Byla „106“: palikus teisę nuošaly

vagysDžiugas dėlioja rimtus argumentus ir prašo nenaudoti teisinių argumentų. OK, tada pereikim prie būties filosofijos ir laisvosios rinkos idėjų.

Pradėkim nuo pradinių prielaidų, dėl kurių nesutarus nelabai yra ką ginčytis. Pirma, privačią nuosavybę galima atimti tik išimtiniais atvejais (ir tai tik visuomeniniams poreikiams tenkinti ir deramai atlyginant). Antra, autoriniai kūriniai yra privati autorių nuosavybė ir jų nesankcionuoto naudojimo atvejų baigtinį (!) sąrašą numato ATGTĮ. Trečia, autoriai turi vienašališką teisę nustatyti atlyginimo už naudojimosi jų kūriniais dydį.

Kopijavimo lengvumas – žalos konkretumo stoka

Džiugas iš dalies teisus teigdamas, jog nėra taip paprasta apskaičiuoti, kokią žalą patiria autorius, jeigu be jo sutikimo kažkas naudojasi kūriniu. Apčiuopiamų daiktų panaudojimo ar sunaikinimo atveju galima įvertinti susidėvėjimą, daikto atkūrimo kaštus ir jais remtis apskaičiuojant žalą.

Elektroninio turinio kopijų atveju žala nėra tiesioginė. Ji gali pasireikšti (sąrašas atviras):

  1. sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;
  2. mažesnės autorių pajamos mažina paskatas kurti originalius produktus, nes mažesnės pajamos reiškia mažesnę motyvaciją pajėgas skirti turinio kūrybai;
  3. padidėjusias konkurencija teisėtiems kūrinio vartotojams (pavyzdžiui, nelegalią programinę įrangą naudojantis dizaineris rinkoje savo paslaugas gali siūlyti mažesne kaina);
  4. galimų produkto vartotojų perėmimu (pavyzdžiui, informacijos skaitytojų perėmimas – perskaitę informaciją viename šaltinyje, retas kuris ieškos originalaus šaltinio);

Reikia pastebėti, jog neteisėtas elektronini turinio kopijavimas gali turėti ir teigiamą įtaką (šiek tiek kitu kampu – atskiras Džiugo įrašas):

  1. didinti autoriaus žinomumą, profesinį pripažinimą (ypač, kai jis yra pradedantis arba nežinomas), kas gali turėti teigiamą asmeninį efektą autoriui ateityje;
  2. didinti susijusių produktų/paslaugų paklausą (pavyzdžiui, nelegalios programinės įrangos veikimui aptarnauti gali būti reikalinga specifinė kompetencija, konsultacijos);
  3. didinti užimamą rinkos dalį, kurią ateityje galima išnaudoti kaip bazę pajamų generavimui (pavyzdžiui, yra teigiančių, jog tokią taktiką išnaudojo „Microsoft“);

Piratavimo šalininkai teigia, esą kopijuojant programinę įrangą nedaroma žala, nes darantys ir naudojantys neteisėtas kopijas nebūtų reali rinkos paklausos jėga – esą jie turi norą, bet neturi finansinių galimybių produktą įsigyti. O pagal ekonomikos teoriją be šių dviejų prielaidų negalima kalbėti apie realią paklausą.

Šiuo atveju piratų šalininkai daro loginę klaidą, laikydami, jog programinės įrangos kopijų begalybėje viena konkreti kopija yra nykstamai mažo dydžio reikšmė. Tačiau tai nėra tiesa. Yra labai konkretus skaičius asmenų, naudojančių konkretų produktą. Tų asmenų nėra begalybė kaip nėra begalinis ir programinės įrangos produktų skaičius. Kitaip tariant, egzistuoja baigtinė programinės įrangos vartotojų rinka, todėl yra ir labai konkrečiai apibrėžiama dalis, tenkanti vienam vartotojui. Ar čia galima daryti analogiją su baigtiniu, tarkim, poilsio vietų prie Viduržemio jūros skaičiumi, klausimas nėra toks paprastas.

Šiuo metu žengiama kitu keliu – remiamasi mūsų sutarta prielaida, jog tik autorius turi teisę nustatyti savo kūrinio naudojimo sąlygas.

Nesu tikras dėl dažniausiai pasitaikančių atvejų Lietuvoje, tačiau spėju, jog absoliučioje daugumoje atvejų autoriams nėra priteisiama kažkokia papildoma žala, nei dydis, atitinkantis mažmeninę produkto kainą. Tokiu būdu autorių kova už savo teises virsta tiesiog prievartiniu būdu įtikinti susimokėti už naudojamą produktą.

Elektroninis komunizmas arba „noriu vartoti“

Akivaizdu, jog technologijas suteikia galimybę greitai keistis ir dauginti elektroninį turinį. Teigiama, jog nepasinaudoti šiomis galimybėmis tolygu nepasinaudoti galimybėmis pasaulį padaryti žavesnį, turtingesnį ir protingesnį.

Iš tiesų, kas galėtų būtų geriau nei visiems pasaulio varguoliams išrasti ir dalinti beribio vandens šaltinius ar duoną iš nieko materializuojančius įrenginius?

Deja, nei vienas elektroninis turinys nėra „gyvybiškai svarbus“ ir nesukurs rojaus nutolusiame Afrikos kaime. O visais kitais atvejais neteisėtai naudojamas turinys arba tampa priemone dempinguoti paslaugų kainas, arba tampa dar vienu pavyzdžiu, jog turime dalinti meškeres, o ne žuvį. Jeigu tokią „nemokamai“ dalinamą turinį gavę jo nenaudos tolesniam turiniui kurti, tai tokios dovanos vertė bus niekinė. Kitu atveju, kai kažkas vertę pradės kurti, kyla klausimas, kodėl jie savo sukurtos vertės sąskaita negali kompensuoti autoriui už jo pastangas?

Atskiro atvejo vertas ir dabartinės visuomenės pomėgis vienadienėms pramogoms. Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas. Nes kuo daugiau turinio, tuo didesnė konkurencija, tuo mažiau dėmesio ir pajamų „nulipus nuo scenos“.

Kainos neatitinka lietuviškų galimybių

Šis argumentas ypač populiarus buvo ankstyvojoje „BSA Lietuva“ veikloje, kai buvo teigiama, jog Lietuvos verslai neturi galimybių deramai atlyginti už naudojamą programinę įrangą. Esą programinės įrangos kainos JAV, Vakarų Europoje atitinka tų šalių ekonomikos lygį ir turėtų būti perskaičiuojamos Lietuvoje – esą viskas turėtų būti vertinama pagal pragyvenimo lygį.

Aišku, būtų galima tokį mąstymą perkelti lietuvių eksportuojamiems produktams – kodėl, pavyzdžiui, afrikiečiams neturėtume pardavinėti lietuviško pieno produktų už „afrikietišką“ kainą? Iš kitų reikalaujama, o patys sau to pritaikyti nenorime?

Kitas dalykas, jog tokia minčių seka akivaizdžiai subiro į šiupulius, kai įsitikinta gyvai, jog technologijos leidžia dirbti sparčiau, efektyviau. Visa tai kuria pridėtinę vertę tiek versle, tiek ir asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, ar galite prisiminti, kada paskutinį kartą vartėte savo popierinių nuotraukų albumą?).

Nėra kur pirkti?!

Bene rimčiausias Džiugo priekaištas autoriams ir jų tarpininkams – tai galimybių teisėtai įsigyti intelektinės nuosavybės turinį Lietuvoje stoka. Čia galima įtraukti ir atsiskaitymo sunkumus, ir atskirų regionų diskriminaciją, ir prekybos technologijų/sistemų trūkumus.

Džiugas teigia, jog pirmieji privalo veikti autoriai ir jų kūrinių platintojai – jie turėtų investuoti į naujas sistemas, kurios būtų patogios, aiškios ir lengvai pasiekiamos. Realybėje už viską reikia mokėti. Kiek kainuotų naujų sistemų kūrimas? Ar vartotojai pasirengę už tai mokėti? Kiek daug vartotojų Lietuvoje moka už teisėtą DVD nuomą? Kiek nuomoja filmus per „Gala“? Net ir kalbant apie turinį iš Vakarų Europos ar JAV – ar tikrai daug turinio (filmų/serialų? muzikos? programinės įrangos?) nėra galimybių įsigyti teisėtai?

Šis argumentas, visgi, daugiau panašus į atsikalbinėjimą, nes, pirma, tai autorių teisė spręsti, kur jie turėtų investuoti. Antra, jeigu tų galimybių nėra – kodėl neatsiranda šią perspektyvią (?) nišą matančių verslininkų ir jie neinvestuoja savo lėšų/pastangų?

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

7 thoughts to “Byla „106“: palikus teisę nuošaly”

  1. Dėkui 🙂 Dabar man pačiam nereiks viso šito rašyti 🙂

    Su tuo argumentu, kad “kainos per didelės” yra dar vienas gana paprastas palyginimas – jeigu tu neuždirbi tiek, kad važinėti su Ferrari, tai ir nevažinėji su Ferrari, nepaisant to, kad kažkur jie galbūt stovi neužrakinti.

    Kita vertus, turiu pripažinti, kad nepaisant visko – piratavimo jau nebesustabdysi, nepateikdamas alternatyvaus, seksi, patogaus, paprasto ir pigaus būdo naudotis tuo legaliai, t.y. verslo modeliai, kurie patenkins ir autorius ir vartotojus privalo vystytis – vien įstatymais ir bausmėm pasiekti prevencinio rezultato nepavyks.

  2. Bet ferario neikisi i deze ir is jos neislis du. Neteisinga analogija. Bet speju jei tai butu imanoma turbut ir ant fererio nuliniu kastu kopijos butu uzdetos autorines teises.

  3. Jeigu šnekėti nuoširdžiai, tai man jau atsibodo paprastas problemų ar ligų diagnozavimas. Tiek politikoje, tiek kitose srityse. Kada pradėsime kovoti su priežastimis, o ne su pasėkmėmis? Kada pagaliau bus suvokta, kad BŪTENT TOS TECHNOLOGIJOS IR JŲ PLĖTRA sudarė visas prielaidas atsirasti NEREGULIUOJAMAM PIRATAVIMUI? Kada bus ieškomi civilizuoti sprendimo būdai? Sakiau ir sakysiu – apmokestinus ISP ir iš jų išskaičiuojant, bei padalinant tam tikrą dalį pinigų VISOS ESMINĖS PIRATAVIMO PROBLEMOS IŠSISPRĘSTŲ.

    Aš asmeniškai esu pasiruošęs mokėti daugiau už internetą, kad turėčiau LEGALIĄ GALIMYBĘ parsisiūsti BETKOKIĄ autorinę informaciją. Nemanau, kad interntetas brangtų taip, kad jo kas nors atsisakytų – jo plėtra nesustotų, o autorių teisės ir piniginiai lūkesčiai būtų apginti.

    Bet tuomet iškyla kita objektyvi problema, kurios spręsti nenori autorių teisių gynėjai: kaip teisingai tas lėšas paskirstyti?? 🙂 Taip ir stovi tas mistiškas vežimas vietoje, nes niekas nežino už kurio galo ir kur tempti – lygiai taip pat, kaip Lietuvos politinėje-ekonominėje-finansinėje situacijoje…

  4. Jeigu tam tikrus įstatymus pažeidžia didžioji dalis visuomenės, kyla klausimas – gal problema ne visuomenėje, o įstatymuose, kuriuos reikia keisti atitinkamai?

    Visa ši kova su piratavimu – tiesiog desperatiškas bandymas laikytis pasenusių verslo modelių, kurie šiuo metu nebetinka ir dirbtinai riboja resursus, kurie kitu atveju būtų begaliniai – padaryti kopiją juk nieko nekainuoja. Kaip atlyginti autoriams? Štai, kiekvienu atveju:

    programinė įranga – uždirbti galima iš konsultacijų, integracijos, pritaikymo konkretiems poreikiams, palaikymo;

    muzika – koncertai, laisvai platinama muzika pasitarnauja tam kaip puiki reklaminė priemonė;

    filmai – kino teatrai, festivaliai – tokio dydžio ekranų namuose niekas neturi;

    Ar nebūtų pasaulis geresnis atitinkamai reformavus autorinių teisių įstatymus? Nežinau, bet manau, pabandyti verta. Sakysite, niekas nekurs muzikos, filmų, nerašys programinės įrangos? Pavyzdžiai, teigiantys priešingai – atvirojo kodo judėjimas, Radiohead albumas “In Rainbows”, krūva nepriklausomų muzikos grupių ir kino menininkų.

    Galų gale – “The Net interprets censorship as damage and routes around it.”

  5. @Simas

    “Aš asmeniškai esu pasiruošęs mokėti daugiau už internetą, kad turėčiau LEGALIĄ GALIMYBĘ parsisiūsti BETKOKIĄ autorinę informaciją. Nemanau, kad interntetas brangtų taip, kad jo kas nors atsisakytų – jo plėtra nesustotų, o autorių teisės ir piniginiai lūkesčiai būtų apginti.”

    Būtent. Papildomas mokestis būtų labai puiki išeitis. +20Lt prie kiekvieno interneto plano, ir autoriams tai atsipirks su kaupu, nes internetu naudojamasi ~40-50metu. Tai tikrai bus daugiau ir naudingiau nei bandyti kovoti su vėjo malūnais.

    @Liutauras

    “…sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;” na ir kiti teiginiai.

    Visi žinome Paulo Coelho, kuris pats deda savo knygas į torrent tinklalapius. Rašytojas tiesiog pastebėjo, kad po tokių jo veiksmų šokteli knygų pardavimai.
    Ir tai jau pastebi dauguma įvairaus turinio autorių.
    Labiausiai skundžiasi tie, kurie nėra išpopuliarėję. Bet, mano nuomone, rinka yra žiauri, ir jei kažkas nesugeba joje išsilaikyti, reiškia ir nėra vertas joje būti.

    Dabar apie mane: parsisiunčiau knygą skirtą ruoštis tam tikrai sertifikacijai. Apimtis 1000 psl. pamačiau, kad knyga labai gera, o kompiuterio ekrane skaityti nepatogu, kadangi kaina ~30 svarų, tai spausdintis jos neverta, todėl ieškau jos originalo, bet LT niekas nieko pasiūlyti negali. Teks vėlgi mokėti užsienio platintojams. Bet faktas išlieka faktu, katės maiše nepirkčiau. Taigi klausimas: kaip šiuo atveju nukentėjo leidėjas ar autorius?

  6. “Jeigu tokią „nemokamai“ dalinamą turinį gavę jo nenaudos tolesniam turiniui kurti, tai tokios dovanos vertė bus niekinė. Kitu atveju, kai kažkas vertę pradės kurti, kyla klausimas, kodėl jie savo sukurtos vertės sąskaita negali kompensuoti autoriui už jo pastangas?”

    “Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas.”

    Aš gyvenu iš ne piratiniu būdu sukurtų intelektinių produktų ir paslaugų, bet esu įsitikinęs, kad visų (ar daugumos) intelektinių kūrinių prilyginimas gamybos priemonėms (tipo nusipirkai vieną knygą – parašei dvi) ir intelektinio kūrinio vertės sutapatinimas su “ilgalaikėmis pastangomis” yra akivaizdžiai nevykusi argumentacija.

    Prašau autoriaus tvardytis ir baigti painioti asmeninį vartojimą nuo komercinių santykių. Pastoviai tekstuose valkiojama “rinka” taip susuko galvą, kad autorius jau tikriausiai planuoja kaip atlyginimas autoriams padidintų žmonių tarpusavio santykių ekonominę naudą ir asmeninio gyvenimo našumą. Prisiminkime ir neužmirkime apie ką kalba – “106” yra ne įmonių, o žmonių skaičius.

    Man patiko Simo mintis, kad kalba eina ne apie nesumokamus pinigus, o apie sumokamus, bet nepasidalinamus pinigus. Juk lėtas internetas, kurio užtenka naujienoms kainuoja kelis kart mažiau už pagrindines pajamas IPT nešančias plačiajuostes prieigas. Iškilo daug puikių pastabų apie laisvo platinimo naudą patiems platintojams, kurie turi proto (yra intelektualūs intelektinių produktų kūrėjai), ir tokio platinimo kenksmingumą kvailiems arba apsimetinėjantiems nevykusių produktų štamptuotojams.
    Galiausiai man kilo keistas klausimas – kaip intelektinių produktų KŪRĖJAS drįstų drovėtis ir iš “principo” atsiriboti nuo jam naudingos informacijos (PABRĖŽIU – NE DARBO ĮRANKIŲ) vien todėl, kad kažkoks dėdė pasakė “čia ne tau”, “tu tiek neturi”, “gal rytoj”…

  7. “Deja, nei vienas elektroninis turinys nėra „gyvybiškai svarbus“ ir nesukurs rojaus nutolusiame Afrikos kaime. ”

    Ar legaliai nusipirkus Afro Amerikiecio muzikos kurejo alia “XZIBIT” kurini jis bent 1% pajamu paskirs padeti savo broliam Afrikoj? Ne, jis geriau nusipirks ‘some Blink Blink’.

    Ar Europos sajungos subsidiju programos padeda vystis Afrikos zemes ukiui? Europos karves turtingesnes negu dauguma Afrikos gyventoju, o pigus europos zemes ukio produktai net neleidzia formuotis vietiniam zemes ukiui.

    Ar Europa suinteresuota Afrikos saliu stabilumu? Ne, mes kapitalistai, mes norim kuo daugiau ir kuo pigiau. Afrika turi zaliavas, mes jas norim, o jos gaunamas pigiai, kai salyje vyrauja politiniai nestabilumai.

    Tik nepasakok, jog pradejus moketi tam xzibitui uz jo kurini, kuriame ‘rapuoja’ apie lytinius santikius su prostitutem, mes padesim Afrikos vargsam. Ne internetiniam komunizme slypi problema.

Leave a Reply to Vilijus Cancel reply

Your email address will not be published.