In Memoriam: Onutė

trys sesės
trys sesės, ca. 1945

Visada yra žmonių, kurie yra tam tikras simbolis. Kartais – ryškus ir traukiantis, kartais – dviprasmiškas ir atstumiantis. Tačiau gyvenimas (ypač – jo paskutinė žvakučių stadija) yra toks viską lygiuojantis ir statantis į tas pačias gretas, jog kartais esi priverstas žagtelėti.

Vienas tokių atvejų – tai aptriušęs sąsiuvinys. Šiandien daug kas lengvai jį nurašytų į elektroninį šiukšlyną. Kai kas įsiskaitytų ir pamatytų galimybes. Nesu stiprus kalbos ir stiliaus žinovas, tačiau galiu lažintis, kad tarp visos mano senelių kartos kito tokio sąsiuvinio nebuvo. Nebuvo bandymų žvelgti už teksto. Nebuvo tekstų, kuriuose gultų mintys tarp eilių. Nebuvo eilių.

Taip, buvo laiškai iš Sibiro. Kai kuriuose iš jų – kūryba peržengė gebėjimus ir įgūdžius ar net laikmetį.

Tačiau… Onutės sąsiuvinys liks ženklu. Ženklu, kurio niekas (beveik niekas) neskaitė. Niekas nespausdino. Niekas nevertino.

Man tas sąsiuvinys primena istoriją iš Australijos. Ji liko užrašyta. Ją galiu pakartoti ir įdėti nuorodą (net jei tai tik melas).

Tuo metu mano senelių karta… suskubo išeiti. Išėjo su nuoskaidomis ir prisiminimais, su savo jausmais ir istorijomis. Ašaros nuplaus liūdesį, jog tik nykiausia tų pasakojimų dalis išliko, yra atkartojama ir bus prisiminta (ko ir kiek būtų vertos tikrosios partizanų istorijos!). Viliuosi, jog bent kažkada ateity suvoksime netektį tos kartos, kuri augo, kariavo, partizanavo ir gimdė mūsų Tėvus ir Mamas.

Tos kartos nėra ir nebebus. Nebepakalbinsim Jų prie arbatos puodelio ar vasaros laužo. Nebepavyks įrašyti jų linkėjimų ainiams. Liks tik jų rašytinės mintys ir mūsų netikslūs prisiminimai (kol su jais nedings mūsų tėvai ir mes patys).

Onute, be leidimo tą sąsiuvinį skaičiau ir skaitysiu. Man būtų garbė, jeigu viena pirmųjų mano pašnekovių anapus būtum Tu.

P.S. seneliai ir močiutės – nepykit, bet Jūs dar turit laiko pasitempti anapus.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.