„15min“ apie „WikiLeaks“

Pirmadienį Gediminas Gasiulis iš „15min“ atsiuntė klausimus, kaip iš interneto teisės pozicijų vertinu „WikiLeaks“ situaciją ir valstybės paslaptį sudarančios informacijos viešą skelbimą. Internete galima rasti visą straipsnį „WikiLeaks“ – taro tiesos ir žalos“, jam skirtas ir pirmasis spausdintinio gruodžio 1 d. numerio laikraščio puslapis (sutrumpinta versija). Žemiau pridedu pilnus savo atsakymus.

Daugybė valstybių piktinasi „Wikileaks“ vykdomais slaptos/konfidencialios/riboto naudojimo informacijos paviešinimais, tačiau negali to sustabdyti. Kodėl? Kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu? Jei informacija yra išties žalinga, ar tokios valstybės kaip JAV neturi techninių galimybių to sustabdyti?

Pirma, jeigu kalbant supaprastintai, tai slaptos informacijos skelbimas – viena iš nusikaltimų rūšių. Visos valstybės kovoja prieš nusikalstamumą, tačiau vis tiek jo nepanaikina. Taip ir šiuo atveju. Tiesiog neįmanoma užkirsti kelio visiems nusikaltimams.

Antra, konkrečiai paskutinio paviešinimo atveju pažeisti JAV teisės aktai, nes dažniausiai valstybės įstatymai nustato, jog paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Todėl svetimoje valstybėje viešinant kitos valstybės slaptą informaciją iš esmės nusikaltimas nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro valstybės paslapties.

Trečia, WL atveju svarbi ekstradicijos procedūra (plačiau čia), t.y. ar prieglobstį suteikianti valstybė WL veikla vertina (t.y. baudžiamieji įstatymai tai apibrėžia taip) kaip nusikaltimą. LR atveju būtų sprendžiamas klausimas tiek  LT teisės aktų ir tarptautinių sutarčių pagrindu. Jeigu šalis X su JAV nėra sudariusi tokių sutarčių, tai iš esmės nebūtų pagrindo WL įkūrėjus perduoti JAV.

Ketvirta, atsakant į klausimą, kurios valstybės teisės aktai galioja WL atžvilgiu, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių:

  • domeno registracija;
  • serverio vieta;
  • naudojama kalba;
  • naudojama valiuta, laiko juosta ir pan.;
  • pateikiamos informacijos skaitytojus (WL atveju tai dažniausiai JAV piliečiai);

Informacijos srautą internete kontroliuoti praktiškai neįmanoma, nes tam reikėtų neįtikėtinai didelių išteklių (t.y. reikėtų analizuoti visus siunčiamus duomenis), tuo tarpu P2P tinklais visą WL turinį galima perduoti itin sparčiai ir konfidencialiai (pvz., užkodavus bent kiek stipresniu raktu).

Kodėl puolama būtent „Wikileaks“, tačiau informaciją skleidžianti žiniasklaida paliekama ramybėje?

Tiek JAV, tiek LT galioja nuostata dėl informacijos šaltinio paslapties. LR Konstitucinis teismas yra labai aiškiai pasisakęs, kokiais atvejais informacijos šaltinio paslapties principas gali būti pažeidžiamas. JAV atveju itin garsi yra Judith Miller byla, kai Pulicerio premijos laureatė atsisakė teismui atskleisti šaltinį, atskleidusį CIA agentės tapatybę.

Kitas aspektas – svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent tai WL ir argumentuoja savo pozicija – t.y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką valstybės politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip whistle-blower‘iai, t.y. praneša apie nusikaltimus ir tai laimi prieš kito principo (valstybės paslapties) atskleidimo daromą žalą.

Jei „Wikileaks“ būtų paviešinta su Lietuva susijusi jautri informacija (kad ir, tarkim, kokie nors įrodymai apie CŽV kalėjimus), kokių veiksmų valstybė galėtų imtis?

Kiltų tas pats klausimas, kurį valstybės vertybė svarbesnė – ar visuomenės teisė žinoti apie galimai daromus nusikaltimus, ar valstybės suvereniteto apsauga ir saugumas. VSD pažymų atveju jas paviešinęs subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės.

Procedūrų prasme ir interneto atžvilgiu sistema gana aiški – Konstituciniame teisme nagrinėta Kavkazcenter.com byla buvo itin išsamiai išnarstyta, o dabar galiojanti Vyriausybės 2007 m. nutarimu nr. 881 patvirtinta tvarka detaliai nustato tokios procedūros etapus. Galimybės interneto paslaugų teikėjams nesutikti su teisėsaugos institucijomis yra, tačiau teismai, beveik neabejotina, palaikytų VSD pusę.

Ar Lietuvoje galimas „Wikileaks“ atvejis? Tarkime, kad atsirastų tinklalapis, kuris paviešintų „12 VSD pažymų“, kitą operatyvinę informaciją. Ar saugu būtų to tinklalapio administratoriui/redaktoriui (kaip J.Assange‘ui) skelbtis viešai? Kas Lietuvoje gresia už slaptos informacijos paviešinimą?

Manyčiau, atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomius dokumentus kur nors troleibuse. Tai ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties WL įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todęl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.