsiu, Andriaus Romanovskio, Pauliaus Lukausko ar Mindaugo Balčiūno istorijas. Net netyčia po žiniasklaidos volu patekęs asmuo lieka viešumoje apdrabstytas būdvardžiais ir epitetais, kurie google-laikais tampa neperžengiamu barjeru į daugelį durų.

Žiniasklaida niekada neklysta ir už šį „šalutinį efektą“ viešai apkaltintųjų ateičiai neatsako? Collateral damage? Ar tikrai?

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.