Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

7 thoughts to “Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai”

  1. Sveikas, Liutaurai,
    bloge neatsiranda naujų įrašų, kurie galėtų būti tie ‘į tą pačią temą’, tai ryžausi parašyti prie paskutinės temos. Rašau, nes prieš kelias savaitės ginčijomės pas uagadugu, o dar po savaitės girdėjau patį kalbant Žinių radijuje. Kalba tavo patiko, kvietei žiniasklaidą prie atsakomybės. Aš sutinku su ta mintimi, kad dėl dabartinės padėties – kokia informacija ir kaip pateikiama per žiniasklaidą – kalti visi, bet vis tik manyčiau, kad žiniasklaidininkai turėtų jausti ypatingą atsakomybę. Todėl dar norėjau surašyti kai kuriuos argumentus. Visų pirma, tam tikrą progą suteikė tavo paties šeima – turi vaiką, todėl manau, kad greitai įsitikinsi poreikiu pracenzūruoti į tavo namus patenkančią informaciją iš įvairių žiniasklaidos priemonių (nebent neturi televizoriaus ir neperki laikraščių) – tokia problema yra bent jau mūsų šeimoje – kam mano jaunesnio mokyklinio (o kad ir ikimokyklinio ar vyresnio mokyklinio) amžiaus dukrai reikia girdėti apie mažos mergaitės žagintojus ir tą bylą? Todėl atėjus kriminalinės kronikos metui skubiai turi perjungti televizorių – manau, ir pats tą greitai pajusi. Lygiai taip pat man jau yra tekę atsisakyti ‘dienraščių lyderio’, nes nebuvo įmanoma šeštadieninio numerio pasidėti ant pusryčių stalo – nes priekiniame puslapyje dažnai ‘puikuodavosi’ koks nors nekrofilinis momentas.
    Kitas toks momentas – kartais tam tikrais klausimais, susijusiais su mano profesija, tenka bendrauti su žiniasklaidininkais ir tai darau neatsikalbinėdamas. Tačiau vargu ar ryžčiausi bendrauti su žiniasklaidininkais, jei tektų svarstyti labai angažuotą klausimą, tai vargu ar tam ryžčiausi – tiesiog nesijaučiu labai saugus, o dar teisingiau – labai silpnas ir pažeidžiamas, kad galėčiau apturėti konfrontaciją su bent kiek įtakingesniu žiniasklaidos organu. Esu matęs pavyzdžių aplinkui (tiek artimų, tiek nelabai), kaip žiniasklaidininkai tiesiog suvalgo žmogų, ir, manau, jei jie pradėtų dėl kokio nors šališkumo knistis apie mane, būtinai ką nors išknistų, ką galėtų neigiamai išeksponuoti, ir net jei jie meluotų (o kartais nereikia net meluoti, kiek tinkamai ‘įrėminti’ kai kuriuos faktus) – tai vargu ar sugebėčiau nuo to apsiginti – teisinės priemonės gal ir yra, bet jos tikrai man nepadeda jaustis saugiau. Todėl mano asmeniniame gyvenime žiniasklaida yra vienas iš baubų, kurio reikia bijoti ir saugotis – ar aš esu toks vienintelis, pernelyg bijantis ‘didžiojo brolio’?
    Dar vienas momentas – manau, kad patys žiniasklaidininkai nelabai suvokia, kokią įtaką jie turi ir kaip prisideda prie bendro emocinio-informacinio tono Lietuvoje formavimo bei kaip tas bendras emocinis-informacinis tonas veikia juos. Pavyzdžiui, to paties Žinių radijaus žurnalistas (tiek to, nesakysiu jo pavardės) pradėdamas laidą apie demokratijos problemas Lietuvoje ištarė kažką panašaus: ‘kiniečiai sako, kad kiekvieną dieną reikia pragyventi vis iš naujo, tai kodėl mes Lietuvoje jau dvidešimt metų murkdomės tame…tame…’ – ir čia jis jau nerado žodžių, kame mes murkdomės bei visiškai neargumentavo tokio pasakymo, tačiau buvo jo akivaizdi emocinė nuostata, kad viskas Lietuvoje blogai ir tokią nuostatą, neaišku kaip atsiradusią (žiniasklaida ar faktų žinojimas?), blogai artikuliuotą jis skleidė toliau – visi taip sako, ir jis taip sako (o blogiausia šioje vietoje, kad po jo toks pasakymas veikia gerokai daugiau žmonių nei paprasto žmogelio pabumbėjimas – o jis vargu ar tai suvokia). Kitas pavyzdys, kaip žiniasklaidoje sklandančios klišės paveikia net protingų žmonių mąstymą, ko jie patys nereflektuoja, bet tampa tokių klišių skleidėjais ir įtvirtintojais – tai Medalinsko (dalyvavo su tavimi toje pačioje laidoje) pasakymas-padejavimas, kad ‘valdžia nesirūpina žiniasklaida, gniaužia ją mokesčiais’ – vėlgi, iš kur ta klišė, kad ‘valdžia smaugia žiniasklaidą’? Lyg tie keli procentai mokestinių lengvatų padėtų žiniasklaidai nebebūti smaugiamai (gi jei lengvatos būtų buvusios panaikintos pakilimo metais, vargu ar žiniasklaida būtų buvusi prismaugta būtent to pakilimo metu – tiesiog kelių procentų lengvata tikrai nėra toks lemiamas veiksnys, kad kažką nusmaugtum – nors čia, žinoma, galima jau ginčytis iki užkimimo).

  2. Sveikas, Liutaurai, bloge neatsiranda naujų įrašų, kurie galėtų būti tie ‘į tą pačią temą’, tai ryžausi parašyti prie paskutinės temos. Rašau, nes prieš kelias savaitės ginčijomės pas uagadugu, o dar po savaitės girdėjau patį kalbant Žinių radijuje. Kalba tavo patiko, kvietei žiniasklaidą prie atsakomybės. Aš sutinku su ta mintimi, kad dėl dabartinės padėties – kokia informacija ir kaip pateikiama per žiniasklaidą – kalti visi, bet vis tik manyčiau, kad žiniasklaidininkai turėtų jausti ypatingą atsakomybę. Todėl dar norėjau surašyti kai kuriuos argumentus. Visų pirma, tam tikrą progą suteikė tavo paties šeima – turi vaiką, todėl manau, kad greitai įsitikinsi poreikiu pracenzūruoti į tavo namus patenkančią informaciją iš įvairių žiniasklaidos priemonių (nebent neturi televizoriaus ir neperki laikraščių) – tokia problema yra bent jau mūsų šeimoje – kam mano jaunesnio mokyklinio (o kad ir ikimokyklinio ar vyresnio mokyklinio) amžiaus dukrai reikia girdėti apie mažos mergaitės žagintojus ir tą bylą? Todėl atėjus kriminalinės kronikos metui skubiai turi perjungti televizorių – manau, ir pats tą greitai pajusi. Lygiai taip pat man jau yra tekę atsisakyti ‘dienraščių lyderio’, nes nebuvo įmanoma šeštadieninio numerio pasidėti ant pusryčių stalo – nes priekiniame puslapyje dažnai ‘puikuodavosi’ koks nors nekrofilinis momentas. Kitas toks momentas – kartais tam tikrais klausimais, susijusiais su mano profesija, tenka bendrauti su žiniasklaidininkais ir tai darau neatsikalbinėdamas. Tačiau vargu ar ryžčiausi bendrauti su žiniasklaidininkais, jei tektų svarstyti labai angažuotą klausimą, tai vargu ar tam ryžčiausi – tiesiog nesijaučiu labai saugus, o dar teisingiau – labai silpnas ir pažeidžiamas, kad galėčiau apturėti konfrontaciją su bent kiek įtakingesniu žiniasklaidos organu. Esu matęs pavyzdžių aplinkui (tiek artimų, tiek nelabai), kaip žiniasklaidininkai tiesiog suvalgo žmogų, ir, manau, jei jie pradėtų dėl kokio nors šališkumo knistis apie mane, būtinai ką nors išknistų, ką galėtų neigiamai išeksponuoti, ir net jei jie meluotų (o kartais nereikia net meluoti, kiek tinkamai ‘įrėminti’ kai kuriuos faktus) – tai vargu ar sugebėčiau nuo to apsiginti – teisinės priemonės gal ir yra, bet jos tikrai man nepadeda jaustis saugiau. Todėl mano asmeniniame gyvenime žiniasklaida yra vienas iš baubų, kurio reikia bijoti ir saugotis – ar aš esu toks vienintelis, pernelyg bijantis ‘didžiojo brolio’? Dar vienas momentas – manau, kad patys žiniasklaidininkai nelabai suvokia, kokią įtaką jie turi ir kaip prisideda prie bendro emocinio-informacinio tono Lietuvoje formavimo bei kaip tas bendras emocinis-informacinis tonas veikia juos. Pavyzdžiui, to paties Žinių radijaus žurnalistas (tiek to, nesakysiu jo pavardės) pradėdamas laidą apie demokratijos problemas Lietuvoje ištarė kažką panašaus: ‘kiniečiai sako, kad kiekvieną dieną reikia pragyventi vis iš naujo, tai kodėl mes Lietuvoje jau dvidešimt metų murkdomės tame…tame…’ – ir čia jis jau nerado žodžių, kame mes murkdomės bei visiškai neargumentavo tokio pasakymo, tačiau buvo jo akivaizdi emocinė nuostata, kad viskas Lietuvoje blogai ir tokią nuostatą, neaišku kaip atsiradusią (žiniasklaida ar faktų žinojimas?), blogai artikuliuotą jis skleidė toliau – visi taip sako, ir jis taip sako (o blogiausia šioje vietoje, kad po jo toks pasakymas veikia gerokai daugiau žmonių nei paprasto žmogelio pabumbėjimas – o jis vargu ar tai suvokia). Kitas pavyzdys, kaip žiniasklaidoje sklandančios klišės paveikia net protingų žmonių mąstymą, ko jie patys nereflektuoja, bet tampa tokių klišių skleidėjais ir įtvirtintojais – tai Medalinsko (dalyvavo su tavimi toje pačioje laidoje) pasakymas-padejavimas, kad ‘valdžia nesirūpina žiniasklaida, gniaužia ją mokesčiais’ – vėlgi, iš kur ta klišė, kad ‘valdžia smaugia žiniasklaidą’? Lyg tie keli procentai mokestinių lengvatų padėtų žiniasklaidai nebebūti smaugiamai (gi jei lengvatos būtų buvusios panaikintos pakilimo metais, vargu ar žiniasklaida būtų buvusi prismaugta būtent to pakilimo metu – tiesiog kelių procentų lengvata tikrai nėra toks lemiamas veiksnys, kad kažką nusmaugtum – nors čia, žinoma, galima jau ginčytis iki užkimimo).

  3. […] tryda ir bandos reakcija, kartu pasiūlydamas naudoti visokias konkrečias licencijas,  tuo tarpu Liutauras Ulevičius išnagrinėjo deklaraciją teisiškai. Ir pastaruoju atveju paaiškėjo, kad beveik licencija ir gaunasi – aš pats to tikrai […]

Leave a Reply to kestutis d Cancel reply

Your email address will not be published.