Ar legaliai nusipirkus Afro Amerikiecio muzikos kurejo alia “XZIBIT” kurini jis bent 1% pajamu paskirs padeti savo broliam Afrikoj? Ne, jis geriau nusipirks ‘some Blink Blink’.

Ar Europos sajungos subsidiju programos padeda vystis Afrikos zemes ukiui? Europos karves turtingesnes negu dauguma Afrikos gyventoju, o pigus europos zemes ukio produktai net neleidzia formuotis vietiniam zemes ukiui.

Ar Europa suinteresuota Afrikos saliu stabilumu? Ne, mes kapitalistai, mes norim kuo daugiau ir kuo pigiau. Afrika turi zaliavas, mes jas norim, o jos gaunamas pigiai, kai salyje vyrauja politiniai nestabilumai.

Tik nepasakok, jog pradejus moketi tam xzibitui uz jo kurini, kuriame ‘rapuoja’ apie lytinius santikius su prostitutem, mes padesim Afrikos vargsam. Ne internetiniam komunizme slypi problema.

“Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas.”

Aš gyvenu iš ne piratiniu būdu sukurtų intelektinių produktų ir paslaugų, bet esu įsitikinęs, kad visų (ar daugumos) intelektinių kūrinių prilyginimas gamybos priemonėms (tipo nusipirkai vieną knygą – parašei dvi) ir intelektinio kūrinio vertės sutapatinimas su “ilgalaikėmis pastangomis” yra akivaizdžiai nevykusi argumentacija.

Prašau autoriaus tvardytis ir baigti painioti asmeninį vartojimą nuo komercinių santykių. Pastoviai tekstuose valkiojama “rinka” taip susuko galvą, kad autorius jau tikriausiai planuoja kaip atlyginimas autoriams padidintų žmonių tarpusavio santykių ekonominę naudą ir asmeninio gyvenimo našumą. Prisiminkime ir neužmirkime apie ką kalba – “106″ yra ne įmonių, o žmonių skaičius.

Man patiko Simo mintis, kad kalba eina ne apie nesumokamus pinigus, o apie sumokamus, bet nepasidalinamus pinigus. Juk lėtas internetas, kurio užtenka naujienoms kainuoja kelis kart mažiau už pagrindines pajamas IPT nešančias plačiajuostes prieigas. Iškilo daug puikių pastabų apie laisvo platinimo naudą patiems platintojams, kurie turi proto (yra intelektualūs intelektinių produktų kūrėjai), ir tokio platinimo kenksmingumą kvailiems arba apsimetinėjantiems nevykusių produktų štamptuotojams.
Galiausiai man kilo keistas klausimas – kaip intelektinių produktų KŪRĖJAS drįstų drovėtis ir iš “principo” atsiriboti nuo jam naudingos informacijos (PABRĖŽIU – NE DARBO ĮRANKIŲ) vien todėl, kad kažkoks dėdė pasakė “čia ne tau”, “tu tiek neturi”, “gal rytoj”…

“Aš asmeniškai esu pasiruošęs mokėti daugiau už internetą, kad turėčiau LEGALIĄ GALIMYBĘ parsisiūsti BETKOKIĄ autorinę informaciją. Nemanau, kad interntetas brangtų taip, kad jo kas nors atsisakytų – jo plėtra nesustotų, o autorių teisės ir piniginiai lūkesčiai būtų apginti.”

Būtent. Papildomas mokestis būtų labai puiki išeitis. +20Lt prie kiekvieno interneto plano, ir autoriams tai atsipirks su kaupu, nes internetu naudojamasi ~40-50metu. Tai tikrai bus daugiau ir naudingiau nei bandyti kovoti su vėjo malūnais.

@Liutauras

“…sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;” na ir kiti teiginiai.

Visi žinome Paulo Coelho, kuris pats deda savo knygas į torrent tinklalapius. Rašytojas tiesiog pastebėjo, kad po tokių jo veiksmų šokteli knygų pardavimai.
Ir tai jau pastebi dauguma įvairaus turinio autorių.
Labiausiai skundžiasi tie, kurie nėra išpopuliarėję. Bet, mano nuomone, rinka yra žiauri, ir jei kažkas nesugeba joje išsilaikyti, reiškia ir nėra vertas joje būti.

Dabar apie mane: parsisiunčiau knygą skirtą ruoštis tam tikrai sertifikacijai. Apimtis 1000 psl. pamačiau, kad knyga labai gera, o kompiuterio ekrane skaityti nepatogu, kadangi kaina ~30 svarų, tai spausdintis jos neverta, todėl ieškau jos originalo, bet LT niekas nieko pasiūlyti negali. Teks vėlgi mokėti užsienio platintojams. Bet faktas išlieka faktu, katės maiše nepirkčiau. Taigi klausimas: kaip šiuo atveju nukentėjo leidėjas ar autorius?

Visa ši kova su piratavimu – tiesiog desperatiškas bandymas laikytis pasenusių verslo modelių, kurie šiuo metu nebetinka ir dirbtinai riboja resursus, kurie kitu atveju būtų begaliniai – padaryti kopiją juk nieko nekainuoja. Kaip atlyginti autoriams? Štai, kiekvienu atveju:

programinė įranga – uždirbti galima iš konsultacijų, integracijos, pritaikymo konkretiems poreikiams, palaikymo;

muzika – koncertai, laisvai platinama muzika pasitarnauja tam kaip puiki reklaminė priemonė;

filmai – kino teatrai, festivaliai – tokio dydžio ekranų namuose niekas neturi;

Ar nebūtų pasaulis geresnis atitinkamai reformavus autorinių teisių įstatymus? Nežinau, bet manau, pabandyti verta. Sakysite, niekas nekurs muzikos, filmų, nerašys programinės įrangos? Pavyzdžiai, teigiantys priešingai – atvirojo kodo judėjimas, Radiohead albumas “In Rainbows”, krūva nepriklausomų muzikos grupių ir kino menininkų.

Galų gale – “The Net interprets censorship as damage and routes around it.”

Aš asmeniškai esu pasiruošęs mokėti daugiau už internetą, kad turėčiau LEGALIĄ GALIMYBĘ parsisiūsti BETKOKIĄ autorinę informaciją. Nemanau, kad interntetas brangtų taip, kad jo kas nors atsisakytų – jo plėtra nesustotų, o autorių teisės ir piniginiai lūkesčiai būtų apginti.

Bet tuomet iškyla kita objektyvi problema, kurios spręsti nenori autorių teisių gynėjai: kaip teisingai tas lėšas paskirstyti?? Taip ir stovi tas mistiškas vežimas vietoje, nes niekas nežino už kurio galo ir kur tempti – lygiai taip pat, kaip Lietuvos politinėje-ekonominėje-finansinėje situacijoje…

Su tuo argumentu, kad “kainos per didelės” yra dar vienas gana paprastas palyginimas – jeigu tu neuždirbi tiek, kad važinėti su Ferrari, tai ir nevažinėji su Ferrari, nepaisant to, kad kažkur jie galbūt stovi neužrakinti.

Kita vertus, turiu pripažinti, kad nepaisant visko – piratavimo jau nebesustabdysi, nepateikdamas alternatyvaus, seksi, patogaus, paprasto ir pigaus būdo naudotis tuo legaliai, t.y. verslo modeliai, kurie patenkins ir autorius ir vartotojus privalo vystytis – vien įstatymais ir bausmėm pasiekti prevencinio rezultato nepavyks.