Profesinės RsV „lubos“ – ar tik kalbos barjeras?

Balandžio pradžioje savo Facebook paskyroje klausiau, ar kas žino bent vieną lietuvį – ryšių su visuomene specialistą(-ę) – kuris dirbtų su RsV ne Lietuvoje ir ne Lietuvai? (ES institucijų „kvotinės vietos“ netinka)

Anuomet sulaukiau kelių pavyzdžių, tačiau jie man tik sustiprino įtarimą, kad tai išimtys, iš Lietuvos išvykę dėl šeimos, studijų ar kitų gyvenimiškų aplinkybių. Tuo tarpu natūralios RsV (ar net plačiau – komunikacijos) karjeros laiptai į regioninius ar tarptautinius padalinius iš esmės smarkiai riboti.

Kai bandau pats peržvelgti savo projektus, kurie buvo bent kelių valstybių lygiu, susiduriu su tendencija, kad ryšiai ir patirtys dažniausiai sutampa su bendrais Lietuvos ekonominiais saitais. Todėl nieko nenustebinsi patirtimi Latvijoje ar Estijoje, rečiau galima sutikti vykdžiusių stambesnius ir ilgalaikius projektus Lenkijoje ar Baltarusijoje (tiesa, būtent iš pastarosios buvau gavęs įdomų ilgalaikį pasiūlymą šių metų pradžioje, bet teko atsisakyti dėl šeimos, kuriai svetingo autokrato šalis gali palikti dvejopą įspūdį).

Kita to paties klausimo pusė – tai Lietuvos RsV specialistų bandymai laimėti konkursus kaimyninėse šalyse. Šį klausimą priminė gegužę „Rosatom“ paskelbtas tarptautinis konkursas viešinimo paslaugoms Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Neteko girdėti, jog kurie nors kolegos būtų pasigyrę laimėtu panašaus pobūdžio konkursu kurioje nors kaimyninėje šalyje.

Vienu metu daug mūsų šalies ekspertų JAV ir susijusių organizacijų padedami važiavo į Ukrainą, Gruziją ir kitas revoliucijų eksporto teritorijas. Dabar vis dažniau komunikacijos (ir ne tik) specialistus galima sutikti reisuose į vėsaičių pamėgtas buvusias „broliškas TSRS respublikas“, turtingas dujomis ar nafa. Kiek tai rodo mūsų specialistų patirtį ir kompetenciją ex-TSRS teritorijoje, o kiek tiesiog mentališkai patogų ir pelningą įsitraukimą į autokratų režimų veiklos modelius bei jų pudravimą – klausimas atviras.

Taip, didelę dalį kaltės sudaro kalbos barjeras. Tačiau kodėl Latvijoje ir Estijoje tai praktiškai nesukelia jokių problemų? Ar RsV veikla taip smarkiai skiriasi Švedijoje, Suomijoje ar Norvegijoje (taip, ir pats pažįstu keletą specialistų, įleidusių šaknis Skandinavijoje dirbančiuose regioninių įmonių HQ, bet vėlgi – man tie atvejai labiau primena išimtis)? Net ir Baltarusija ar Lenkija dažnai yra tam tikras moralinis rubikonas.

Ar yra kitų priežasčių? Kol kas galiu tik paspėlioti:

  • pernelyg jauna RsV specialistų gildija (nespėjome žiluose plaukuose sukaupti pakankamai patirties);
  • neturime realių tarptautinių tinklų agentūrų (jeigu atmintis nepaveda, tai iš esmės neturime nei vienos RsV agentūros, kurią valdytų pasaulinis tinklas – daugelis teturi asociacijos sutartis ir todėl nėra formalių karjeros galimybių);
  • rinkos, kuriose tradiciškai sėkmingai „prigyja“ lietuviai vadybininkai – Rusija, Ukraina etc., HQ turi skirtingus, nei koordinuojantys veiklą Lietuvoje (todėl RsV specialisto „persikėlimas“ į kito regioninio HQ teritoriją pasunkėja dėl vidaus karjeros procedūrų);
  • tuo metu Lietuvą kontroliuojančiuose regioniniuose HQ prioritetas teikiamas skandinavų kalboms, kai mūsų specialistų „arkliukai“ dažniausiai yra slavų ir anglų kalbos (todėl įdomi kelių pastarųjų metų tendencija – jau juntamas specialistų migravimas į Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose įsikūrusius atskirų verslo įmonių štabus).

Ko nors neįvertinau ar praleidau?

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.