Šiandien Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vyko techninė tinklaraščių (ne)konferencija „T*nklas“. Kaip teisingai pastebėjo komjaunuolis, Džiugas yra puikus pavyzdys tokio žmogaus, kuris ir turi ką pasakyti, ir tai sako, o svarbiausia – taip ir daro. Tad nieko nuostabaus, jog (ne)konferencija įvyko ir sutraukė tikrai daug dalyvių.
Teko (ne)konferencijoje sudalyvauti ir man – iš pradžių klausiau, po to ir pats skaičiau pranešimą apie galimas teisines tinklaraščių problemas. 30 minučių tikrai mažai net skubiai per jas visas prabėgti, todėl beveik visą (išskyrus vaizdo įrašą) pranešimą „tinklaraščiai ir teisinė atsakomybė: ko saugotis?“ galite rasti „SlideShare“ …

Žiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.
Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.
Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. …

Vasaros pabaigoje teisės tematikai skirto interneto portalo „Infolex“ žurnalistė Ginta Gudauskaitė kalbino Petrą Ragauską apie piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Keletą minčių iš praktikos paprašė papildyti ir mane.
Straipsnyje kolega teigia, jog piliečių įstatymų leidybos iniciatyva – politinių partijų įrankis (kopija bernardinai.lt). Vienareikšmiškai su tuo sutikti negalėčiau, tačiau vertinant realiai pavykusius parašų rinkimus, tikrai politinės partijos ir jų idėjos turi daugiau galimybių.

Krizė, sunkmetis ar kas bebūtų – taip jau nutinka mano gyvenime, jog kas 2-3 mėnesius ima ir paskambina viena ar kita „galvų medžiotojų“ kontora. Oficialiai juos galima aptikti besivadinančiais personalo paieškos specialistais. Žargonu plačiau žinomas „head-hunting“ agentūrų apibūdinimas.
Po eilinio tokio atvejo kyla noras padiskutuoti, ką šiame procese reikėtų keisti. Pirmas, ir esminis, pokytis – medžiojamieji turėtų gauti finansinę naudą!
Paskaičiuokime. Pakankamai aukšto lygio profesionalo (iš bet kurios srities) šiais laikais nerasite už mažesnę nei (grubiai) 5 tūkst. litų per mėnesį sumą. Tikrai vertam dėmesio specialistui turėsite kloti ir keletą kartų didesnę …