..do it in the streets and frighten the horses?

Ponios Patrick Campbell posakisI don’t care what they do, so long as they don’t do it in the street and frighten the horses“ datuojamas apytiksliai 1910 metais, tačiau puikiai tinka ir šiandien. Į jį vaizdžiai telpa sveikam protui neprieštaraujanti mažumų tolerancija ir nubrėžiama aiški jos riba. (PS. apie tai, jog to sveiko proto nuosekliai mažėja, puikiai pasakoja Владимир Буковский)

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

  1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
  2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
  3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

  • tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
  • homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
  • homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
  • homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

7 thoughts on “..do it in the streets and frighten the horses?

  1. Rašai: Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai

    Kaip vadini heteroseksualų visuomeninį darinį, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių (dažniausiai dėl ligų) NEGALI susilaukti palikuonių? O kaip vadinama vieniša mama arba tėvas? Nejaugi tai nebe šeima?

  2. “Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi” – neargumentuotai tu cia… neseniai skaiciau kad vaikai uzauga visiskai tokie pat, nera jokiu skirtumu. Ir pats kur labiau noretum augti ar dvieju teciu (mamu) seimoje ar is vis be seimos, be mylinciu zmoniu, dabartiniuose vaiku namuose?

  3. Liutaurai,
    irgi sutikčiau su beveik visais teiginiais, išskyrus, galbūt, paskutinę pastraipą. Juokingas argumentas, žinoma, bet šiuo metu žiūriu vieną iš geriausių šio sezono debiutų – per ABC transliuojamą sitcomą “Modern Family”, kurį rašė mano mėgiamas Christopher Lloyd, “Frasier”, “Out of Practice” ir “Back to You” autorius. Ir ten homoseksualios poros įvaikinimas, nors ir ne be daugybės problemų, atrodo geriau nei kokios nors buduliškos šeimos atžalų štampavimas vien dėl vaiko pašalpų ar kontraceptikų nežinojimo. Požiūrį į vaiką lemia ne orientacija, o kultūra.

  4. Turiu labiau klausimą nei komentarą.

    Ar partnerystės sąvoka reiškia, kad skyrybų (mirties) atveju homoseksualai gali paprasčiau sutvarkyti reikalus, susijusius su turto dalybomis, paveldėjimu ir panašiai? Nes šiuo metu tai, manau, yra viena aktualesnių problemų.

  5. Prajuokino Aidas , kuris argumentuoja apie homoseksualų įvaikinimo naudą remdamasis sitkomu. Vis dar humoro klubas?
    Į LGBT reikia žiūrėti plačiau kaip dalį liberalizmo tvano Lietuvoje. Galite paskaityti Degutį arba Jokubaitį(tokie filosofai – filosofija tai nėra vien Donskis).
    Straipsnis geras.

  6. Prajuokino troy, kuris įžiūrėjo mano komentare tai, ko ten ir nebuvo. Nei aš argumentavau, kad reikia akis išsproginus lėkti link įvaikinimo įteisinimo mažumų poromos, nei ką. Tiesiog pateikiau pavyzdį, kaip tai perteikiama pop kultūroje, kuri irgi ne beorėje erdvėje kybo, o stengiasi (bent jau normaliam pasaulyje) apibendrinti auditorijos lūkesčius ir patirtis.
    Dar labiau prajuokino tai, kad troy nesuvokia, jog toks prodiuseris ir scenaristas kaip Christopher Lloyd savo pop kultūra šimtą kartų daugiau įtakoja visuomenės sąmonę (žinoma, ne šitoje ašarų pakalnėje) nei visi filosofai kartu paėmus. Ypač lietuviški.
    Jau suvis prajuokingo visiškas nesiorientavimas terminijoje. Nuo to, kad Radžvilas arba Jokubaitis ima perkelinėti į Europos politologiją amerikietiškas definicjas ir painioti europinį liberalizmą su socialistiniu politiniu korektiškumu, didesniais filosofais jie tikrai netaps.
    PS. Degutį skaičiau dar tada, kai jis aiškino, jog užtektų panaikinti visus mokesčius, tada prispausdinti daugiau pinigų ir jais finansuoti valstybės išlaidas, nes dėl panaikintų mokesčių kils toks ekonominis bumas, kad jokios infliacijos nepajusim 🙂 1993 metais rašė. Nors ir aš esu pažiūromis libertaras, tačiau labai prajuokino…

Leave a Reply

Your email address will not be published.